19:22 2017 Lapkričio 20
Vilnius+ 2°C
Tiesioginis eteris
    Dalia Grybauskaitė ir Dalai Lama, archyvinė nuotrauka

    "Suirutė mintyse" Lietuvos išorės politikoje

    © Photo: facebook / Dalia Grybauskaitė
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Andrius Petrinis
    3930

    Iš vienos pusės, Lietuvos išorės politika yra proamerikietiška ir antirusiška, iš kitos — nelogiška ir neefektyvi; kokia to priežastis?

    Daugumos protingai galvojančių valstybių tikslas — maksimali nauda. Tiesa, atsiranda tokių "veikėjų",  kaip šiuolaikinė Ukraina, kuri tam, kad įpykdytų Rusiją, pasiruošusi „nusišaldyti ausis". Dėl to verta pabrėžti, kad Lietuva taip pat kartais stebina „išskirtiniu racionalumu", kuris peržengia visas ribas.

    Tibetas jums, o ne "Šilko kelias"

    Šiandien beveik kiekvienas svajoja tapti kiniško megaprojekto "Naujas Šilko kelias" dalimi, o tai reikalauja partnerystės su Kinija, kurios vaidmuo šiuo atveju yra lemiamas. Todėl sukėlus Pekino pyktį tai gali brangiai atsieiti.

    Ir ką gi jus manote? Jau po to, kaip 2013 metais Dalia Grybauskaitė susitiko su Dalai Lama, Kinija leido Vilniui suprasti, kad jai tokia praktika nepatinka, ir dėl to gali nukentėti ekonominis bendradarbiavimas. Nepaisant to, šiuo metu, kada pats laikas gerinti santykius su Pekinu, dalis Lietuvos parlamentarų po susitikymo su Dalai Lama grįžo prie idėjos atnaujinti draugystės su Tibetu grupę.

    O čia dar vienas pavyzdys. Svarbią vietą "Šilko kelyje" užima Kazachstanas, su kuriuo Lietuva turi draugiškus politinius santykius, naudingus glaudžiam ekonominiam dialogui su Centrinės Azijos šalimis. Tačiau neseniai pasirodė informacija, kad kazachai išsirinko Latviją kaip logistikos centrą "Šilko kelio" šiauriniam maršrutui, nuo Kinijos  iki Baltijos jūros. Belieka tik spėti, kaip mūsų valdžia šioje situacijoje sugebėjo likti be nieko, turint palankesnes pozicijas.

    Ir jau nekalbant apie tai, kad Lietuva be paliovos politizuoja santykius su Rusija ir tokiu būdu kenkia savo ekonominiams interesams (kuo vertas vien tik nerentabilus AGD terminalas Klaipėdoje). Ir net santykiuose su Lenkija, kurie yra ypač svarbūs šalies karinės politikos ir energetikos atžvilgiu, Vilnius niekaip negali išspręsti jautraus Varšuvai klausimo dėl lenkiškų pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose.

    Dėl to kila pagrįstas klausimas: "Kodėl?"

    Laikas suaugti

    Iš vienos pusės, kuo čia stebėtis, kuomet Lietuvos prezidentė nuolat, švelniai tariant, dviprasmiškai pasisako iš aukštų tribūnų, ir vėliau nežinai kaip elgtis — ar verkti, ar juoktis, nes be šypsenos negalima suvokti pavyzdžiui Grybauskaitės kalbą Jungtinių Tautų Genėralinėje Asamblėjoje. Iš kitos pusės, tai nurašyti į Vakarų informacinį karą su Rusija, kuriame visos priemonės yra geros.

    Bet ką daryti su Lietuvos išorės politikos klaidomis bendradarbiaujant su partneriais ir sąjungininkais? Tam yra kelios priežastys.

    Akivaizdu, kad Lietuvos valdžios kokybė reikalauja gerinimo, ir pirmiausia tai liečia biurokratijos aparatą (beje ir diplomatinio), kuris daugiau ar mažiau susidoroja su savo uždaviniais. O politiniam šalies elitui, ypač Seimo nariams, trūksta pakankamo ryžto priimti svarbius sprendimus tarptautinių santykių srityje.

    Apie ką galima kalbėti, jeigu po Seimo rinkimų 2016 metais į JT parlamentinį renginį buvo nuspręsta deleguoti Gretą Kildišienę, kuri net neturėjo aukštojo išsilavinimo bei manoma, kad į Seimą pateko tik dėka savo ryšių su "valstiečių" lyderiu Ramūnu Karbauskiu (vėliau Kildišienė atsisakė mandato). Atsižvelgiant tai, Seimo narių sprendimas atnaujinti draugystę su Tibeto grupe ir taip pakenkti santykiams su ekonomiškai naudinga Kinija, jau taip nestebina.

    Tuo pat metu Lietuvos išorės politikai trukdo besitęsiantys vidaus politikos vaidai, kurių metu nėra laiko prisiminti Kazachstaną su jo trasporto maršrutais.

    Pagaliau, negalima išvengti fakto, kad Lietuvos politinė klasė jau kurį laiką yra savo sukurto informacinio-politinio diskurso nelaisvėje. Šio diskurso pagrindinė mintis jeigu ne tai, kad Lietuva yra "visatos centras", tai bent jau labai svarbi šalis, kuri turi lygią teisę (o gal net išdidžiai) kalbėtis ne tik su Latvija arba Lenkija, bet ir su Rusija ir Kinija (kitaip kalbant, atrodo, kad Lietuvos politika nieko nežino apie "didelių" ir "mažų" valstybių sąvokas tarptautiniuose santykiuose ir toliau kenčia nuo "mažosios tautos komplekso", kuri pretenduoja į pasaulio valdovo vaidmenį). Iš čia kyla ir arogantiškas elgesys su nacionalistiniu atspalviu. To rezultatas yra normalių santykių su visais kaimynais ir ne tik nebuvimas.

    Trumpai kalbant, Lietuvai, siekiant realiai, o ne savo svajonėse, užimti garbingą vietą tarptautinėje arenoje ir pasiekti joje apčiuopiamų, o ne deklaratyvių rezultatų, reikalingas pragmatiškas naujos kokybės elitas, kuris labiau vertina šalies interesus, o ne vidaus ir išorės politikos konjunktūras.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

    Dar šia tema

    Lavrovas: Baltija nenusiramino ES "glėbyje"
    Lenkija-Lietuva: draugystė, kuriai nelemta užsimegzti
    Tegai:
    ekonomika, finansai, verslas, Dalia Grybauskaitė, Lietuva, Kazachstanas, Kinija
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos