06:46 2017 Birželio 26
Vilnius+ 14°C
Tiesioginis eteris
    Informacinės agentūros Rossija segodnia vadovas Dmitrijus Kiseliovas. Archyvinė nuotrauka

    Dmitrijus Kiseliovas: rusofobijos priepuoliai su laiku praeina

    © Sputnik/ Валерий Мельников
    Politika
    Gauti trumpą nuorodą
    385224

    Informacinės agentūros "Rossija segodnia" ("Rusija šiandien" — Sputnik) vadovas Dmitrijus Kiseliovas pasidalino prisiminimais apie 1991 metų sausio įvykius Vilniuje, papasakojo, kodėl Lietuvos valdžios institucijos atėmė iš jo medalį "Už kelio į laisvę apšvietimą", ir paaiškino, kas dabar trukdo Baltijos šalims atsisakyti rusofobijos.

    VILNIUS, saus 13 — Sputnik, Marija Šeludiakova. Žymus žurnalistas Dmitrijus Kiseliovas 1990-ųjų pradžioje buvo Centrinės televizijos naujienų programos TCH vedėjas. Po televizijos bokšto Vilniuje šturmo jis atsisakė eteryje skaityti oficialų pranešimą apie įvykius Lietuvoje.

    - 1991-ųjų sausis Vilniuje: jūs buvote tuo metu Lietuvos sostinėje? Kaip vertinate tuos įvykius?

    — Aš buvau Vilniuje nuo pat įvykių pradžios. Mačiau susijaudinusių žmonių minias. Žmonės tada norėjo pasirinkti savo vystymosi kelią. Jie buvo romantiškai nusiteikę. Ir jų žmogiškasis entuziazmas sukėlė man labai didelę simpatiją. Man atrodė, kad Baltijos šalys nurodys judėjimo kryptį ir visai mūsų didelei šaliai — Sovietų Sąjungai.

    Po to paaiškėjo, kad Baltijos šalys nėra pasirengusios jokiems kompromisams. Mes tada vadinome tris respublikas  Pribaltika. Sovietų laikotarpio žodis, dabar jis retai naudojamas, o kai kurie jį priima kaip įžeidimą.

    Bet tada Pribaltika skambėjo išdidžiai, nes Estijai, Latvijai ir Lietuvai buvo sudarytos išskirtinės sąlygos. Trys palyginus mažos tautos Sovietų Sąjungoje gaudavo dotacijų, privilegijų ir buvo Sovietų Sąjungos vitrina, geranoriškumo ir pakantumo, tolerancijos simbolis, kaip dabar kalbama. Nors anksčiau šis žodis nebuvo plačiai vartojamas nei mūsų šalyje, nei užsienyje.

    - Prašome grįžti į 1991 metų sausį. Centrinės televizijos eteryje jūs atisakėte skaityti "tassovką" (informacinės agentūros pranešimą — Sputnik), skirtą įvykiams prie Vilniaus televizijos centro. Koks buvo jūsų motyvas — užuojauta Lietuvos nacionaliniam judėjimui? Prieštaravimas informacijos pateikimo būdui pagal tuometinę Sovietų Sąjungos valdžią? Apskritai, prieš "Kremliaus propagandą"?

    — Žinote, tai buvo mitas apie "tassovką". Iš tiesų tai buvo tekstas, paruoštas kažkur Kremliuje, TSRS prezidento administracijoje, kaip aš dabar suprantu. Tekstas buvo parašytas gana šiurkščiai, be nuorodų į šaltinius, — apie tai, kad kažkas iš lietuvių minios, apsiginklavęs geležiniais strypais, pasikėsino į teisėsaugos pareigūnus, mat, provokatorių komanda elgėsi agresyviai ir taip toliau.

    Vytautas Landsbergis. Archyvinė nuotrauka
    © Sputnik/ Александр Липовец

    Aš buvau eksperimentinės naujienų programos ТСН vedėjas. Man pasirodė, kad tai visiški prasimanymai, nes ten nebuvo nė vieno vardo, jokių detalių, kurios sukelia autentiškumo jausmą, nebuvo nurodytas laikas, maršrutai — trumpai tariant, nebuvo jokios papildomos informacijos.

    Tas  tekstas apie geležinius strypus… Keista, iš kur visada atsiranda geležiniai strypai? Tai labai įtartina. Kaip iš tvoros galima išlaužti geležinį strypą? Trumpai tariant, teksto turinio nepatvirtino mūsų korespondentai įvykių vietoje. Ir kaip dabar sakoma, "nesimušė" su kitais informaciniais srautais. Susiklostė įspūdis, kad tekstas buvo išgalvotas, siekiant pateisinti vėlesnius smurto veiksmus prieš minią ir protestuojančius demonstrantus.

     Vėliau  teismo proceso metu buvo nustatyta, kad Vilniuje vis gi šaudė nuo stogo ir abiem kryptim. Snaiperių taktika — šaudyti į žmones iš dviejų pusių, kaip tai buvo ir Maidane. Žudyti milicininkus, žudyti civilius, kad po to galėtų pasakyti: susišaudymai, kraujas, maištas.

    O tada mūsų naktinė programa TCH buvo alternatyvi programai "Vremia" ("Laikas" — Sputnik). Dabar ne visi prisimena, kad tai buvo laikotarpis, kai šalyje buvo transliuojamas vienas televizijos kanalas su viena naujienų programa. Jos pavadinimas ― "Vremia". Dar nebuvo nei Rusijos televizijos, nei programos Vesti, nei televizijos kanalo NTV, nei RenTV, nieko šito tada nebuvo.

    Tačiau tuo metu jau buvo paskelbtas Gorbačiovo viešumas. Kas yra viešumas? Tai nuomonių pliuralizmas. Ir, siekiant parodyti pliuralizmą, pagrindinio Kremliaus ruporo ― laidos "Vremia" atžvilgiu, Politbiuro užkulisiuose buvo nuspręsta  leisti, kaip mes dabar žinome, sukurti televizijos naujienų tarnybą. Laidą sukūrė Aleksandras Gurnovas, kuris neilgai buvo jos vedėju. Nakties naujienas vedė jaunimas: Tania Mitkova, Jura Rostovas ir aš. Mes bandėme žiūrovams suteikti  alternatyvią informaciją, kita intonacija. Tai buvo jaunatviška laida, ne labai patogi valdžiai ir labai jautri naujienų pateikimui. 

    Pavyzdžiui laidoje "Vremia" 21 valandą sakė, kad Lietuvoje nėra tankų, o 23 valandą mes juos jau rodėme to paties kanalo eteryje…

    - Sunku tai įsivaizduoti…

    — Sunku tai įsivaizduoti. Tai buvo romantinės viešumos periodas. Ir, aišku, atsirado vidinis disonansas, kuris darė įtaką informacinėms naujienų laidoms.

    Karščiausiomis Vilniaus įvykių dienomis staiga ateina pranešimai apie pirmą žuvusį žmogų Latvijoje. Ne Lietuvoje, o Latvijoje. Žmogui, nežinomomis aplinkybėmis, į galvą pataikė kulka. Mes gavome rentgeno nuotraukos su kulka galvoje vaizdą.

    Tuo metu nebuvo interneto, nors dabar tai taip pat sunku įsivaizduoti. Buvo faksas. Nebuvo ir alternatyvių naujienų šaltinių. Tačiau buvo faktas — Latvijoje žuvo žmogus. Laidos "Vremia" naktinis budėtojas, kuris stebėjo žiniasklaidą, pranešė: "Man nereikalinga kulka galvoje". Kaip vėliau paaiškėjo, kulka, atsimušus rikošetu, nužudė žmogų. Bet mes gi nežinojome — gal tai didžiųjų įvykių pradžia, pasikeitimų sekant Lietuvos pavyzdžiu pradžia? Gal dabar sukils visos Baltijos šalys? 

    Aš atsakau: "Mes turime rentgeno nuotrauką ir faktą — nužudytas žmogus. Aš nežinau kokiomis aplinkybėmis. Mes tiesiog pranešame apie pirmą auką. Aš nežinau, kas jį nužudė — sovietų armija ar ne, bet vis dėlto — tai faktas, kurio nutylėti mes negalime".

    Jis sako: "Nieku būdu".

    Aš atsakau: "Tuomet žinių nebebus".

    Eteryje viešpatavo revoliucinė teisė, tuomet buvo tokie santykiai.

    Iš mūsų pusės — televizijos naujienų tarnybos vedėjų ir korespondentų — nematau jokio didvyriškumo, mes darėme savo darbą.

    (1:15 / 7.78Mb / просмотров видео: 72)
    © RIA Novosti.
    Kruvinas sausis: Vilniaus televizijos bokšto šturmas

    - Už šį eterį jūs ir gavote Sausio 13-osios atminimo medalį?

    — Lietuviai, atgavę nepriklausomybę, įrašė šį Vilniaus įvykių TCH laidoje nušviestą faktą į savo istoriją. Jie nusprendė įvertinti laidos vedėjus ir padėkoti jiems. Pakvietė mus su Tania Mitkova į ambasadą ir įteikė medalius — pažymėdami tai, kad mes prisidėjome prie laisvės, prie Lietuvos nepriklausomybės istorijos. 

    Tai buvo pirmasis mano gyvenimo valstybinis apdovanojimas ir ilgą laiką vienintelis. Mes buvome dėkingi, saugojome jį kaip relikviją. Tuo pat metu mes nemanėme, kad padarėme kažką didvyriško, ir nesuteikėme tam ypatingos reikšmės. 

    Po to aš praradau šitą medalį. Jis gi negulėjo krištolo dėžutėje ar komodoje. Aš neturiu nei krištolo dėžutės, nei komodos, nei relikvijų.

    Bet lietuviai, vis dėl to, atrodo, po Krymo nusprendė paskelbti, kad, kaip protesto ženklą, atima iš manęs šitą medalį… Kažkokia kvailystė, tiesą sakant. Protestuodama prieš šį akibrokštą, medalio tada viešai atsisakė ir Tatjana Mitkova. Faktas, kad mes apšviesdavome jų kelią laisvės link.

    Faktas, kad buvo valstybinis apdovanojimas, apdovanojimas už profesinį sąžiningumą, štai ir viskas. Tuo lemtingu jų istorijai laikotarpiu. Dabar, kai Lietuva elgiasi taip netolerantiškai, yra taip juokingai pasipūtusi Rusijos atžvilgiu, jos valdžia atėmė iš manęs šitą medalį. Atėmę jį, jie pažemino ir save, ir tų žurnalistų, kurie pasakodavo tiesą apie ano meto įvykius, garbę.

    - Kaip jūs dabar vertinate žodžio laisvę Baltijos šalyse?

    — Man atrodo, kad Lietuva norėjo tapti Europos Sąjungos dalimi ir tapo ja. Žodžio laisvės diapazonas Vakarų Europoje, Europos Sąjungoje labiau apribotas, negu Rusijoje. Jis apribotas politiniu korektiškumu ir neslepiama rusofobija… Rusijoje jūs galite pasakyti: "aš myliu Putiną" arba "aš nemyliu Putino". Rusijoje jūs galite pasakyti: "aš gerbiu gėjus" arba "aš netoleruoju gėjų". Jums nieko nebus padaryta už tai. Tai jūsų asmeninė pozicija, į jus žiūrės neutraliai. Bet jeigu Europoje jūs pasakysite: "Aš myliu Putiną, bet nemyliu gėjų", tada jums kaip žurnalistui tai reikš profesinės karjeros pabaigą. Būtent dėl apribojimų, kuriuos uždeda iš vienos pusės politinis korektiškumas, o iš kitos pusės skausminga rusofobija. 

    Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Archyvinė nuotrauka
    © Sputnik/ Сергей Гунеев

    Baltijos šalyse Lietuvoje, ta idėja dar pagražinta ir vietiniais kompleksais, dirbtiniai išugdyta Rusijai rodoma nuoskauda. Jie elgiasi lyg aukos, tarytum tuoj pat prieš juos bus pavartotas smurtas. Jie tarytum patys pasmerkia save smurtui, nes tai suteikia kažkokią prasmę jų egzistavimui, suteikia jiems reikšmingumo.

    Dėl tokio agresyvaus ir priešiško elgesio su Rusija jie daug ką praranda. Pakanka prisiminti gyventojų skaičiaus mažėjimo, masinio išvažiavimo iš Lietuvos problemą. Jos išspręsti negalima be gerų santykių su Rusija. Kol kas išeina "geriau ausis nušalsim, bet motinai nepasiduosim" — tegul bus prasti santykiai su Rusija, tegul mūsų šalis neturi ateities, kad tik nebūti išvien su Rusija. Tiesą sakant, Rusija to net nepastebi. Kas dabar Lietuva mums, mūsų kasdieniniam gyvenimui, mūsų politikai? Ne tiek daug. Jie nusišalino — ir nebeegzistuoja Rusijai.

    Mums priskiria ketinimą okupuoti Baltijos šalis. Klausykite, ateikite prie sienos ir pažiūrėkite į žemėlapį. Jūs suprasite, kad plotų, kuriuos mums dar reikės įsisavinti — dar daugeliui amžių užteks. Mums tikrai nėra prasmės žengti į Lietuvą, nėra jokio motyvo. "Iskander" raketos Kaliningrade įtikinamiau atrodo kaip mūsų saugumo užtikrinimas.

    Lietuva išrinko savo kelią. Dabar daugybė jos piliečių, iškankintų Vakarų propagandos, regis, žiūri į Rusiją neigiamai. Bet tai nėra Rusijos politikos rezultatas, o vietinių politikų ir vietinės žiniasklaidos darbo rezultatas. Nieko gero lietuviai iš to negauna, kažkaip liūdna gyventi ten, Lietuvoje. Bet galbūt laikui bėgant kažkas pasikeis. Kitaip kyla grėsmė, kad šitie rusofobijos priepuoliai turės komplikacijų, kaip tai įvyko Ukrainoje, kur, anot buvusio premjero Nikolajaus Azarovo, politinėje paletėje liko tik 50 rudos spalvos atspalvių.

    Tačiau tokie laikotarpiai praeina. Ispanai, vokiečiai, italai tuo persirgo, po to pasveiko, ir į tokius savo istorijos laikotarpius žiūri su apgailestavimu ir gėda. Ir Lietuva turi šansą po kurio laiko palankiau žiūrėti į savo kaimynę — Rusiją. Mes neturime Lietuvai jokių pretenzijų, mes neturime piktų kėslų, mes esame kito masto žmonės, ir manome, kad visos smulkmeniškos skriaudos turi išnykti kaip tranzitorinė infekcija. Tai nėra chroniškas susirgimas.

    Dar šia tema

    Rusijoje gyvenantis kaltinamasis Sausio 13-osios byloje nori dalyvauti teisme
    Rusijos Dūma reiškia nepasitenkinimą Sausio 13-osios byla
    Teismas atsisakė paleisti kaltinamajį Sausio 13-osios byloje
    Tegai:
    Sausio 13-oji, Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos pastato šturmas, Informacinė agentūra "Rossija segodnia", Dmitrijus Kiseliovas, Lietuva, Vilnius
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos