Kodėl mokslas neabejoja Jėzaus Kristaus tikrumu

© Sputnik / Юлия МаковейчукTurino drobulė su Kristaus atvaizdu
Turino drobulė su Kristaus atvaizdu - Sputnik Lietuva, 1920, 14.06.2021
"Jis pakilo į dangų", — sako stačiatikiai, švenčiantys Viešpaties Žengimo į dangų šventę. Jei tikintiesiems Kristaus istoriškumas neginčijamas, tai tarp mokslininkų tai kelia įnirtingus ginčus
Pastaraisiais metais vis daugiau tyrinėtojų, kurie yra toli nuo religijos, pareiškia: Jėzus tikrai gyveno Palestinoje I amžiuje. Apie tai, kaip tai buvo įrodyta, RIA Novosti autoriaus Antono Skripunovo medžiagoje.

Skeptikams pralinksminti

Po savo prisikėlimo Jėzus Kristus nenustojo pamokslauti. Keturiasdešimt dienų jis mokė apaštalus. Ir vieną dieną, rašoma Šventajame Rašte, Viešpats su jais iš Jeruzalės nuvyko į Betanijos kaimą. Ten palaiminęs "pradėjo tolti nuo jų ir kilti į dangų". Tokiu būdu Ganytojas baigė žemišką kelionę.
Po keturių šimtmečių pakilimo vietoje buvo pastatyta koplyčia. Joje yra akmuo, ant kurio, kaip tiki krikščionys, buvo įspausta Viešpaties koja. Skeptikai tai išgirdę dažniausiai nusišaipo. Jų nuomone, visa tai yra išmonės: Kristus apskritai neegzistavo.
Ši versija išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje. Jos šalininkai tikėjo, kad Evangelijos buvo sudarytos ne anksčiau kaip II amžiuje, ir Jėzus minimas tik jose, niekur daugiau. Archeologija taip pat tyli — ir kur čia bent vienas jo ar Šventajame Rašte išvardytų žmonių egzistavimo įrodymas.
"Mitologinio Jėzaus" teorija vyravo ilgus dešimtmečius. Ji buvo ypač propaguojama Tarybų Sąjungoje, kur ji buvo paimta kaip pagrindinis valstybinio ateizmo propagandos instrumentas. Dešimtys mokslininkų pateikė gana įtikinamus faktus, kad Kristus yra kolektyvinės vaizduotės vaisius.
Tačiau viską pakeitė radinys, į kurį beduinai atkreipė dėmesį Judėjos dykumoje.
Archeologiniai kasinėjimai - Sputnik Lietuva, 1920, 09.04.2021
Egipte atrastas "Aukso miestas"

Sensacija iš ąsočio

1946 metų lapkričio dieną paauglys Mohamedas ed-Dhibas kartu su savo broliais ieškojo nuo bandos nuklydusios avies. Paprastai tokiais atvejais pirmiausia reikia apžiūrėti netoliese esančius urvus, ką jie ir padarė. Tarp akmenų gulėjo ąsotis. Vaikai, žinoma, susidomėjo. Pažvelgė į vidų ir rado puspuvusio pergamento gabalėlių, kurie subyrėjo pirmą kartą bandant jį ištraukti.
Kelis mėnesius paaugliai apieškojo urvus. Jie rado daugiau ąsočių ir nunešė pas savo tėvus, kurie pusdykiai pardavė senienas prekeiviams. 1948 metais indais susidomėjo mokslininkai. Pasirodo, viduje paslėpti rankraščiai priklausė žydų esenų sektai, anksčiau nežinotai mokslui. Tačiau specialistus ypač nustebino tai, kad laiškai buvo labai panašūs į Evangelijos laiškus: vietomis jie beveik kartodavosi pažodžiui.
"Kumrano rankraščiai — tos bendruomenės, iš kurios tikriausiai atsirado Jonas Krikštytojas, egzistavimo patvirtinimas. Tarkime taip, tai yra fonas, iš kurio pasirodo Evangelijos istorija. Anksčiau tokių įrodymų nebuvo", — pažymi religijotyrininkas Aleksejus Judinas.
Ši sensacija tuo nesibaigė. 1961 metais archeologai iškasė plokštę, rodančią, kad Poncijus Pilotas, nuteisęs Išganytoją mirtimi, yra tikra istorinė asmenybė. Po to buvo rastas I amžiaus po Kristaus gimimo namas su išraižytais užrašais, mininčiais Jėzų ir apaštalą Petrą. Per pastaruosius tris dešimtmečius atradimai, patvirtinantys tos ar kitos Šventojo Rašto detalės patikimumą, daromi beveik kiekvienais metais. Pavyzdžiui, neseniai mokslininkai atskleidė įrodymus, kad Kristaus laikais egzistavo sinagogos, kurios dažnai minimos Evangelijoje. Anksčiau buvo manoma, kad jos atsirado tik apie II amžių, o krikščionys tiesiog jas "įrašė" siekdami didesnio teisingumo.
Святой Иоанн Креститель - Sputnik Lietuva, 1920, 03.04.2021
Mokslininkai paaiškina viduramžių šventųjų "vandens stebuklus"

"Toks pat tikras kaip Sokratas ir Pitagoras"

Tačiau mokslininkai iki šiol nerado radinių, tiesiogiai susijusių su Jėzumi. Istorikai mano, kad tai neįmanoma: kaip įrodyti, kad tas ar kitas objektas priklausė būtent jam? Todėl ekspertai to ieško dokumentuose. Visų pirma, parašytuose tų, kurie neišpažįsta krikščionybės, ranka, kad būtų laikomasi tyrimų nešališkumo principo.
"Tačiau tokių šaltinių turime labai labai mažai. Reikšmingiausias iš jų yra I amžiaus senovės žydų istoriko Juozapo Flavijaus paminėtas Kristus", — pažymi Biblijos tyrinėtojas Andrejus Desnickis.
Liudijimui svarbą suteikia ir tai, kad Flavijus buvo karštas krikščionių priešas. Naująją religiją jis pavadino viena iš "judaizmo erezijų". Nepaisant to, jis teikia didelę reikšmę Jėzui: "Jis padarė nuostabius darbus ir tapo mokytoju tiems žmonėms, kurie noriai priėmė tiesą. Jis pritraukė prie savęs daug žydų ir helenų. Primygtinai reikalaujant mūsų įtakingiems asmenims, Pilotas jį nuteisė mirti ant kryžiaus. Bet tie, kurie jį anksčiau mylėjo, ir dabar nenustojo to daryti".
Kiti tos epochos autoriai trumpai mini naujosios religijos įkūrėją. Kas nenuostabu — tuomet Judėja buvo tolima Romos imperijos provincija ir nedaugelis žmonių iš senovės elito domėjosi ja.
Šio požiūrio kritikai tvirtina: remiantis tik keliomis eilutėmis neįmanoma užtikrintai kalbėti apie tikrąjį žmogaus egzistavimą. Tačiau šiuolaikinis mokslas neturi kitų priemonių. "Apie Pitagorą, Sokratą ir Budą taip pat parašyta mažai — bet mes pripažįstame jų istoriškumą", — atkerta Desnickis.
Ir šiai nuomonei pritaria dauguma ekspertų. Įdomu tai, kad pastaraisiais metais jie ieškojo patvirtinimo ne "krikščionių priešų" duomenyse, o pačiose Evangelijose.
Religinė lietuvių bendruomenė Romuva - Sputnik Lietuva, 1920, 08.06.2021
EŽTT pripažino Lietuvą kalta pažeidus neopagonių bendruomenės teises

Liudytojų pasakojimai

Skamba paradoksaliai: naudoti šventuosius krikščionims Raštus kaip neginčijamą įrodymų šaltinį ateistiškai nusiteikusiems mokslininkams. Tačiau istorikai atkreipia dėmesį į du neginčijamus faktus.
Pirmasis rašytinis liudijimas, jų duomenimis, pasirodė tik praėjus 30-40 metų po Kristaus mirties. Atokiai Romos provincijai, kurioje tik dešimt procentų gyventojų buvo raštingi, greitis yra fenomenalus. Kalbama apie Evangeliją pagal Morkų — vieną iš keturių Bažnyčios pripažintų (jos dar vadinamos sinoptinėmis). Ilgą laiką buvo tikima, kad ji buvo sukurta 80 metais po Kristaus gimimo. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad tai įvyko dar anksčiau, apie 50-uosius.
Kitos evangelijos — pagal Matą, pagal Joną ir pagal Luką — pasirodė kiek vėliau. Ir kas nuostabu, jos buvo sukurtos nepriklausomai viena nuo kitos: kiekviena evangelija turi savo auditoriją (ir jos yra skirtingomis kalbomis). Tačiau jose esantys duomenys apie Jėzų paprastai yra identiški.
"Idealiu atveju šaltiniai, pranešantys apie asmenį ar įvykį, patvirtina vienas kito informaciją bent jau pagrindine dalimi ir netgi detalėse. Jei vienas senovės šaltinis Oktavianą (Augustą — Sputnik) vadintų Romos kariniu vadovu ir imperatoriumi, o kitas — Afrikos valstiečiu, kuris nekeliavo už savo kaimo ribų, būtų galima spėti, kad kažkas kažką supainiojo. Tačiau kadangi daugybė šaltinių, beveik šiuolaikinių Oktavianui, laiko jį Romos imperatoriumi ir pateikia daugiau ar mažiau panašius duomenis, tai galima laikyti patikimu istoriniu įrodymu", — pažymi amerikiečių tyrinėtojas Bartas Ermanas, vienas gerbiamiausių Biblijos tyrinėtojų pasaulyje.
Be to, jis mano, kad buvo dar vienas šaltinis, pasirodęs prieš kitus — jo pėdsakus galima rasti ankstyvųjų krikščionių dokumentuose. Ir jis buvo sudarytas, sprendžiant iš pateikimo stiliaus, iš liudininkų žodžių.
Похороны погибшего при задержании афроамериканца Дж. Флойда в США - Sputnik Lietuva, 1920, 18.07.2020
"Neapykanta viskam, kas svetima". Milijonai žmonių prisijungia prie naujos religijos
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала