O kaipgi kankinys Protasevičius? Lietuva apsigavo dėl Baltarusijos opozicijos

© Sputnik / Виктор Толочко / Pereiti prie nuotraukų bankoRomanas Protasevičius
Romanas Protasevičius - Sputnik Lietuva, 1920, 16.07.2021
Protasevičiui nėra ilgalaikių siekių ar įsipareigojimų, nėra pamatinių, idėjinių principų, dėl kurių vertėtų aukotis
Buvęs "Nexta" kanalo redaktorius, Baltarusijos opozicijos veikėjas Romanas Protasevičius paskutinę savaitę nustebino savo gerbėjus, susikurdamas naują paskyrą socialiniame tinkle "Twitter": ten paskelbtame pranešime šis veikėjas pareiškė grįžtąs į "internetinį gyvenimą" ir pasistengsiąs atsakyti į sekėjų klausimus.
Kaip žinia, jau praėjusį birželio mėnesį Protasevičius buvo paleistas į namų areštą, kur gyvena kartu su savo drauge, Rusijos piliete Sofija Sapega, vaikštinėja Minsko gatvėmis ir džiaugiasi kitais naujai įgytos santykinės laisvės vaisiais...

Ir tai — po eilės rezonansinių pasirodymų Baltarusijos žiniasklaidoje, kuriuose Protasevičius ne tik pripažino savo kaltę (dėl prisidėjimo prie 2020 m. vasaros neramumų organizavimo, dalyvavimo suokalbyje dėl A. Lukašenkos nuvertimo ir t. t.), bet atskleidė daugybę įdomių detalių, liečiančių provakarietiškosios Baltarusijos opozicijos vidaus "virtuvę" (tarp jų ir Lenkijos bei Lietuvos finansuojamą prabangų opozicijos vadukų gyvenimą).

Nė viename iš šių savo viešų pasirodymų Protasevičius neištarė nė žodžio prieš A. Lukašenką ar esamą Baltarusijos valdžią. Nė viename jis net švelnia, ezopiška kalba nepabandė apginti savo, kaip tariamo "kovotojo" už "laisvę ir demokratiją" Baltarusijoje, pozicijos. Iš tiesų, Protasevičius, žvelgiant į jo veiksmų objektyvią reikšmę, tiesiog perėjo į priešingą barikadų pusę...
Sisteminė žiniasklaida tai vaizduoja kaip kažkokią "kankinystę"... Atseit, Protasevičius kalba taip, nes yra žiauriai kankinamas. Nors jokių to įrodymų ar netgi aiškių požymių nematyti. Ir, pagaliau, pamirštamas pats pagrindinis tikros kankinystės (t. y. pasiaukojamo kentėjimo už idėją — gerą ar blogą, teisingą ar neteisingą, nesvarbu) požymis: savo įsitikinimų, savo pozicijos išlaikymas, atsisakymas išsižadėti.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka - Sputnik Lietuva, 1920, 02.07.2021
Lukašenka apkaltino Lietuvą "miegančių" teroristinių kuopelių koordinavimu
O ką gi turime čia? Turime visišką kapituliaciją, kuri Protasevičiaus, kaip "kankinio" ir "kovotojo prieš režimą", kultą daro graudžiai juokingą. Be abejo, šiame kontekste Protasevičiaus duodami parodymai turi didžiulę tiek psichologinę, tiek dalykinę reikšmę. Ir apie tai medžiagos netrūksta. Tačiau norėtųsi paliesti kitą, kiek asmeniškesnį, grynai žmogišką šios situacijos aspektą...

Štai, Protasevičius per palyginti neilgą savo gyvenimą spėjo nueiti gana įdomų kelią: dar mokykloje įsitraukė į fašistuojančių baltarusių nacionalistų veiklą, paskui dalyvavo nacistiniame Ukrainos "Azovo" batalione, vėliau pasuko kiek "respektabilesniu" keliu, prieidamas prie ES fondų teikiamų stipendijų ir susirasdamas vietą tarp liberaliosios Baltarusijos opozicijos veikėjų; galų gale, po šių metų gegužę įvykusio sulaikymo jis faktiškai visko išsižadėjo, pereidamas į priešingą stovyklą...

Čia labai daug ką pasako paties Protasevičiaus žodžiai iš jo debiutinio (po sulaikymo Minsko oro uoste) interviu: paklaustas, ar nesijaudina dėl savo kolegų ir bendražygių, ar nesijaučia juos nuvylęs, tariamasis "režimo kankinys" leido suprasti, kad visa tai nesvarbu, kad jam tėra tiktai "čia ir dabar" (pažodžiui: здесь и сейчас)...
Ir suprasti tai reikia paprastai: Protasevičiui nėra ilgalaikių siekių ar įsipareigojimų, nėra pamatinių, idėjinių principų, dėl kurių vertėtų aukotis. Yra tik "čia ir dabar", t. y. — yra tik aplinkybės, prie kurių belieka tik prisitaikyti...
Galbūt, Lietuvoje, kur veikla nesisteminėje opozicijoje paprastai neprideda žmogui nei pinigų, nei kokios kitos materialinės naudos, kur nei Vakarai, nei Rusija — nežiūrint kliedesių apie "Kremliaus ranką" ar įsivaizduojamus "šnipų tinklus" — į panašius dalykus neinvestuoja, tai gali nuskambėti keistai: kam gi tuomet, jei ne dėl idėjos, rizikuoti, tampant jei ir ne visuomenės, tai bent valstybėje šeimininkaujančių sluoksnių priešu?..
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir buvusi kandidatė į Baltarusijos prezidentus Svetlana Tichanovskaja - Sputnik Lietuva, 1920, 09.07.2021
Migrantų krizė Lietuvoje
"Prezidentė Sveta" išspręs visas Lietuvos problemas. Ir dėl nelegalių imigrantų
Klausimas, aišku, retorinis. Į jį puikiai atsako Algirdo Paleckio — tikro, idėjinio kovotojo, atsisakiusio savo vietos "nepriklausomos" Lietuvos elito sluoksniuose, pavyzdys. Tuo tarpu Baltarusijoje, kur į antivyriausybinę, o tiksliau — tiesiog antivalstybinę (suverenios, savarankiškos Baltarusijos požiūriu) veiklą — dosniai investuoja ir JAV, ir ES, ir kur visa tai tiesiogiai kuruojama per vietinius satelitus — Lenkiją ir Lietuvą, yra visiškai kitaip...

O būtent: Baltarusijoje opozicinė veikla kartu yra ir pasipinigavimo, ir tam tikro politinio turizmo forma. Štai, eilinis studentas, jei nori, gali, parodęs kažkiek iniciatyvos, įsitraukti į ES finansuojamas programas. Išvykti į Lenkiją arba į Vilniuje veikiantį "Humanitarinį universitetą", dar šio amžiaus pradžioje sukurtą kaip "spalvotųjų revoliucijų" kadrų kalvę. Ir šitokius "demokratus" Baltarusijos valdžia labai ilgai bei kantriai toleravo...

Todėl Baltarusijoje "opozicionierius" — tai profesija. Daug kam tai — parankus bei pelningas karjeros variantas. Ir pati liberaliosios opozicijos "programa", kiek galime apie tokią kalbėti — tai tiesiog šalies perdavimas į Vakarų Europos kapitalo rankas pagal Ukrainai analogišką scenarijų. Kas reikštų šalies deindustrializaciją, depopuliaciją bei pagreitintą degradaciją. Bet jei "demokratams" tai užtikrins sotų bei šiltą gyvenimą — kodėl gi nepabandžius?..
Žinoma, Protasevičiui, kaip ir bet kuriam žmogui — juolab jo gyvai nemačius ir nepažinojus, kaip sakoma — "į dūšią neįlysi". Ir vis tiktai aukščiau cituoti žodžiai — "čia ir dabar", įvesti į šį visiškai objektyvų bei Protasevičiaus biografiją (slinkimą nuo kone atviro fašizmo link "liberalaus", "europietiško" demokrato įvaizdžio, gaunant ES fondų stipendijas ir t. t.) atliepiantį kontekstą, pasako visą dalyko esmę.
Seimas - Sputnik Lietuva, 1920, 12.07.2021
Migrantų krizė Lietuvoje
Suprato, kaip užsidirbti pinigų. Lietuva nori sukelti gaisrą Europos centre
Ir toji esmė tokia, kad Protasevičiaus atveju turime ne žmogų, kaip tvirtą, konkrečius principus išpažįstančią, jais gyvenančią ir, esant reikalui, dėl jų pakentėti pasirengusią asmenybę, bet linguojančią nendrę: kur tik vėjas papūs, ten ji ir palinks... Kur tuomet yra Protasevičius, kaip žmogus, kaip vyras? Jo nėra. Yra tik aplinkybės — "čia ir dabar"...
Vargu, ar vertėtų apie tai daugiau rašyti, jei Protasevičius šiuo požiūriu nebūtų tipinis veikėjas, t. y. jei jis neįkūnytų, neišreikštų, neatspindėtų labai konkretaus socialinio-psichologinio tipo, būdingo visai vadinamajai "demokratinei", "liberaliajai" Baltarusijos opozicijai: tai juk ir yra oportunistinės natūros politiniai turistai, kurių santykis su savąja tauta, su savąja šalimi, su jos gyvenimu, jos istorija ir likimu — kone grynai vartotojiškas, jei ne tiesiog parazitinis.
Tai apmąstant, galima prisiminti, kaip kadaise Leninas didįjį rusų rašytoją, tikrą dvasios milžiną Levą Tolstojų įvardijo esant "Rusijos revoliucijos veidrodžiu". Ir, nežiūrint viso tos epochos tragizmo bei prieštaringumo, tasai veidrodis, kaip ir jo atspindėtieji įvykiai, buvo gražus, didingas... Tuo tarpu, su visa pagarba Rašytojui, šiandien, keistame mūsų XXI amžiuje, žvelgdami į Romaną Protasevičių galime matyti nei daugiau, nei mažiau, kaip Baltarusijos liberaliosios opozicijos veidrodį. Jo teikiamas vaizdas, aišku, pasibjaurėtinas. Ir vis dėlto šis veidrodis yra vertingas, nes jame atsispindi kad ir bjauri, kad ir niekinga, bet visgi nepaneigiama dabartinio gyvenimo tiesa.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала