Satelitų maištas. Kodėl Lietuva išdrįso kritikuoti Ameriką dėl "Nord Stream-2"

Флажки Литвы и США - Sputnik Lietuva, 1920, 27.07.2021
Vokietija ir JAV pasiekė susitarimą dėl dujotiekio "Šiaurės srautas -2". Lietuva mano, kad tai klaida. Kaip vertinti tokią Vilniaus poziciją
"Šiaurės srauto-2" projekto istorija turi transatlantinį ir regioninį europinį aspektus, ir geriau suprasti pastarąjį padeda pirmojo supratimas.
Pirmiausiai reikia pažymėti, kad jau derybų tarp Vokietijos ir Amerikos dėl šio dujotiekio faktas yra akivaizdus Berlyno pažeminimas — amerikiečiai verčia vokiečius kalbėtis apie projektą, su kuriuo neturi nieko bendro, ir dar rūpintis Ukrainos, kuri irgi neturi teisės kažko reikalauti iš Vokietijos, interesais.
Прокладка газопровода Северный поток - 2 - Sputnik Lietuva, 1920, 25.07.2021
JAV senatorius pažadėjo Damoklo kardą "Nord Stream-2"
Kita vertus, reikia pripažinti, kad Angela Merkel, nepaisant didžiulio spaudimo, sugebėjo apginti "Šiaurės srautą-2", o susitarimas su Vašingtonu faktiškai tapo gražia jo kapituliacija. Realiai susitarimo sąlygos yra nieko vertos (pavyzdžiui, galima ilgai bandyti įtikinti Rusiją pratęsti dujų tranzito per Ukrainos teritoriją sutartį, bet taip to ir nepasiekti, arba Maskva gali sutikti eksportuoti per Ukrainą labai nedidelį dujų kiekį, kas leis Vokietijai pasakyti, kad tranzitas lieka, bet iš tikrųjų Kijevo jis neišgelbės).
Todėl iš esmės susitarimas tarp Berlyno ir Vašingtono tik leido pastarajam neprarasti veido — sukurti vaizdą, kad projekto Amerika nesustabdė, bet primetė Vokietijai savo sąlygas. Tuo tarpu Merkel susitaikė su viešu pažeminimu, bet laimėjo savo šaliai didelį ekonominį žaidimą.
Bendrai paėmus, situacija parodė, kad JAV negali pasigirti visiška ES kontrole ir kad santykiai su Vokietija Džo Baideno administracijai svarbesni už Ukrainos ar Lenkijos interesus. O toliau prasidėjo įdomiausia istorijos dalis — Lenkija, Lietuva ir net Ukraina, kuri žingsnio negali žengti be Vašingtono leidimo, ėmė kritikuoti pastarojo susitarimą su Berlynu.
Dar daugiau, Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tiek įsidrąsino, kad net pradėjo nurodinėti, ką reikėjo daryti — pavyzdžiui, susieti dujotiekio atidarymą su Ukrainos naryste NATO ar Rusijos karių išvedimu iš Ukrainos teritorijos.
Tai yra labai keistas dalykas (jau nekalbant apie klausimą, ar taip mano Lietuvos prezidentas). Jeigu susitarimą sukritikuotų tik Kijevas, dar galima būtų pagalvoti, kad tai nelabai protingų žmonių, kurie tiesiog nesuvokia, ką sako ir daro, žingsnis. Tačiau, kai tuos pačius žodžius kartoja Ukraina, Lenkija ir Lietuva, tai jau ne atsitiktinumas ir ne neprofesionalumas — turi būti kažkoks racionalus "satelitų maišto" paaiškinimas.
Jis galėtų būti toks. Šiandien Amerikoje ir vėl dvivaldystė — Džo Baideno komandos ir vadinamosios "giluminės valstybės" požiūriai į užsienio politiką skiriasi. Prezidento administracija stengiasi jeigu ne sušvelninti, tai bent jau normalizuoti priešpriešą su Rusija ir Kinija bei sumažinti įtampą santykiuose su Europa (Vokietija). Tuo tarpu jos kritikai propaguoja griežtą (spaudimo, sankcijų ir panašiai) liniją visomis kryptimis.
Gabrielius Landsbergis - Sputnik Lietuva, 1920, 25.07.2021
Maža "antausio" iš Irako. Lietuvos URM sukilo prieš JAV ir VFR
Atitinkamai, kai Baidenas susitarė su Merkel dėl "Šiaurės srauto -2", nesutinkantys su jo pozicija "vanagai" ėmė jį kritikuoti visais įmanomais būdais. Tuo pat metu pažymėtina, kad tokios valstybės, kaip Ukraina, Lenkija ir Lietuva visada orientavosi būtent į "vanagus" JAV elite. Tokiu būdu, galima daryti prielaidą, kad jų kritiką susitarimo dėl "Šiaurės srauto -2" atžvilgiu sankcionavo (arba netgi pareikalavo jos) Baideno oponentai Amerikos viduje.
Klausimas — ar Lietuva galėjo patylėti šiuo atveju? Situacija sudėtinga — jeigu tylėsi, bus nepatenkinti tie, kurių paramos Vašingtone Vilnius visada tikėjosi; jei netylėsi — į tave kreivai pažiūrės dabartinė Baideno administracija. Kitaip tariant, reikėjo pasirinkti mažiausią blogybę iš dviejų, ir galimai, Landsbergis vadovavosi tuo, kad prezidentai ateina ir išeina, o sistema lieka.
Trumpai sakant, Lietuva, lygtais, pasielgė logiškai, bet problema ta, kad tai yra ribota logika, nes šalyje iš viso negalvojama apie galimybę ištrūkti iš uždaro priklausomybės nuo vienokios ar kitokios JAV pozicijos rato. Jeigu Berlynas leidžia sau laviruoti, kodėl to negali sau leisti ir Vilnius — tuo labiau, kad Amerikos galia daugiau nėra nekvestionuojama? Gal atėjo laikas bent jau subalansuoti požiūrį į partnerystę su JAV ir ES, o ne publikuoti straipsnius su pavadinimu "Europa turi Vokietijos problemą"?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала