Be svetimos pagalbos neapsieiti. Ukraina švenčia krizės metines

Ukrainos vėliava - Sputnik Lietuva, 1920, 24.08.2021
Rugpjūčio 24 dieną Ukraina išdidžiai švenčia savo oficialios Nepriklausomybės 30-metį. Tačiau būtent Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metu (dar iki oficialaus TSRS iširimo) prasidėjo Ukrainos krizė, o ne 2014 ir net ne 2004 metais, kaip įprasta manyti
Jau tada tarybinės respublikos vadovai, veidmainiškai deklaravę savo ketinimą kurti modernią valstybę, pagrįstą pilietiškumo principu, iš tikrųjų pasuko etniškai grynos chimeros kūrimo keliu. Šis pasirinkimas lėmė visas tolesnes problemas.
Ukrainos vėliava - Sputnik Lietuva, 1920, 21.08.2021
Ekonomistas: Ukrainos elitas apie šalį negalvoja
Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kurios iš karto įvedė nepiliečių instituciją, nukreiptą prieš vietines rusų bendruomenes, Ukrainos nacionalistai spaudimą didino palaipsniui.
Todėl Baltijos valstybės, savo sukūrimo metu patyrusios palyginti silpną politinę krizę, sugebėjo užblokuoti bet kokią vietinių rusų pasipriešinimo galimybę ilgam laikui.
90-ųjų pradžioje Rusija buvo silpna politiniu požiūriu, ekonomiškai nepatraukli, o nemaža dalis Baltijos šalių rusų pirmenybę teikė integracijai į vietos visuomenę bet kokia kaina. Tie, kuriems situacija buvo visiškai nepakeliama, persikėlė į Rusiją, pasinaudodami tuo, kad praktiškai iki 90-ųjų pabaigos Rusijos migracijos įstatymai buvo daug palankesni imigracijai. Baltijos šalių rusų bendruomenė buvo susiskaldžiusi, o pasipriešinti norinčios jėgos buvo numalšintos.

Pirmiausia apie rusus

Ukraina nuėjo kitu keliu. Teisės aktais numatytos rusų teisės ilgą laiką praktiškai nebuvo pažeistos. Ukrainizacija buvo vykdoma labai iš lėto ir dauguma gyventojų to praktiškai nepastebėjo. Ilgą laiką tai leido išsaugoti etninę taiką ir savanoriškai "paversti" vietinius rusus tikrais (o ne pagal pasą) ukrainiečiais.
Tačiau nuo 2005 metų (Juščenkos prezidentavimo pradžios) valstybė pradeda leisti įstatymus ir įgyvendinti kalbos kvotas žiniasklaidoje, kultūroje ir mene. Pareigūnai pradeda reikšti nepasitenkinimą tuo, kad daugumos Ukrainos miestų gatvėse skamba tik rusų kalba. Prasideda priverstinė švietimo ukrainizacija. Rusų mokyklos Ukrainos sostinėje tampa elitinėmis, nes keturių milijonų (oficialiai 2,6 milijono) mieste jų liko mažiau nei tuzinas. Ukrainos vakaruose išsilavinimas rusų kalba beveik visiškai nyksta. Valstybinė propaganda pamažu pradeda į galvą dėti mintį apie menkavertiškumą tų, kurie laiko save ukrainiečiais (arba tiesiog gyvena Ukrainoje) ir "nesugebėjo išmokti kalbos".
Ukrainos Nepriklausomybės dienos parado repetecija - Sputnik Lietuva, 1920, 24.08.2021
Demokratija tik žodžiais: kaip Ukraina tapo represijų ir cenzūros šalimi
Dauguma rusakalbių Ukrainos piliečių mokėjo ukrainiečių kalbą, nes ji buvo privalomai mokoma Ukrainos TSR mokyklose, tiesiog žmonės mieliau bendravo gimtąja kalba, kurią šeimoje girdėjo nuo pat gimimo.
Tačiau pradėjo veikti tezė apie rusakalbių nepilnavertiškumą. Ir žmonės pradėjo rinktis. Kažkas pradėjo versti kasdieniame gyvenime vartoti ukrainiečių kalbą. Tačiau "tikri patriotai" tokius žmones, kalbančius ukrainietiškai su rusišku akcentu, vis dar mato kaip "niekingus moskalius". Kažkas pradėjo protestuoti.
Kita vertus, valstybė ir toliau veržė kalbos varžtus, kurie prieš save atsuko net rusakalbius Maidano aktyvistus, save laikančius patentuotais ukrainiečiais ir įsižeidusius dėl to, kad jų indėlis stumiant Ukrainą nuo Maskvos nebuvo vertinamas.

Toliau apie nacionalistus

Todėl šiandien jau itin marga Ukrainos etnopolitinė tikrovė dar labiau susiskaldė.
Rusai, gyvenantys Ukrainoje, skirstomi į tuos, kurie nori vykti į Rusiją, ir tuos, kurie svajoja atkurti tam tikrą sąjungos struktūrą, kurioje Maskva nesikiša į Ukrainos valdymą, išskyrus tuos atvejus, kai reikia ką nors statyti arba duoti pinigų.
Kita vertus, ukrainiečiai skirstomi į tuos, kurie mano, kad Ukraina turėtų ir toliau eksperimentuoti su prezidentais, kol atsiras kas nors, kas "prijungs" ją prie ES ir NATO, po to visos problemos bus išspręstos savarankiškai. Kita grupė yra tie, kurie nori sukurti etninę autarkiją Ukrainos teritorijose, kurios, jų nuomone, yra būsimos "aukštesnės rasės" inkubatorius. Ir tada yra rusakalbiai Maidano aktyvistai ir "įžeisti "ATO herojai", kurie manė, kad nustojo būti rusais, bet taip pat netapo ukrainiečiais.
Lietuvos ir Ukrainos vėliavos - Sputnik Lietuva, 1920, 24.08.2021
Seimo pirmininkė ir premjerė pasveikino Ukrainą Nepriklausomybės 30-mečio proga
Kaip jūs suprantate, šalis, kurioje tokia sudėtinga valstybės formavimo situacija, yra labai toli nuo stabilumo. Situaciją apsunkina ir tai, kad elitas, sudarytas iš finansinių ir politinių grupių, taip pat yra labai susiskaldęs, nes kova dėl ukrainizacijos sukėlė ekonominę katastrofą.
Visuomenė susidūrė su panašia problema. Susidūrus su katastrofišku darbo vietų trūkumu, realaus darbo užmokesčio žlugimu ir kylančiomis visko kainomis, mažiausiai dešimt milijonų (oficialiais Ukrainos duomenimis) šalies piliečių nuolat dirba užsienyje. Pesimistai kalba net apie 15 milijonų žmonių. Atsižvelgiant į tai, kad realūs nuolatiniai Ukrainos gyventojai šiandien, remiantis optimistiniais skaičiavimais, yra 35 milijonai žmonių (pesimistiniais skaičiavimais — apie 25 mln.), tai reiškia, kad bet kuriuo momentu beveik kiekvienoje ukrainiečių šeimoje kažkas išvyksta į užsienį.
Žinau, kad Ukrainoje galima rasti tūkstančius šeimų, kuriose niekas neišėjo dirbti ir kurios jaučiasi puikiai. Kalbama apie vidutinius skaičius, suprantant, kad Zelenskio, Kučmos ar Tymošenkos artimiesiems nereikia išvykti dirbti (jie gali pasiimti ką nors iš užsienio išlaikymui). Tačiau šią gerovę kompensuoja daugybė šeimų, išvykusių iš Ukrainos, daugelis — amžiams.
Faktas yra tas, kad net Rusijos ir Ukrainos duomenys apie perėjimą iš Ukrainos į Rusijos pilietybę skiriasi beveik keturiais dydžiais. Per penkerių metų laikotarpį Rusija Ukrainos piliečiams išdavė beveik milijoną pasų (neskaičiuojant Krymo ir neturint einamųjų metų duomenų), tuo tarpu Ukraina mano, kad per tą laiką neteko mažiau nei pusės tūkstančio savo piliečių.
Tačiau per 30 metų kasmet tūkstančiams ir net dešimtims tūkstančių taip pat buvo išdalinti Vengrijos, Rumunijos pasai, lenkų kortelės (suteikiančios teisę į spartesnį Lenkijos pilietybės įgijimą). Ukrainiečiai gauna Italijos, Portugalijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Australijos, Kanados, JAV pilietybę.
Ukrainos vėliava - Sputnik Lietuva, 1920, 24.08.2021
Nepriklausomybės 30-mečio proga: lietuviškas Kijevo Euromaidano skonis
Tai yra, net pražūtingi oficialių Ukrainos struktūrų įvertinimai, apibūdinantys demografinę padėtį šalyje, yra beviltiškai pervertinti. Tačiau net ir optimistiškiausi vertinimai leidžia teigti, kad Ukrainos visuomenė yra atomizuota, suirusi ir neturi jėgų nei atkurti normalų socialinį gyvenimą, nei savo valstybingumą.
Dabar išorinė pagalba yra būtina. Ukrainos krizė yra neįveikiama dėl vidinių Ukrainos išteklių. Tačiau šiandien išorės kišimasis taip pat mažai tikėtinas. Nors Ukrainos visuomenė yra susiskaldžiusi, dauguma pačių įvairiausių grupių sutinka dėl gana optimistiško Ukrainos ateities vertinimo. Kažkas ir toliau tikisi, kad atvyks savasis "mesijas", kažkas yra tikras, kad Vakarai vis tiek nepaliks likimo valiai, kažkas laukia Rusijos, bet vienaip ar kitaip svajonės apie puikią Ukrainos ateitį yra neišsemiamos, o ukrainiečių pranašumo prieš kaimynus jausmas niekur nedingo.
Esant tokiai situacijai — arba atvira Ukrainos agresija prieš juos, arba vienodai akivaizdus dalies Ukrainos gyventojų genocidas (nepriklausomai nuo etninės kilmės, kalbos, religinių ar kitų priežasčių) gali priversti kaimynines šalis įsikišti.
Nors valstybės stengiasi iš anksto pasiruošti net ir tokiai situacijai, beveik neįmanoma numatyti konkrečios situacijos ir konkrečių kylančių problemų pobūdžio.
Vadinasi, artimiausius porą metų išlieka tikimybė, kad Ukraina ir toliau nyks, toliau mažės gyventojų, sumažės politinių ir administracinių struktūrų efektyvumas, supaprastės ekonominiai ryšiai ir pablogės visuomenė.
Ukrainos vėliava - Sputnik Lietuva, 1920, 24.08.2021
Nauji veidai, senas grėblys: kodėl valdžia kelia problemų Ukrainai
Sumažėjus gyventojų skaičiui, sumažės alkanų burnų, kurias reikia maitinti, skaičius, galutinis ekonominės infrastruktūros sunaikinimas pašalins jos atkūrimo klausimą, o politinių institucijų degradacija palengvins naujų kūrimąsi.
Išeitis iš trisdešimt metų trukusios Ukrainos krizės, kuri per pastarąjį dešimtmetį pateko į ūmią fazę, bet kokiu atveju suponuoja išorinę intervenciją, be kurios ši teritorija ir jos gyventojai yra pasmerkti toliau degraduoti. Vienintelė problema yra ta, kad tokia intervencija gali būti veiksmingai vykdoma tik sinchroniškai ir suderintai visoms suinteresuotoms šalims, o tai įmanoma tik po ilgų derybų ir susitarimų, kurie dar net neprasidėjo.
Atsižvelgiant į vyraujančią geopolitinę tikrovę, tokios intervencijos sąlygos gali atsirasti staiga, o įvykiai vystysis spontaniškai, ne visai pagal anksčiau patvirtintą planą. Tam, savo ruožtu, reikės lankstaus ir greito atsako į besikeičiančią aplinką.
Maksimalus efektas tokioje sudėtingoje situacijoje gali būti pasiektas tik tuo atveju, jei strateginis tikslas ir maksimali išteklių suma, kurią galima išleisti šiam tikslui pasiekti, bus nustatyti iš anksto.
Tai tikrai nuvilianti diagnozė Ukrainoje vis dar likusiems gyventojams. Tačiau prieš trisdešimt metų jie pasirinko pagalbinės medžiagos svetimoje politikoje vaidmenį ir nuo to laiko nuolat patvirtina šį sprendimą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала