"Kaulų nerasta". Mokslininkai išsklaidė pagrindinius mitus apie Kulikovo mūšį

© Sputnik / РИА НовостиAleksandro Bubnovo paveikslo "Rytas Kulikovo lauke" reprodukcija
Aleksandro Bubnovo paveikslo Rytas Kulikovo lauke reprodukcija - Sputnik Lietuva, 1920, 10.10.2021
Apie Kulikovo mūšį dauguma žmonių žino dar nuo mokyklos suolo, tačiau mokslininkams tai yra paslaptingiausias įvykis Rusijos istorijoje
Aplink Kulikovo mūšį buvo sukurta daug mitų ir spėlionių. Pastaraisiais metais Rusijos tyrinėtojai atvėrė paslapties šydą, rašo RIA Novosti autorius Nikita Bizinas.

Praėjo per daug laiko

O kas, jei iš tiktųjų mūšio nebūtų, — šį klausimą pakelia istorikai jau daugelį dešimtmečių. Ir pagrįstai: beveik nėra tos epochos įrodymų. Mokslininkai daugiausia remiasi keturiais šaltiniais — "Padavimas apie Mamajevo kautynes", "Metraštinė apysaka apie Kulikovo mūšį" (dviem variantais) ir "Zadonščina". Bet visi jie buvo sukurti praėjus keliems dešimtmečiams po įvykių.
Vienintelė viltis — archeologų radiniai, tačiau ir čia ne viskas paprasta. Juk mūšio vieta turėtų būti nusėta XIV amžiaus artefaktais. O jų buvo rasta labai mažai, į tai nurodo skeptikai. Tačiau pastaraisiais metais abejonės išsklaidomos — padėjo šiuolaikinės technologijos.
"Kraštovaizdis labai pasikeitė, palyginti su tuo, koks jis buvo net XVI amžiaus pradžioje. Dar tada čia buvo laukinis laukas. Tačiau vėliau atsirado kazokai ir baudžiauninkai, negailestingai pradėjo kirsti medžius, arti. O miškastepė yra aikštinga zona. Jei joje iškirsti mišką, pats jis jau neužaugs. Suartoms žemėms atkurti prireiks daug metų", — paaiškina Andrejus Naumovas, "Kulikovo lauko" valstybinio karo istorijos ir gamtos muziejaus-draustinio direktoriaus pavaduotojas mokslo klausimais.
Tas pats, anot jo, galioja ir vieninteliam geografiniam mūšio orientyrui — Dono ir Nepriadvos santakai.
"Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, — pasakoja mokslininkas, —upes skyrė ilga ir siaura šimto metrų nerija. 1910-1920 metais per stiprų potvynį Donas išplavo užtvarą. Nerija sugriuvo ir susiformavo keletas mažų salų. Taigi istoriškai susiliejimas buvo kitoje vietoje".
Būtent ši aplinkybė ir paaiškina archeologinių radinių nebuvimą. Pasirodo, kad daugelį dešimtmečių jie tiesiog kasinėjo ne toje vietoje.
© Sputnik / Кирилл Каллиников / Pereiti prie nuotraukų bankoMuziejus "Kulikovo laukas"
Музей Куликово поле, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 07.10.2021
Muziejus "Kulikovo laukas"
"Dvidešimt penkerius metus paleogeografai iš Rusijos mokslų akademijos Geografijos instituto dirbo rekonstruojant Kulikovo lauko kraštovaizdį, — tęsia Naumovas. — Aiškinosi, kur buvo stepė, o kur — miško ruožai; kur galėjo kovoti, o kur — ne. Ir nustatė, kad į pietus nuo Dono ir Nepriadvos santakos yra nedidelis stepės trijų-keturių kilometrų pločio koridorius, tinkamas mūšiui".
Vietovė vienu metu atitinka kelis karinės taktikos kriterijus. Čia patogu gintis: vienoje pusėje yra dauba, o kitoje — Smolkos upė (Dono intakas). Todėl būtent čia buvo pradėti kasinėjimai.

Kur gi kapai?

Tiesa, tariamoje mūšio vietoje žmonių kaulų nerasta. Juk XIV amžiuje negalėjo palikti kritusiųjų be laidojimo: ne krikščioniškai. Į ką mokslininkai atsako skeptikams gana paprastai.
"Galbūt tie, kurie žuvo Kulikovo lauke, buvo palaidoti į 15–18 negilių kapų — pagal rusų pulkų skaičių. Tikriausiai, ketino perlaidoti, bet kažkodėl to nepadarė. Ir palaikai laikui bėgant virto pelenais. Deja, mes jau jokiu būdu neatskirsime masinių kapų nuo aplinkos fono", — sako Naumovas.
Tiesa, priduria mokslininkas, archeologai nepraranda vilties. Galbūt netrukus bus sukurta nauja technika, leidžianti išskirti DNR iš dirvožemio.
© Sputnik / Кирилл КаллиниковPaukščiai Kulikovo lauke
Птицы на Куликовом поле в Тульской области, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 07.10.2021
Paukščiai Kulikovo lauke
Bet jei paprasti kareiviai buvo laidojami bendruose kapuose, tai kas su diduomene — mūšyje, kaip žinoma, nukrito mažiausiai penki šimtai bojarų. O juos dažniausiai laidojo ypatingai.
"Tarp radinių mūšio vietoje yra stulbinančiai daug enkolpionų — kryželių su relikvijomis. Šie juveliriniai dirbiniai tuo metu buvo laikomi beveik neįkainojamais, nes jų viduje yra dalelė šventųjų relikvijų. Kas galėtų dėvėti tokius kryžius? Kunigaikščiai, bojarai , vaivados, vyresnieji kariauninkai. Tai reiškia, kad jų čia buvo pakankamai", — paaiškina muziejaus komplekso "Kulikovo laukas" Mochovojė kaime vadovas Olegas Vronskis

Kariai vienuoliai

Tačiau dviejų Kulikovo mūšio dalyvių palaidojimo vieta yra žinoma — Maskvos Simonovo vienuolyne yra schimos vienuolių Aleksandro Peresveto ir Andrejaus Osliabios kapas.
© Sputnik / Валерий ШустовKulikovo mūšio herojų, schimos vienuolių Aleksandro Peresveto ir Andrejaus Osliabios antkapiai
Надгробия героев Куликовской битвы схимонахов Александра Пересвета и Андрея Осляби, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 07.10.2021
Kulikovo mūšio herojų, schimos vienuolių Aleksandro Peresveto ir Andrejaus Osliabios antkapiai
"Padavimas apie Mamajevo kautynes", parašytas ne anksčiau kaip XV amžiuje, pasakoja, kaip šventasis Radonežo Sergijus davė Dmitrijui Doniečiui du vienuolius įkvėpti Rusijos kariuomenę. Peresvetas žuvo dvikovoje prieš ordos didvyrį Čelubejų, o Osliabia krito įnirtingos kovos įkarštyje. Tačiau mokslininkai abejoja šio siužeto istoriškumu.
"Tiktai žinoma, kad jie tikrai egzistavo, — sako Naumovas. — Sprendžiant iš kronikų, jie buvo bojarai iš Briansko ir tarnavo Dmitrijui Doniečiui".
Visas kitas — karštų diskusijų objektas. Visų pirma yra abejonių, kad abu kariai žuvo 1380 metais. Sinodikone (Kulikovo lauke žuvusiųjų atminimo sąrašas) nurodytas tik Peresveto vardas. Todėl Osliabia greičiausiai išgyveno. Kaip pažymi Naumovas, schimos vienuolis paminėtas XIV amžiaus pabaigos dokumentuose tarp Kijevo metropolito Kipriano palydos.
© Sputnik / Рудольф КучеровMiniatiūra "Kulikovo mūšis"
Миниатюра Поединок русского воина Александра Пересвета (справа) и татарина Темир-Мурзы перед началом Куликовской битвы из Лицевого летописного свода, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 07.10.2021
Miniatiūra "Kulikovo mūšis"
Tačiau pagrindinė paslaptis yra kitokia: kam siųsti į mūšį vienuolius, kurie, pasak kanonų, negali laikyti ginklų rankose. Remiantis "Padavimu apie Mamajevo kautynes", prieš mūšį Peresvetas ir Osliabia buvo schimos vienuoliai (aukščiausias stačiatikių vienuoliškumo lygis). Vienuolis Sergijus, palaimindamas vienuolius, "padovanojo jiems užuot trūnaus ginklo netrūnų — Kristaus kryžių, užsiūtas ant schimų, ir įsakė jiems užuot auksuotų šalmų uždėti jį sau".
"Greičiausiai Dmitrijui Doniečiui trūko vidutinio lygio vadų, — paaiškina Naumovas. — Todėl Peresvetas ir Osliabia — buvę Briansko bojarai, — buvo tarp karių. Ir jei juos palaimino pats Radonežo Sergijus — didžiausias to meto dvasinis autoritetas — reiškia, jie galėjo imti ginklą rankas ir apsirengti šarvuote".

Ilgas kelias

Kai kurie tyrinėtojai netgi teigia, kad Dmitrijus Donietis neatvyko pas Radonežo Sergijų į vienuolyną. Ir jis gavo palaiminimą mūšiui, kaip sakoma, už akių.
Ankstyvosiose kronikose apie šį susitikimą neužsimenama. Siužetas pasirodo tik "Padavime apie Mamajevo kautynes" ir "Radonežo Sergijaus gyvenime", sudarytame apie 1418 m.
Pasakojimuose yra daug neatitikimų. Dažniausiai chronologiškų. Mokslininkai mano, kad Dmitrijus Donietis tiesiog nesuspėtų per tokį trumpą laiką atvažiuoti palaiminimo pas vienuolį ir tada grįžti į armiją. Dauguma ekspertų sutinka, kad aprašytas vizitas tikrai įvyko, bet prieš dvejus metus. Kunigaikštis galėjo susitikti su šventuoju 1378 m. prieš mūšį prie Vožos upės.
Šis mūšis dar vadinamas Kulikovo mūšio repeticija — būtent tada Rusijos kariai pirmą kartą nugalėjo Aukso ordą. Gali būti, kad įvykiai, skirtingi pagal chronologiją, susipynė į vieną siužetą.
Dmitrijaus Doniečio ir Radonežo Sergėjaus susitikimo istorija tikriausiai taip ir liks diskusijų priežastimi. Tačiau į kitas garsiojo mūšio paslaptis mokslininkai randa atsakymus, nors mūšio vieta dabar ištiriama tik septyniais procentais.
Vladimiras Putinas - Sputnik Lietuva, 1920, 12.07.2021
Vladimiro Putino straipsnis "Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę"
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала