Kieno pusėje tu, lietuvi? Valdžia paruošė gyventojams sunkų pasirinkimą

Panerių memorialas - Sputnik Lietuva, 1920, 11.10.2021
Žydšaudžių apologetika — oficialiosios istorijos sampratos išdava. Gi Lietuvoje dėl nacistinių nusikaltėlių nuo 90-ųjų niekas daroma nebuvo. Belieka paklausti: kodėl?
Baltarusijos generalinei prokuratūrai paskelbus tyrimą dėl baltarusių genocido 1941-1945 metų karo laikotarpiu, lietuviakalbė žiniasklaida ir mūsų sisteminiai politikieriai prabilo apie "dar vieną diktatoriaus informacinę ataką prieš Lietuvą"... Kas tai per "ataka"? Ir kas čia vyksta iš tikrųjų?
Norint į tai atsakyti, reikia pradėti nuo pradžių.
Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus - Sputnik Lietuva, 1920, 12.07.2021
Minskas priminė Lietuvai apie baltarusių genocido bylą ir Adamkų

Istorinis kontekstas

Antrojo pasaulinio karo metu Baltarusija neteko apie 3 mln. žmonių, t. y. trečdalio savo žmonių. Daugumą žuvusiųjų sudarė ne kombatantai, o nacių ir jų pakalikų išžudyti civiliai gyventojai — vaikai, senukai, moterys... Tiek baltarusiai, tiek žydai, kuriuos hitlerininkai užsimojo sunaikinti visų pirmiausia.
Masinėse žudynėse, be kita ko, dalyvavo ir lietuviai. Konkrečiai — lietuvių policinio bataliono (faktinio lietuviško Waffen-SS dalinio — kokio, skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, pas mus suformuoti nepavyko — analogo) kariai, kuriems vadovavo "Minsko skerdiku" pramintas Antanas Impulevičius.

Iš tų, kurie išgyveno karą ir liko Lietuvoje, visi nedelsiant tarybinės valdžios buvo nuteisti. O tie, kurie bausmės išvengė, pabėgo į Vakarus (tarp jų ir JAV savo gyvenimą pabaigęs Impulevičius). Ir Lietuvoje, nuo 90-ųjų patekusioje į Vakarų orbitą, šie nusikaltėliai jokių griežtesnių sankcijų nesulaukė. Tiesa — vienas kitas teisminis procesas vyko. Bet tiktai dėl vaizdo: atsižvelgiant į, atseit, senyvą teisiamųjų amžių, niekas praktiškai nebuvo padaryta...

O šiandien daugumos jų jau nebėra tarp gyvųjų... Tačiau žaizdos, ar bent jau jų randai niekur nedingo. Ir istoriniai faktai, ir žmoniška sąžinė visgi reikalauja teisingumo...

Kasčiūnas ir Anušauskas nepatenkinti

Vis dėlto, Lietuvai, o tiksliau — jos valdantiesiems sluoksniams — šitai nepatinka. Štai, ir Delfi.lt, ir kituose sisteminės žiniasklaidos organuose pasigirdo pasipiktinimas. Atseit, Baltarusijos prokuratūra rengia "informacinę ataką" prieš Lietuvą...
Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus - Sputnik Lietuva, 1920, 02.06.2021
Rusijos Valstybės Dūma įvertino kaltinimus dėl Adamkaus dalyvavimo Holokauste
Taip teigia ir Seimo NSGK pirmininko pareigas einantis Laurynas Kasčiūnas. Jam antrina, be to, ir KAM vadovas (beje — vienas ryškesniųjų dabarties rūmų istorikų) Arvydas Anušauskas...
Jiems labai nepatinka, kad buvęs Lietuvos prezidentas, JAV lietuvis Valdas Adamkus anksčiau Baltarusijos instancijų buvo kviečiamas liudyti toje pačioje baltarusių genocido byloje. Tikriausiai, jiems nė motais ta aplinkybė, kad minėtas asmuo bendradarbiavo su vokiečiais. Ir todėl visiškai tikėtina, kad kažką galėtų žinoti (tuo tarpu, jokių kaltinimų pastarojo adresu Baltarusijos prokuratūra kol kas nekėlė).

Juos piktina tariamas Baltarusijos prokuratūros (ir, atitinkamai, Baltarusijos vadovo Lukašenkos) "kėsinimasis į istoriją"... Ir iš tiesų — štai čia, klausime dėl istorijos, ir yra visa esmė...

Žydšaudžių apologetika — oficialiosios istorijos sampratos išdava. Gi Lietuvoje, kaip minėjome, dėl nacistinių nusikaltėlių nuo 90-ųjų niekas daroma nebuvo. Belieka paklausti: kodėl? Ogi todėl, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos oficialioji istorijos koncepcija daugumą 1941-1945 m. veikusių lietuviškųjų nacių kolaborantų traktuoja kaip "patriotus", neva tragiškai patekusius "tarp kūjo ir priekalo" (t. y. tarp TSRS ir hitlerinės Vokietijos), kuriuos šioje situacijoje galima, jei ir ne visiškai pateisinti, tai bent... žmogiškai suprasti...
Tai byloja, pavyzdžiui vyraujantis požiūris į pronacistinį 1941 m. birželio 23 d. "sukilimą" ir po jo užgimusią (atitinkamai pronacistinę) Laikinąją vyriausybę (į kurios sudėtį, beje, įėjo ir Vyt. Landsbergio tėvas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis) kaip "nepriklausomybės" (nuo TSRS) atkūrimą... Ir, žinoma, tai rodo nusistovėjusi pokario "miškinių", kaip tariamų "laisvės gynėjų", dogma...
Skaudžiausios praeities valandos: Vilniuje pagerbtos Holokausto aukos - Sputnik Lietuva, 1920, 23.09.2021
Video
Skaudžiausios praeities valandos: Vilniuje pagerbtos Holokausto aukos
Šios koncepcijos, o su ja ir oficialiai formuojamo dabarties lietuvių nacionalinio tapatumo pagrindas — antitarybiškumas ir rusofobija. Ir, remiantis tokiu pagrindu, nelieka kitų variantų: arba heroizuoti nacius ir jų bendrus, arba likti prie suskilusios geldos (kadangi nei Tarybų Lietuvos, nei už ją kovojusiųjų pripažinti didvyriais nebegalima, tuo tarpu, kol visa nacionalistinė stovykla iš esmės susitepusi kolaboravimu su hitlerininkais).
Toks lietuviškojo oficiozo pasipiktinimas čia visiškai natūralus. Kadangi pas mus žydšaudžiai, o ir šiaip nacistiniai nusikaltėliai neretu atveju laikomi nacionaliniais didvyriais. Tad ir žydšaudžių apologetika — oficialiosios istorijos sampratos išdava... Tuo tarpu Baltarusija, kaip kad ir kaimyninė Rusija, vietos spekuliacijoms bei dviprasmybėms dėl 1941-1945 m. Didžiojo Tėvynės karo nepalieka...
Be abejo, Baltarusijos prokuratūros startuotas tyrimas yra iš esmės simbolinis gestas. Kadangi nusikaltėlių dauguma jau mirę. Šiuo atveju keliamas klausimas dėl istorinio teisingumo. Ir čia — kaip daug kur kitur (pavyzdžiui, ir NATO bazių, ir "spalvotųjų revoliucijų", ir kitais atvejais) susiduria dvi priešingos stovyklos. Viena — suvereni, nuo rusiškojo pasaulio neatsiejama Baltarusija; kita — ir Lietuvos, ir kiti Rytų Europos rusofobiniai režimai...

Rusofobiniai režimai, kurie įprastai visi yra JAV vasalai... Ir kuo labiau yra priklausomi nuo Vakarų, tuo garsiau rėkia apie savo nesamą nepriklausomybę bei taipogi nesamą Rusijos grėsmę... Ir šiuo, kaip daugumoje kitų panašių atvejų, mūsų šiaudinių "patriotų" rėkimas daugiau pasako ne apie Baltarusiją (ir ar jos prokurorų, ar Lukašenkos ketinimus), bet apie juos pačius...

Bet ar jis priimtinas Lietuvos piliečių daugumai? Ar jie nori būti vienoje pusėje istorijos su naciais ir jų pakalikais? Štai klausimas, į kurį vertėtų atsakyti kiekvienam. Iš tiesų — atsakymas į jį lemia ne tiktai požiūrį į praeitį, bet ir į dabartį, ir į ateitį. Belieka tikėtis, kad didesnė dalis tautos į jį atsakysianti taip, kaip diktuoja sveikas protas ir bendražmogiška moralė — kol dar nevėlu...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала