Kraujas, viduriai ir pyragėliai. Kodėl visas pasaulis žiūri "Squid Game"

© AFP 2021 / NETFLIX / YOUNGKYU PARKКадр из сериала Netflix "Игра в кальмара"
Кадр из сериала Netflix Игра в кальмара - Sputnik Lietuva, 1920, 15.10.2021
Nuošalioje saloje 456 žaidėjai, uždaryti keistame pastate, saugomi ginkluotų asmenų, žaidžia vaikiškus žaidimus
VILNIUS, spalio 15 — Sputnik. Pietų Korėjos serialas "Squid Game" užkariavo pasaulį, jis oficialiai pripažintas populiariausiu "Netflix" platformoje. Daugiau nei 111 milijonų žmonių tapo šou gerbėjais. Kodėl visų tautybių, lyčių, amžiaus, skirtingų išsilavinimo, politinių ir etinių pažiūrų žiūrovai negali atitraukti akių nuo šio projekto — RIA Novosti medžiagoje.

Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės

Nuošalioje saloje 456 žaidėjai, uždaryti keistame pastate, saugomi ginkluotų asmenų uždengtais veidais, žaidžia vaikiškus žaidimus. Pralaimėtojai iškrenta ir tikrąja to žodžio prasme: jie negailestingai, o kartais ir labai žiauriai nužudomi kitų dalyvių akivaizdoje.
Tuo tarpu žaidėjai į skerdylą atėjo visiškai savo noru: visi turi siaubingų finansinių problemų, skolų, gyvena skurde ir visiškoje vienatvėje. Taigi, kovą dėl milžiniško piniginio prizo (būtent jį gaus paskutinis išgyvenęs) palaiko krūva motyvuojančių veiksnių.
Tiesą sakant, tai yra visas Pietų Korėjos serialo "Squid Game", kuris buvo išleistas "Netflix" ir tapo vienu pagrindinių metų žiūrovų hitų, siužetas. Internete diskutuojama apie padidėjusį filmavimo natūralumą ir kruviną žiaurumą (beprotiška netvarka prasideda pirmame epizode ir nesiliaus iki pat pabaigos).
Politikai naudoja kino metaforą savo tikslams: Šiaurės Korėjos propagandistai teigia, kad serialas neva demonstruoja kaimyninės valstybės gyvenimo beviltiškumą bei patvirtina visos kapitalistinės visuomenės suskilimą.
Ukrainos politikai pasiekė aukščiausią idiotizmo stadiją, pasiūlę rusams sužaisti vieną iš žaidimų — išpjauti Ukrainos herbo formelę iš cukrinio sausainio jo nesutraiškant. Tačiau čia pokštininkai iš oficialaus Ukrainos "Twitter" kanalo pasirodė neatidūs: to padaryti techniškai neįmanoma — vidurinės trišakio dalies ant herbo tiesiog neįmanoma išpjauti. Ir visi serijos žaidimai yra nepaprastai sąžiningi, logiški ir, svarbiausia, juos galima laimėti (tiesa, bet kokiomis priemonėmis).
© AFP 2021 / NETFLIXScena iš serialo "Kalmaro žaidimas"
Кадр из сериала Netflix Игра в кальмара - Sputnik Lietuva, 1920, 15.10.2021
Scena iš serialo "Kalmaro žaidimas"
Daugelis baiminasi dėl vaikų: serialas yra neįtikėtinai populiarus tarp jaunų žmonių, kaip ir bet koks šiuolaikinis kūrinys "kraujas, žarnos ir pyragėliai" stiliumi. Vaikai aktyviai kartoja žaidimus iš serijos internete, ačiū Dievui, be aukų, nors kai kurie iš šių žaidimų, ypač paskutinis, kuris davė pavadinimą visam šou, yra labai traumuojantys.
Tačiau projekto sumanytojas Hwang Dong-hyuk sako, kad jam nereikėjo išgalvoti "Kalmaro" taisyklių, jis tiesiog pasinaudojo tuo, ką vaikystėje su draugais žaidė kieme. Beje, šį žaidimą visada žaisdavo vakare, jis buvo paskutinis, nes po jo išeiti su nesužalotais keliais ir alkūnėmis buvo neįmanoma.
Psichologai ramina sunerimusius tėvus: jie sako, viskas gerai, o serialas — ne tiek smurto erdvė, kiek apmąstymų priežastis. Svarbiau su vaikais aptarti, kas vyksta ekrane, ir suprasti, kas tiksliai atsitiko ir kodėl.

Sėkmės piramidė

Hwang Dong-hyuk eina didžiųjų pirmtakų keliu, "stovėdamas ant milžinų pečių" — jo serialas yra visiškai neoriginalus. Visas siužetas yra dar vienas Goldingo "Musių valdovo" perdainavimas. Apleista sala, siaubingi išgyvenimo žaidimai, marionetiški personažai — visa tai matėme ne kartą, daugybe variantų, nė kiek nenusileidžiančių "Squid Game". Yra ir "Karališkas mūšis", ir "Bado žaidynės", "Sostų karai" ir "As the Gods Will".
Antrasis svarbiausias literatūros šaltinis, be Goldingo, žinoma, Agatos Kristi romanas "Dešimt negriukų". Tiesą sakant, istorija apie tai, kai viena iš aukų, pasirodo, yra visos kruvinos mėsmalės kurstytoja, taip pat toli gražu nėra nauja ir netgi savaip banali.
Keista, kad šis banalumo rinkinys daro "Squid Game" nepaprastai nuobodžiu, bet tik dėmesingam, daug mačiusiam ir daug skaičiusiam žiūrovui. Jau pirmame epizode jis sugeba nuspėti pabaigą — iš karto aišku, kad pagrindinis veikėjas Gi Hun laimės, o tai reiškia, kad jis yra apsaugotas nuo bet kokios formos mirties. Taip pat aišku, kas tiksliai yra tikrasis lėlininkas ir šios mėsmalės kūrėjas. Belieka laukti finalo ir tikėtis, kad žiūrovui bus pasiūlyti visiškai originalūs ir žiaurumo požiūriu ypač įmantrūs žaidimai.
Tačiau scenarijuje yra keletas ryškių ir simbolinių išvadų — jis nėra toks vienpusiškas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, Hwang Dong-hyuk sugalvojo puikų žingsnį su paslaptingais VIP personažais. Tai pavargę piniguočiai, žiaurūs iškrypėliai, pasirengę išleisti milžiniškas pinigų sumas kruvinoje loterijoje, ieškodami atgaivos lengvai kontroliuojame smurte. Ir, svarbiausia, VIP žmonės kalba tik anglų kalba (nors ir su siaubingu akcentu — žaidimo vedantysis daug geriau kalba užsienio kalba).
Tai aiškiai parodo jų svetimybę ir gana tiesiai šviesiai kaltina Vakarų sąmonę žiaurumu ir noru valdyti Rytus (nors iš tikrųjų žaidimą, žinoma, sugalvojo gudrūs korėjiečiai).
Be to, "Squid Game" pasaulis, kaip bebūtų keista, yra labai logiškas ir kažkuo teisingas. Pavyzdžiui, jame yra visiškai sąžiningas ir atviras balsavimas. Ir net teisė sustabdyti žaidimus ir galimybė sugrįžti, jei pageidaujama. Užjaučia atstumtuosius. Yra smerkiama socialinė nelygybė ir tikimasi moralinio visos visuomenės išgelbėjimo: būtent tai ir atsispindi paskutiniame etapape, kuriame Gi Hun sužais su žaidimo kūrėju.
Kadras iš serialo Kalmaro žaidimas  - Sputnik Lietuva, 1920, 10.10.2021
"Netflix" turės perdaryti keletą "Kalmaro žaidimo" scenų, rašo žiniasklaida
Tiesą sakant, dėl šio socialinio patoso "Squid Game" jau buvo įrašytas kaip pergalingo Bong Joon-ho "Parazito" įpėdinis. Tačiau, skirtingai nei "Oskaro" laimėtojas, demonstravęs stulbinamus scenarijus ir režisūrinius atradimus, "Squid Game" tiesiog žudo savo antraeiliu pobūdžiu ir beprotišku užsitęsimu.
Šie devyni epizodai lengvai tilptų į trijų valandų filmą. Blogiausiu atveju — keturių dalių mini serialą.

Visi jie yra marionetės

Šis šou atskleidė pagrindinę šiuolaikinės masinės auditorijos opą: ji nėra apsišvietusi, nedaug mačiusi, paprastai mažai išsilavinusi. Todėl jai "Squid Game" siužetas atrodo novatoriškas, originalus ir jaudinamas. Tokioje situacijoje jis vargu ar būtų išgyvenęs — būtent tai ir kutena nervus.
Ir šiuo atžvilgiu "Squid Game" — neįtikėtinai diagnostinis reiškinys, kuris tikrai gali paskatinti socialinius apmąstymus. Tik tai turėtų baigtis ne tiek antivandalinėmis ir draudžiančiomis priemonėmis, kiek švietimo pakeitimais. Kraujas ekrane netikras, piktadariai apgailėtini ir bjaurūs, žiaurumas natūralistinis, bet kartu ir karikatūrinis. Tačiau neapsiskaitymas ir nuobodi masinė publika, kuri žavisi serialu, yra visiškai tikra. Ir mes turime gyventi su tuo, o ne su išgalvotais (ir nelabai baisiais) ekrano piktadariais.
Участники «Игры в кальмара» в Корейском культурном центре в Абу-Даби, ОАЭ - Sputnik Lietuva, 1920, 14.10.2021
Nuotraukos
"Squid Game" užvaldė pasaulį
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала