Lietuvos rusofobinė inkvizicija pasirinko naują auką. Tai Rimas Tuminas

© Sputnik / Владимир ФедоренкоRimas Tuminas
Rimas Tuminas - Sputnik Lietuva, 1920, 18.11.2021
Rusofobinėje Lietuvoje — naujas skandalas: dėl "prorusiškumo" ir žiniasklaidoje, ir kolegų viešai pasmerktas lietuvių dramaturgas, Vilniaus Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas
Šį pasmerkimą išprovokavo Tumino interviu Rusijos "Pirmojo kanalo" žurnalistui Vladimirui Pozneriui, o tiksliau, interviu metu dramaturgo išsakytos mintys. O būtent: jo išsakytos abejonės to, kas mūsuose vadinama "sovietine okupacija", atžvilgiu.
Ir, kadangi Lietuvoje "padorus pilietis", o ypač kultūrininkas ir, juolab, režisierius (taigi, kultūrinio darbo vadovas) šia dogma viešai abejoti negali, tai Tuminą mūsų "patriotinė" inkvizicija kone iš karto nurašė į "eretikų" gretas...
Uoliai šios inkvizicijos valią vykdyti nusprendę Mažojo teatro personalo atstovai paskelbė viešą atsiribojimą nuo Tumino. Šiame, lapkričio 14 dieną žiniasklaidoje perspausdintame tekste rašoma:
"Minėto interviu metu pasisakymai Lietuvos istoriniais, politiniais klausimais nėra teatro pozicija".
Aišku, čia turime akivaizdų karjeristinio prisitaikymo atvejį: "geručius" vaidinantys Mažojo teatro darbuotojai pasmerkia savąjį kolegą, kad tuo būdų pademonstruotų savo lojalumą valdančiajai konjunktūrai. Žodžiu — nieko ypatingo.
Gabrielius Landsbergis - Sputnik Lietuva, 1920, 24.10.2021
"Didvyris" ir "Sausio 13-osios byla". Lietuva nuolat užsitraukia gėdą istoriniame fronte

Ką tokio pasakė Tuminas?

O visgi vertėtų paklausti: ką tokio baisaus pasakė Tuminas, suabejodamas "okupacijos" mitu? Kur, kame jo baisioji nuodėmė?
Atsakymas išaiškėja, paklausius interviu (jį galima pasižiūrėti youtube.com).

Jame Pozneris klausia Tumino, kaip jisai žiūri į "okupacijos" klausimą: buvo tokia ar nebuvo? Ir, anot Tumino, jokios "okupacijos" Lietuvoje, žvelgiant į tai iš tų laikų (t. y., 1940-ųjų) konteksto — nebuvo ir būti negalėjo. Dar daugiau: kad mes kartu — ir rusai, ir lietuviai, ir visos tarybinės tautos, nugalėjome fašizmą. Šiuo požiūriu, dramaturgas neslėpė fakto, kad jo tėvas Antanas pats buvo Didžiojo Tėvynės karo veteranas, dalyvavęs ir frontų kovose, ir Berlyno paėmime.

Iš tiesų, faktiniu požiūriu — nieko ypatingo. Turėjome juk ir 16-ąją lietuviškąją diviziją, ir prieš hitlerinius grobikus kovojusių raudonųjų partizanų būrius. Jie buvo lietuviai, kovoję, o neretu atveju ir žuvę, Tarybinės armijos gretose, kovoje prieš bendrą tiek tarybinių tautų, tiek visos žmonijos priešą — hitlerinį fašizmą.

Rusofobija — šiuolaikinės Lietuvos tapatumo pamatas

Bet faktai yra viena, tuo tarpu jų interpretacija — jau kas kita. O Lietuvoje turime tokią interpretaciją, kuri skirta įdiegti rusofobiją ir antitarybiškumą kaip neatskiriamas lietuviško nacionalinio tapatumo sudedamąsias dalis. Ir todėl bet koks organinis lietuvių tautos, apskritai lietuvybės, ryšys su Rusija ir rusiškumu, su Tarybų Sąjunga ir tarybiškumu, privalo būti paneigtas.
Ant šitokių pamatų stovi dabartinės 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuvos Respublikos "istorijos politika". Ir jei šiai politikai prieštarauja faktai — juo blogiau faktams! Šios politikos autorių bei vykdytojų požiūriu, jie neturi nei menkiausio svorio.
Памятник Пятрасу Цвирке в Вильнюсе, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 26.10.2021
Lietuva atsikratys paminklo ją šlovinusiam Cvirkai
Ryšium su tuo, bet kokia istorinė diskusija, apskritai bet kokia nuomonė, išeinanti už oficialiosios rusofobijos ir antitarybiškumo rėmų — draudžiama (tai, pavyzdžiui, įtvirtina liūdnai garsėjantis BK 170-2 str.). Užtat ir Tuminui, net ne politikui ar publicistui, o tiesiog menininkui, nebijančiam nors svečios šalies kanaluose išsakyti kitokį (nei mūsuose oficiozinį) požiūrį taikomos štai tokios "patriotų" sankcijos...

Išvados

Ir ką gi? Labai galimas daiktas, kad Tuminui keliai į tolimesnę karjerą Lietuvoje užsivers, nebent jis (kaip daugelis kitų) sutiksiąs padaryti viešą "atgailą". Vis dėlto, tai vargiai tikėtina — ir iš bendro vaizdo (Tuminas — žmogus, turintis savą nuomonę), ir iš tos banalios aplinkybės, kad dramaturgas jau neblogai įsitvirtinęs "baisiojoje", "diktatoriškoje" Rusijoje...
Žinoma, oficiozas, kaip ir visokie (tiek kultūros, tiek politikos) rūmų klapčiukai bei prisitaikėliai suoks apie, atseit, baisiai nusidėjusį, "nepatriotišką" ir "nelojalų" Mažojo teatro vadovą.

Betgi sveikesnės nuovokos nepraradusiems piliečiams akis bado ir badys faktas, kad Lietuvoje nei nuomonių, nei politinės laisvės ar pliuralizmo nėra, kai tiktai reikalas prieina prie esminių klausimų (antai nuosavybės santykių, geopolitinės krypties bei tarybinės praeities vertinimo). Tai parodė ir Paleckio epopėja, tai rodo — kad ir gerokai kuklesniu masteliu — viešas Tumino, kaip "eretiko", stigmatizavimas.

O kadangi tiesa, kaip yla maiše, visuomet anksčiau ar vėliau išlenda, tai ir šis ir Mažojo Vilniaus teatro, ir mūsų sisteminės žiniasklaidos "teisuolių" puolimas prieš žymųjį režisierių galų gale tiktai privers vis gausesnius ir gausesnius visuomenės sluoksnius suabejoti tomis "tiesomis", kurias taip neva "akiplėšiškai" paneigė Tuminas.
Ir šia prasme — viskas yra gerai. Lai šunys loja, o karavanas eina.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала