Kritika iš Amerikos: "Jūsų Europa yra skurdi pamazginė"

Paryžius - Sputnik Lietuva, 1920, 19.11.2021
JAV išleista skandalinga knyga, kurioje smerkiami šalies demokratai, tarp kurių madinga nekęsti savo Amerikos, laikyti ją kažkokia pamazgine, vergovės šalimi — ir mylėti Europą
Pasirodo, šis užkratas (ar sindromas, ar niekšiškas įprotis) jau beveik trisdešimt metų turi elegantišką lotynišką pavadinimą. Oikofobija — pažodžiui "savo namo baimė". Arba — jo nemėgimas. 1993 metais amerikiečių filosofas Rodžeris Skratonas sugalvojo šį žodį, kad apibūdintų žmones su beveik biologišku pasibjaurėjimu savo šaliai ir kultūrai. Mūsų namas mums nemalonus, mes — intelektualus elitas (šiuo atveju amerikietiškas), mes netokie kaip mūsų žmonės, esame geresni, mes visai ne iš čia: štai toks mąstymas. Ši oikofobija pažįstamas dalykas — ir ne tik dėl Amerikos, ar ne? Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
O prisiminėme apie pamirštą Skratoną todėl, kad JAV ką tik buvo išleista pašėlusiai skandalinga knyga panašia tema. Ilgą laiką nebuvo tokio dalyko, kad peržiūros sklinda per visas svetaines, o autoriaus (Devido Harsanijaus) balsas skambėjo iš kiekvieno garsiakalbio. Štai, galbūt, išsamiausias rašytinis komentaras šia tema.
JAV vėliava Vašingtone - Sputnik Lietuva, 1920, 05.10.2021
Ekspertas įvertino defolto riziką JAV
Devidas Harsanijus pradeda keiksmais. Jis rašo ne apskritai apie intelektualinį elitą apskritai, o, žinoma, apie demokratus. Tarp kurių madinga nekęsti savo Amerikos, laikyti ją kažkokia pamazgine, vergovės šalimi — ir mylėti Europą. Ne, tai jūsų Europa — pamazginė, sako Harsanijus. Ir deda šį žodį (Eurotrash) ant knygos viršelio. Štai taip: "Eurotrash: Why America Must Reject the Failed Ideas of a Dying Continent" arba "Euro pamazginė: kodėl Amerika turėtų atmesti nepavykusias mirštančio žemyno idėjas". Tai jūsų Europa, sako jis, yra tokia: "pasenusios institucijos, ekonominis nuovargis, moralinė anemija ir kultūrinis pasidavimas". O mūsų Amerika — tai!
Čia svarbu, kad autoriaus patriotizme yra aiški sistema, ir ji yra ideologinė. Jis triuškina būtent demokratus, kurie per pastaruosius metus nukrypo į kairę, dabar pas juos išryškėjo galinga kryptis, atvirai save vadinanti socialistine: čia ir nesėkmingas kandidatas į prezidentus Bernis Sandersas ir visa minia kitų intelektualų. Jie laiko save nevietiniais ir labai europietiškais ir, svarbiausia, mano, kad Europos socialdemokratija, jei ne socializmas, veikia labai gerai ir šį modelį reikia atkurti JAV.
Ir štai čia knygoje apie Europos pamazginę prasideda kūdikių mušimas. Vienas dalykas — apkaltinti savo oponentus "ne tais" įsitikinimais ir patriotizmo stoka: pamanyk, jie ir patys mielai tai pripažins. Kitas dalykas — pasakyti jiems: vaikinai, jūs tiesiog neraštingi. Jūs gyvenate su trisdešimt metų senumo iliuzija.
Stipriausia knygos dalis — apie švedišką ir kitą skandinavišką neva socializmą. Socializmas, primenama mums, — tai kada iš jūsų atima beveik viską, ką jūs uždirbote, ir per milžinišką valstybės aparatą perskirsto tiems, kurie tiek neuždirbo. Ir tada jūs gaunate visagalę valstybę, kuri atiduoda savo pavaldinius bet kokiems didžiuliams eksperimentams, kad įvestų socialinį teisingumą.
Džo Baidenas - Sputnik Lietuva, 1920, 18.11.2021
Danijoje papasakojo, kaip Baidenas padėjo Rusijai dominuoti Europoje
Štai ir skandinavai, kaip sako savo šalies nemylintys demokratai, turi progresyvų pajamų mokestį: iki 57 proc. Pardavimo mokestis — 25 procentai, o iš viso atima 65 (populiarus skaičius Skandinavijos atžvilgiu). Štai kaip turi būti! Nes šios šalys auga ir vystosi. Knygos autorius jiems atsako puikiai išmanydamas šį klausimą: jūsų skaičiai ir faktai yra iš devintojo dešimtmečio pabaigos. Tada minėtoje socialistinėje Švedijoje mokesčiai ir buvo tokie, o pusė gyventojų arba dirbo viešajame sektoriuje, arba sėdėjo ant pašalpų. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje švedai į valdžią atvedė konservatyvią vyriausybę ir pradėjo vykdyti priešingą politiką. Mokesčiai buvo panaikinami vienas po kito. Ir šalis tikrai pradėjo klestėti. Tas pats įvyko Danijoje — ir ne tik ten. Skandinavijos pamoka, sako autorius, yra tame, kad "turtingųjų apmokestinimo" politika niekur neveikia. Apmokestinti reikia visus, bet lengviau.
Toliau knygoje prasideda patriotizmo šėlimas. Harsanijus pareiškia, kad europiečiai, skirtingai nei amerikiečiai, nesugeba integruoti migrantų (jis, žydų persikėlėlių palikuonis, žino geriau, bet dėl ​​to aiškiai galima ginčytis). Vidutinėje Didžiosios Britanijos ligoninėje jūs turite lygiai keturis kartus daugiau šansų nuvykti į morgą nei vidutinėje Amerikos ligoninėje. O šita jūsų Prancūzija, kur nedarbas nuolat 40 metų išlieka septynių procentų lygyje ar dar blogiau! Taip, jei ši Prancūzija būtų Amerikos valstija, ji būtų antra ar trečia nuo galo pagal skurdo lygį — tarp Vakarų Virdžinijos ir Arkanzaso. Švedija būtų toje pačioje vietoje kaip Kentukis, na o jūsų Italija ir Ispanija būtų paskutinėje vietoje. Ir viskas todėl, kad amerikietiška sistema ir viskas amerikietiškas yra geresni.
Svetimas patriotizmas, žinoma, turi būti gerbiamas nepaisant viso jo nesaikingumo. Ypač jei kalbama apie diskusiją, kuri vyksta nuo XVII amžiaus. Kodėl europiečiai viską paliko ir perplaukė vandenyną? Nes Europa buvo vadinama tuo pačiu žodžiu ir jie bandė pradėti gyvenimą iš naujo ir pagal kitus principus. Apskritai jie dar ilgai aiškinsis, kieno sistema geresnė.
Флаг Америки на фоне Капитолия в Вашингтоне, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 19.11.2021
Putinas laimės rinkimus 2024 metais – Amerikoje
Tačiau čia autorius (ir visos JAV) turi problemą. Juk ginčas, pastebėsime, vyksta ne tarp dviejų Atlanto vandenyno krantų, o tarp dviejų Amerikų. Tarp patriotinio ir konservatyvaus ekonomikos modelio ir oikofobinio (ir žiauriai socialistinio). Ir jei antroji Amerika būtų beviltiškoje mažumoje, autoriui nereikėtų taip išlieti įniršį savo knygoje. Na, tegul ginčysis mūsų naudai.
Tačiau Devidas Harsanijus mums pateikia bent vieną naudingą idėją. Kalbama apie tai, kad oikofobai, savo šalies nekenčiantys ir Europos Vakarų patriotai, tiesiog maitinasi pastarųjų dešimtmečių realijomis, be kita ko todėl, kad tos realijos atitinka jų suakmenėjusius įsitikinimus.
Pastaraisiais mėnesiais susitikimuose ir diskusijose bendravau su trimis labai iškiliais devintojo dešimtmečio pabaigos – dešimtojo dešimtmečio pradžios mūsų ideologais ir politikais. Vienas iš jų norėjo vadovauti valstybei, kitas buvo ministru Jelcinui vadovaujant. Ir jie visi vienbalsiai atsakė į gana panašius klausimus, pavyzdžiui, "kokį šansą jūs tada praleidote? atsakė taip: reikėjo bet kokia kaina įtempti šalį į ES ir NATO. Gerai, tada jie taip manė, bet jie tai sako ir šiandien. Šiandien, kai europiečiai ir dviejų tipų amerikiečiai entuziastingai ir gana įtikinamai aiškinasi, kuris iš jų gyvena pamazginėje.
Įdomu, kiek procentų mūsų ypatingų žmonių iš oikofobų (kurie "mes geresni už žmones" ir kurie "ne iš čia") maitinasi ir šiandien per 30 metų kažkur pasitraukusio pasaulio iliuzijomis. Iliuzijų sąrašas ilgas. Tai ir visagalė NATO, ir klestintys ir vieningi Vakarai, ir Kinija, kuri tik kopijuoja svetimas technologijas, ir Rusija, kurią galima ir reikia primesti Europos socialiniams eksperimentams, ir daug daugiau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
Naujienų srautas
0
Pirma naujausiPirma seniausi
loader
LIVE
Заголовок открываемого материала