12:43 2019 Kovo 22
Tiesioginis eteris
  • USD1.1387
  • RUB72.5435
    Sankt Peterburgo artilerijos muziejus, archyvinė nuotrauka

    Baltijos Slibinas Goryničius: kodėl Baltijos šalys mėgsta mitą apie "RF grėsmę"

    © Flickr/ CC BY-NC-SA 2.0 / Andrey Korchagin
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Igor Nikolaičiuk
    13340

    Informacinio karo fone Lenkija ir Baltijos šalys įtikinėja savo gyventojus, kad Rusija — agresorius ir vykdo agresyvią propagandą

    Katalikų Kalėdų išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas davė interviu Kipro laikraščiui "Simerini". Pokalbis daugiausia buvo apie Rusijos santykių su ES problemą, tačiau pirmą kartą draugiškoje ir neutralioje aplinkoje Lavrovas papasakojo vieną idomią diplomatinę novelę. Jis pareiškė: "Maskvoje tikimasi, kad Europos Sąjunga įveiks mąstymo inerciją, ras savyje jėgų atsisakyti rusiškos politikos kūrimo "mažiausio bendro kartotinio" principu — nustos aklai klausytis negausios, tačiau agresyvios šalių-rusofobių grupės, kurios žaidžia antirusišką žaidimą, atlikdamos savanaudiškas užduotis".

    Palikime nuošalyje Rusijos ir Europos Sąjungos faktišką pasiūlymą "Kalėdiniam susitaikymui". Sutelksime dėmesį į  terminą "šalys-rusofobės", kurios "žaidžia antirusišką žaidimą". Taigi, dabar politiniame pasaulio žemėlapyje galima (ir reikia) pastatyti atitinkamus antspaudus.

    Jau karas? Du karai!

    Tačiau siekiant geriau suprasti situaciją, pirmiausia reikia šiek tiek išnagrinėti teoriją. Atėjo laikas pripažinti, kad iki gyvo kaulo įgrisęs informacinis karas iš tiesų mūsų akyse buvo padalintas į du: į karą kibernetinėje erdvėje ir į karą prasmių erdvėje. Pirmasis pasigavo programišius, kibernetines grėsmes, informacinių komunikacijų pažeidimą, nesąžiningą skaitmeninių baronų verslą, kurie šiandien disponuoja ne mažesnėmis milijardinėmis  lėšomis nei naftininkai, na, pagaliau, tarptautiniai juridiniai mūšiai aplink interneto reguliavimą valstybiniu lygiu.

    Antrasis karas — turinio karas ir kova dėl turinio paskirstymo kanalų kontrolės. Masinės informacijos priemonės ir masinės komunikacijos priemonės — pagrindiniai šio karo subjektai. Šių ginklų tikslai yra "masės", "skaitytojai", "žmonės".

    Turinio karų vadai, užsiimantys, beje, sena gera strategine propaganda, įsako tais arba kitais tikslais kažkuo labai konkrečiu "tautą" įtikinti. Turinio meniu iš esmės yra labai įvairus. Bet pagrindiniai patiekalai yra tik du. Pirmasis — tiršta ir karšta sriuba tema: "Rusija — agresorius, o tai parodo nepadori Putino veikla". Antrasis — "Rusijos žiniasklaida skleidžia agresyvią propagandą, siekdama pakirsti Vakarų vienybę ir skleisti separatistines idėjas tarp rusakalbių gyventojų". Būtent šiomis kryptimis "rusofobiškų" ES, NATO ir Jungtinių Amerikos Valstijų elitas ir pudruoja smegenis savo piliečiams, o Sputnik ir RT kolektyvai nuo to kenčia.

    Kur egzistuoja rusofobai, atsiras ir rusofilai

    Dabar pakalbėsime apie valstybinę rusofobiją. Labai nustebau, kai Vikipedijoje perskaičiau, kad rusofobija yra "išankstinis požiūris į Rusijos išorės politiką". Kas per nesąmonės! Rusofobija yra ksenofobijos arba net etnofobijos atmaina. Siūlau kaip pavyzdžiu pasinaudoti valtybinės rusofobijos "ikona", sprendžiant iš laikraščių straipsnių, — Lenkija. Tačiau ten, kur egzistuoja rusofobų, yra ir rusofilų. Lenkijoje jų taip pat daug. Panaši situacija — lenkų atžvilgiu —  Rusijoje.

    Tačiau egzistuoja ir vienas svarbus aspektas. Visuomet reikia mokėti atskirti fobijas kaip psichines anomalijas nuo paprasto politinio pragmatizmo. Jeigu apžvelgtume Varšuvos žiniasklaidos straipsnius, parašytus šiais metais, tai jie išvis ne rusofobiški, o antirusiški. Juose kaip tik ryškiai atskleidžiamas nemėgimas tos politikos, kurios laikosi Sergejus Lavrovas. O kaipgi tas aspektas, kad šiuose leidiniuose yra daug antiukrainietiškų (bet visai ne ukrainofobiškų) straipsnių?

    Dabar naujausios žinios iš kontentinio karo fronto. Europos Sąjunga, kaip rūpestinga motina, maitina Galiciją kokybišku Vokietijos pienu, atgaivino šalį. Ir Lenkija čia pat pradėjo matuotis kartoninius nacionalinio imperializmo šarvus ir skelbia apie naujos Lenkijos "nuo jūros iki jūros" įkūrimą. Atrodo, ši valstybių sąjunga, kuri orientojasi į Lenkiją, vadinasi Trijų jūrų valstybe. Štai trys numanomos jūros: Baltijos, Juodoji, Adrijos. Tokiu būdu antirusiški straipsniai prieš mus keičia savo pamušalą. Buvo liberalūs, o pradeda švytėti nacionalizmu.

    Lavrovas prašo ES nesiklausyti Lenkijos. Briuselis, kaip garsioje tarybinėje komedijoje, atsako: "Pats nebenoriu!..". Atkreipkite dėmesį į Europos žiniasklaidą. Ji pilna antilenkiškų karikatūrų. Dažniausiai pasakojama istorija — tas arba kitas Lenkijos lyderis šlapinasi ant Europos Sąjungos vėliavos. Čia viskas labai paprasta. Partija "teisė ir teisingumas" (PiS), kuri buvo pagrindinė jėga, padėjusia Lenkijai įsiveržti į ES, šiuo metu asocijuojasi su garsiuoju Briuselio Sisiojančiu berniuku. Šis berniukas, anot legendos, be baimės sisiojo nuo apsuptos tvirtovės ant priešų.

    Ir Baltijos Slibinas Goryničius

    Aišku, visi jau laukia "Trijų Baltikų" apibendrinimo. Šis Slibinas Goryničius gavo milžinišką antirusiško adrenalino dozę. Nemokamai. Vėlgi iš Briuselio. Tik šiuo atveju ne europarlamentarų, o NATO.
    Šioje situacijoje veiksmų pagrindas yra toks. Aljansas tyliai abstulbo nuo atviro nenaudingumo. Bet čia pat atėjo laimė — atsirado pretekstas paskelbti Rusiją agresore. Baltijos šalių gyventojai idealiai tinka potencialių agresijos aukų vaidmeniui. Juos skubiai reikia gelbėti. O NATO stiprinti, stiprinti ir stiprinti. Aišku, kad stiprinti įmanoma tik pinigais.

    Kremlius, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik / Кирилл Каллиников

    Tačiau verta pabrėžti vieną dalyką. Priešingai nei Lenkijai, vietos lyderiams nepavyko pasiekti aukštumų ekonomikos srityje. Bet, verta pripažinti, sėkmingai įvykdė JAV buvimo Europoje didinimo per NATO struktūras įsakymą ir tokiu būdu (ne savo valia) susilpnino Vokietijos įtaką regione. Goryničiaus galvos puikiai supranta, kad kiekviena šalis apsimeta kvaile ir spjaudo antirusišką ugnį bei dūmus. Gyventojai išsisklaidė po Europą, Rusija jų nedomina, visi su baime laukia 2019 metų, kai sumažės ES finansavimas. Laikraščiai pilni siaubingų istorijų apie tai, kad ES palieka Baltijos šalių ekonomiką likimo valiai, todėl uždaro tai vieną, tai kitą projektą.

    Tuo pat metu nepriklausomi tyrėjai tikina, kad rusai Baltijos šalyse gyvena kitoje informacinėje erdvėje. Čia tik požiūrio skirtumas. Rusakalbiai žiūri Rusijos televiziją arba net rusalkalbę Izraelio televiziją. BBC, Deutsche Welle ir kitas. Vietos žinios laikomos provincialiomis. Tačiau visi ekspertai pritaria, kad tarp rusakalbių gyventojų nepastebimas joks antivalstybinis požiūris, šie gyventojai yra lojalūs valstybei.

    Tačiau NATO uždavinys pritaikyti problemos sprendimą prie atsakymo. Todėl skelbiama tezė, kad visiems žmonėms būtinai reikalingi antirusiški skiepai. Nors etniniai estai, latviai ir lietuviai jau ir taip yra imunitetas prieš Rusijos propagandą, tačiau niekas neturi garantijų dėl rusų ir rusakalbių.

    JAV gali pralaimėti potencialų karą su Rusija ir Kinija — tyrimas >>

    Apskritai, viskas baltais siūlais siūta: NATO verčiasi strategine propaganda arba, kaip dabar sakoma, "strategine komunikacija". Rygoje jau dvejus metus iš eilės įkurta speciali kontora "StratCom". Ir dėl to Baltijos šalių gyventojai vertina Rusijos agresiją kaip labai aukštą. Beveik visi tiki, kad Šiaurės Atlanto aljansas — vienintelis ne tik karinio, bet ir politinio saugumo garantas regione, o kai kurie "nacionalistai" (tačiau jų gėdingai mažai), jeigu kas atsitiks, iškart užsirašys į antirusiškų šauktinių gretas. Valio! — Atsakymas gautas!

    Na, ką gi, dar galima užrašyti į rusofobus, kurių pozicijoms įtaką turi ES, būdamas tokios geros Naujųjų metų išvakarių nuotaikos net negali iš karto sugalvoti. Moldovos žiniasklaida, visa Ukrainos žiniasklaida, didelė dalis Didžiosios Britanijos ir Gruzijos žinisklaidų — tai jau (arba dar ne) Europos Sąjunga. Taigi, atsižvelgiant į viską, kas buvo pasakyta aukščiau, į 2018 metų medijų erdvę reikia žengti su satūrumu ir pragmatiniu optimizmu.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

    Dar šia tema

    Politico: kas labiausiai jaudino Grybauskaitę 2017-aisiais
    Lavrovas tikisi, kad ES nustos aklai klausytis šalių-rusofobių
    Kaip komjaunuolis Linkevičius rusofobu tapo
    Tegai:
    rusofobija, "Rusijos grėsmė", Baltijos šalys, Rusija, Lietuva

    Svarbiausios temos