08:43 2018 Vasario 23
Vilnius-16°C
Tiesioginis eteris
    Nijolė Felicija Sadūnaitė, archyvinė nuotruka

    Sausio 13-ąją Sadūnaitė kirto ne Kremliui, o saviems

    © Photo: facebook / Vygaudas Ušackas
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Rimas Naujelis
    440143

    Ne prisiminti sausio 13-osios naktį, o suvesti sąskaitas su politiniais oponentais - tokia tradicija formuojasi mūsų Seime

    Antai prieš keletą metų signataras Zigmas Vaišvila, gavęs žodį Seimo tribūnoje, iš peties rėžė prezidentei Daliai Grybauskaitei, iškėlęs klausimų apie jos komunistinę praeitį.

    Šįkart kritikos strėlės skrido jau ne tik į prezidentę, bet į premjerą ir Seimo pirmininką. Laidė jas ne kas kitas, o bene žymiausia tarybinių laikų Lietuvos disidentė, vienuolė ir katalikų veikėja Nijolė Felicija Sadūnaitė. Gavusi iš Seimo pirmininko šių metų Laisvės premiją, ji tuoj ėmėsi jo ir kitų pareigūnų kritikos.

    "Buvau tiesos pusėje tada, sovietiniais metais, esu tiesos pusėje ir dabar", — užtikrintai pasakė ji, darydama užuominą, kad melo pusėje yra jos kritikos objektai. Kritikavo ji visą aukščiausiąją valdžią už tai, kad šioji esą leido 2012 metais policijai atimti iš globėjų ir perduoti galimos pedofilijos bylos centre atsidūrusiai motinai jos mažametę mergaitę. Taip pat už tai, kad valdžia iki šios dienos slepia mergaitės buvimo ar net galimo palaidojimo vietą.

    Visas 22 savo kalbos minutes garsioji disidentė gėdino valdžią už pedofilijos bylos (ne)tyrimą. Aukščiausieji mūsų politikai, užuot išklausę jau įprastų žodžių apie tai, kaip teisingai Lietuva reikalauja iš Rusijos išduoti jai įtariamuosius sausio 13-osios byloje, patys gavo sodrią kritikos dozę. Ir iš ko? Iš didelį moralinį autoritetą visuomenėje turinčios buvusios tarybinių laikų disidentės. Istorijos dialektika? Demokratai patys virto nomenklatūrininkais?

    Trumpai priminsime, kad 2010 metais Lietuvos žmonės pasidalino į dvi dalis. Viena stojo minėtos mergaitės pusėn, įtardama, kad motina organizavo jos tvirkinimą. Kita dalis stojo nekaltumo prezumpcijos pusėn ir pasitikėjo šalies teismais. O šie nerado šiuo atveju pedofilijos apraiškų. Ir įpareigojo mergaitės senelius grąžinti ją motinai.

    Sadūnaitė ryžtingai stojo mergaitės pusėn. Pasikliaudama sava intuicija, klausydamasi mergaitės pasakojimų, matydama jos ašaras, vienuolė vėl, kaip ir savos jaunystės laikais, pakilo į  žygį už tiesą ir teisingumą ir… prieš įstatymą. Klausant jos pačios, tampa aišku, kad meilė ir gailestingumas Sadūnaitei yra nepalyginant aukščiau už įstatymą. Taip ir turėtų būti idealioje visuomenėje.

    Tačiau keblumas tas, kad mes visi savaip suvokiame, kas yra teisingumas. Todėl žmonija ir sugalvojo įstatymus bei teismus, kuriems patikėjo arbitro vaidmenį mums besiginčijant dėl savųjų teisingumo sampratų. Kas bus, jei mes, netgi vedini kilniausių motyvų, nevykdysime įstatymų, sakydami, kad jie neteisingi?

    Taip, griežtoje diktatūroje sąžinė kviečia priešintis jos nežmoniškiems įstatymams. Bet demokratijoje, netgi tokioje gležnoje kaip mūsų, mes, nevykdydami įstatymų, klojame kelią anarchijai.

    Tiesa, yra ir kita medalio pusė. Tiriant galimos pedofilijos bylą, mįslingai, vienas po kito žuvo du itin svarbūs liudininkai. Oficiali versija — nelaimingi atsitikimai. Tačiau tai buvę du jauni vyrai, ir išties sunkoka patikėti, kad vienas mirė paspringęs, o kitas paskendęs baloje. Taip pat širdį vėrė pačios mergaitės pasakojimai apie tai, ką ji galimai patyrė. Tai irgi sukėlė rimtų įtarimų.

    Ir vis tik mums būtina laikytis nekaltumo prezumpcijos bei įstatymo viršenybės principo. Antraip įsigalios minios viršenybės taisyklė. Sadūnaitė ir atsidūrė tokios minios smaigalyje, trukdydama policininkams paimti mergaitę iš senelių ir perduoti ją motinai.

    Kaip rašė klasikas, istorinis įvykis iš pradžių vystosi kaip tragedija, o jei jis atsikartoja, tai jau farso pavidalu. Kilni ir tragiška buvo Sadūnaitės kova už sąžinės laisvę tarybiniais laikais, kai ją visaip persekiojo ir kalino. O farsas — idėjinis jos vadovavimas miniai, suklaidintai savųjų emocijų.

    Kalbėdama Seime, disidentė primininė, kad mergaitės prievartinio grąžinimo motinai operacijai vadovavo tuometinis generalinis policijos komisaras, o dabar premjeras Saulius Skvernelis. Jam, o taip pat prezidentei ji adresavo švelniai ištartus, bet primygtinius savo klausimus: kur dabar yra mergaitė, koks jos likimas, ar ji dar gyva? O jei negyva, tai kur jos kapas?

    Galop Sadūnaitė pasakė, kad jeigu iki Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo vasario 16-ąją ji negaus "sąžiningų atsakymų", tuomet ji "negalės džiaugtis Lietuvos šimtmečiu". Iš minėtų Sadinaitės klausimų, ko gero, tik vienas bus atsakytas, o būtent, ar mergaitė gyva. Įstatymas gina žmogaus privatumą, o ypač po to, kai mergaitė kelis metus atlaikė didžiulį viešojo dėmesio spaudimą.

    Juolab, kad premjeras, besigindamas, jau spėjo apkaltinti disidentę "melu". Tad oficialus atsakymas jai, ko gero, irgi bus šaltokas. Neliks patenkinta ir prezidentė. Mat išėjo dar vienas kuriozas. Pasibaigus ceremonijai Seime, prezidentė priėjo prie Sadūnaitės, apkabino ją, pašnibždėjo jai į ausį porą žodžių ir paliko salę.

    Sekundę pasvarsčiusi, disidentė vėl išėjo į tribūną ir atskleidė susirinkusiesiems, ką jai ką tik pasakė prezidentė — kad ji, prezidentė, niekada nežinojo ir nežino, kur yra mergaitė. "Aš žinau", — mįslingai pridūrė Sadūnaitė. Ir ištarė dar vieną sakinį, bet jo mes jau negirdėjome, nes salės darbuotojai, o gal ir pats Seimo pirmininkas išjungė mikrofoną… Tvarka yra tvarka.

    Dar gležna, bręstanti Lietuvos demokratija, matyt, atlaikys ir šį skandaliuką. Kaip visada, yra dvi jo  pusės. Sadūnaitė neteisi, pati prisiėmusi vyriausiosios teisėjos vaidmenį.

    Bet jos įtarimai atsirado ne šiaip sau. Galimos pedofilijos byloje mūsų teisėsaugos institucijos veikė lėtokai, neryžtingai ir neprofesionaliai komunikavo su visuomene, o politikai naudojosi ta proga pasisidinti savo populiarumą. Net nauja, "antipedofilinė" partija buvo sukurta, ir jos atstovai pateko į Seimą.

    Dar vienas mūsų sopulys — nuolatiniai barniai, abipusiai kaltinimai, kaltųjų ieškojimas. O juk galėtume drauge ieškoti geriausių sprendimų Lietuvai. Net sausio 13-ąją mes toliau skaldomės.

    Laikas būtų vienytis, kol dar mūsų kažkiek liko žemėje.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

    Tegai:
    Seimas, Lietuva
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos