23:39 2018 Rugpjūčio 20
Tiesioginis eteris
  • USD1.1420
  • RUB76.7235
    Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko, archyvinė nuotrauka

    Vilnius jau suvokė: Porošenko išbarstė pasitikėjimo kreditą

    © Photo: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija / Robertas Dačkus
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Rimas Naujelis
    8520

    Praėjo jau ketveri metai po valstybinio perversmo Ukrainoje, po kurio Lietuvos valdžia tapo viena aktyviausių naujosios Ukainos valdžios rėmėjų

    Čia panaudotas terminas "valstybinis perversmas", kadangi valdžia Ukrainoje pasikeitė ne demokratinių rinkimų keliu, o panaudojant fizinę jėgą ir prievartą gatvėse.

    Nebesigilinant šiuo atveju į istoriją, į Maidano žaizdas, apžvelkime, ką gi oficialiajam Vilniui pavyko per šiuos ketverius metus padaryti, bandant "sueuropinti" Ukrainą? Ar pasiteisino pasirinkta taktika, įdėtos pastangos ir išleisti pinigai? 

    Pradėkime nuo pastarųjų. Oficiali valstybinė mūsų šalies parama Kijevui jau perkopė 10 milijonų eurų sumą. Kaip nustatyti, daug tai ar mažai? Čia pagelbės paprastas palyginimas su parama, kurią Lietuva teikia kitoms besivystančioms šalims. Taigi, remiantis 2016 metų statistika, matome, kad tais metais du trečdalius visos mūsų paramos besivystančioms šalims mes skyrėme vien tik Ukrainai. (Čia dar neįskaičiuoti šimtai tukstančių eurų, kuriuos Ukrainai surinko patys Lietuvos piliečiai.)

    Išeina, kad Ukraina tapo didžiausiu mūsų šalies užsienio politikos prioritetu. Kodėl? 

    Aiškiausiai į tai atsakė buvęs šalies premjeras ir konservatorių partijos lyderis, o dabar Seimo narys Andrius Kubilius, iškėlęs "Maršalo plano Ukrainai" idėją. (Priminsiu, kad po karo Maršalo planu vadinta masyvi finansinė JAV parama sugriautai Vakarų Europai, kad ji greičiau atsigautų ekonomiškai ir tokiu būdu nepatektų įTSRS įtaką.)

    Šį sausį viename iš Lietuvos tinklalapių publikuotame programiniame savo straipsnyje Kubilius teigia, kad Ukrainoje — nei daug, nei mažai — sprendžiasi visos Rytų Europos, o gal ir visos Europos likimas. Pasak šio vis dar įtakingo politiko, jeigu Ukrainos pastangos reformuotis ir tapti skaidria, demokratine valstybe sužlugs, tuomet ji grįš į Rusijos globą. Tai, savo ruožtu, reikš Rusijos ekspansiją, kuri, anot Kubiliaus, niekada nesustoja, ir Ukrainos grįžimas Rusijos įtakon esą tik padidins šiosios aptetitą tolesnei ekspansijai į Moldovą, Kaukazą ir, neatmestina, į Baltijos šalis.

    Todėl, pasak Kubiliaus, mes turime kovoti iki galo vardan demokratijos Ukrainoje pergalės. Kas tie milijonai eurų, kuriuos mes dovanojame Kijevui? Menkniekis. (Beje, net prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai garsiai pamąstė, ar mūsų milijonai tikslingai panaudojami). Reikia milijardų! Reikia kito mastelio, tokio, koks buvo realizuojant Maršalo planą.

    Stop. Trumpam vėl pažvelkim į faktus. Kiek įvairios Vakarų šalys ir institucijos skyrė paramos Ukrainai per šiuos ketverius metus? Apie 7 milijardus eurų. Tai jau solidi suma. O kiek Kijevas sugebėjo įsisavinti? Tik 1,6 milijardo. Tai paties Kubiliaus duomenys. Kas gi atsitiko su likusia didžiąja sumos dalimi? Nieko, šie pinigai tiesiog guli bankuose, nes Ukrainos valdžios aparatas turi, anot europiečių, "menkus administracinius gebėjimus". 
    Išvertus iš valdininkų kalbos, šis aparatas nesugeba paruošti projektų pinigams įsisavinti, nemoka dirbti, žodžiu, nesugeba tinkamai valdyti valstybės. Arba nenori ir ieško progos nusukti dalį tos sumos sau. Bet Kubiliaus logika savotiška. Taip, sako jis, kuo silpnesni ukrainiečiai, tuo labiau jiems reikia padėti, nes jiems žlugus bus galas visiems mums. 

    Galutinis Kubiliaus žodis štai toks: Vakarai turėtų skirti Ukrainai po 5 milijardus eurų per metus, 10 metų bėgyje, ir šios sumos būtų investuojamos į realųjį Ukrainos ekonomikos sektorių, kad šalies ekonomika augtų po 6 procentus per metus. Taškas. 

    Kubilius — politikas iki kaulų smegenų, tad turime atsargiai vertinti jo motyvus. O ką sako mūsų ekspertai?

    Netikėtai drąsiai šiomis dienomis internete pasisakė Simas Čelutka, Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos jaunyvas direktorius. Pasak jo, Ukrainos reformas žlugdo korupcija, kuri dabartiniam režimui būdinga tiek pat, kiek ir egzistavusiam iki Maidano. 

    Tai stiprokas pasisakymas kitų šalies politiologų fone, kurie dažnai labiau primena ideologus nei politologus, nes dažniausiai jie propaguoja Ukrainos palaikymo bet kokia kainą idėją, nusisukdami nuo tamsiosios reikalo pusės. O Čelutka tiesiai šviesiai apkaltina Petro Porošenką tuo, kad jis "visais įmanomais būdais priešinasi esminiams pokyčiams šalyje". Sabotuoja juos, nes pats yra neskaidrus, kaip ir nemaža dalis  "naujojo senojo" elito. 

    Žodynas, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik / Дмитрий Дубинский

    Grybauskaitė kol kas laikosi vidurio tarp Kubiliaus ir Čelutkos pozicijų, pakritikuodama stagnacijos apraiškas Kijeve, bet tuo pačiu agituodama net už Ukrainos narystę ES. Lietuvos elitas atsidūrė nesmagioje padėtyje. Jo protežė, šiuo atveju Ukrainos valdžia, tebeturi daugybę senosios valdžios bruožų. Ji uždara, neskaidri, proteguojanti savus kadrus, be to, ir nacionalistiška, kartais net radikaliai nacionalistiška. (Antai bręsta karštas ginčas su Lenkija dėl Ukrainoje įsigalėjusio Stepano Banderos, radikalaus nacionalisto, garbinimo.) Bet ši valdžia turi alibi, ji, matote, proeuropietiška ir antiputiniška. Čelutka ir, manyčiau, ne jis vienas Lietuvoje, ima suprasti, kad mojuodamas šiuo alibi, Kijevas ilgokai vedžiojo už nosies daugelį Europoje, ilgokai pateisindavo savo mindžikavimą, antikorupcinių reformų stoką. Tad Maršalo planas Ukrainai pakimba ore. 

    Kaip žinia, iš visų kreditų pats vertingiausias yra pasitikėjimo kreditas. Praėjus ketveriems metams po Maidano, Porošenko valdžia didžiąją šio kredito dalį išbarstė. Nenustebčiau, jei artėjant kitų metų Ukrainos prezidento rinkimams, ES ir Lietuvos elitas jau dairytųsi kito, patikimesnio už Porošenką asmens.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

    Dar šia tema

    Ukrainoje saugumo pareigūnai naudojo ašarines dujas prieš "Vesti" žurnalistus
    Lietuvos ir Prancūzijos URM: išlaikyti paramą Ukrainai ir sankcijas Rusijai
    Tegai:
    valdžia, Petras Porošenko, Ukraina, Lietuva
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos