06:59 2018 Birželio 25
Tiesioginis eteris
  • USD1.1648
  • RUB73.5314
    Ignalinos AE, archyvinė nuotrauka

    Sudie, Ignalina: kaip Lietuva uždusino savo energetinę nepriklausomybę

    © Sputnik / Александр Липовец
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Boris Marcinkevič
    Lietuvos energetikos strategija ir pasitraukimas iš BRELL (37)
    573112

    Po TSRS žlugimo Lietuvoje liko brangus energetinis aktyvas — veikianti Ignalinos AE, tačiau oficialus Vilnius savo rankomis sunaikino pranašumą prieš visus kaimynus

    Po TSRS žlugimo Lietuvos Respublika jau daugiau nei ketvirtį amžiaus gyvena, kaip skelbia oficiali doktrina, visiškai savarankiškai, savo protu, laisvai tiesdama judėjimo kryptį link klestėjimo ir gerovės. Jokio išorinio diktato, jokio "plėšikavimo" metropolijos naudai, daugiapartinė ir išskirtinai demokratiška politinė sistema, saviraiškos ir kūrybiškumo laisvė, jokios cenzūros ir panašiai. Teoriškai.

    Praktiškai — nykstanti pramonė, mažėjantis gyventojų skaičius, visiška priklausomybė nuo ES valdžios, atsisakymas nuo savo valiutos, pensijos ir minimalus darbo užmokestis žemesni nei pragyvenimo lygis, auganti ekonomikos krizė, TSRS laikų karinių bazių kaita į NATO karines bazes, potencialus priešas persikėlė iš vakarinės sienos pusės į rytinę.

    Naujos nepriklausomos Lietuvos istoriją aprašo žurnalistai ir politikai, ji nagrinėjama ir analizuojama iš skirtingų pusių, yra daromos įvairiausios išvados, kartais turinčios ryškiai pasireiškiantį politinį atspalvį, priklausomą nuo autorių polinkių.

    Užpraeitame amžiuje gyveno Vokietijoje vienas filosofas, kurį kažkas gerbia, o kažkas nekenčia, — Karlas Marksas. Daugelis jo mokymo nuostatų gana prieštaringos, tačiau yra jame neginčijamų teorijų. Vienos iš kertinių formulių neginčija niekas, išskyrus religinius veikėjus: "Būtis lemia sąmonę".

    Būtis mūsų laikais — tai ne politika su visa jos įvairove, o ekonomika, lemianti gyvenimo lygį ir jos vystymosi perspektyvas ar jų nebuvimą. O ekonomika nuo praėjusio amžiaus antrojo trečdalio priklauso nuo energetikos, nemokėjimo vienu ar kitu būdu išgauti ir perdirbti energetikos išteklių savo naudai.

    Politinės nuostatos remiasi ekonominiu pagrindu, ekonomika grindžiama energetika — visa šiuolaikinė politika sukasi aplink kovą už energetikos išteklių kontrolę ir jų tiekimo mašrutus. Energetika yra pirminė, nuo jos priklauso visa kita — tai yra tezė, kurią aš pabandysiu įrodyti nepriklausomos Lietuvos Respublikos plėtros istorijos pavyzdžiu.

    Lietuva — toli gražu ne pietų šalis, normaliai gyventi be elektros ir šilumos energijos joje neįmanoma. Gamtos sąlygos nulėmė, kad energetikos išteklių Lietuvos gelmėse tiesiog nėra — ir šis faktas nepriklauso nuo to, socializmas, kapitalizmas, tarybų valdžia ar kokia kita.

    "Vaikiškas" klausimas "Ar gali Lietuva būti nepriklausoma štai šiomis sąlygomis?" turi tik vieną atsakymą — ne. Galite daryti bet ką, tačiau vienoks ar kitoks priklausomybės laipsnis nuo tų, kurie tiekia Lietuvai energetinius išteklius, išlieka.

    Nėra naftos, bet reikalingas autotransportas — bus priklausomybė nuo naftos tiekėjų. Nėra kuro šilumos ir elektros stočių darbui — bus priklausomybė nuo anglies ir dujų tiekėjų. Aišku, galima sekti pasakas apie energetiką atsinaujinančiuose šaltiniuose, bet pasakos žiemą nešildo ir vakarais nešviečia. Kalbant apie hidroelektrines,  didelių upių Lietuvos teritorijoje nėra, na, ir pačios teritorijos ne taip daug, kad bent jau jos dalį būtų galima užimti tvenkiniais. 

    Judame toliau. Žaliavos priklausomybę galima padaryti minimalia — tam reikia "tik" išvystiti savo ekonomiką iki tokio lygio, kai išlaidos energetiniams ištekliams sudarys labai menką dalį. Bet Lietuvoje nėra pramoninių gigantų, nėra unikalių patentų, leidžiančių gyventi aukštųjų technologijų produktų ar paslaugų sąskaita.

    Biudžeto dydis yra toks, koks yra, energetinių išteklių importas sudaro nemažą išlaidų dalį. Būtina atsižvelgti ir į technologinius klausimus — elektros energijos, išgaunamos šilumos (dujų, anglies) elektros stotyse kaina 70-80% priklauso nuo dabartinių gamtinių dujų kainų, kurios susietos su naftos kaina.

    Tačiau 1991 metais Lietuva tapo 31 valstybe "branduoliniame klube". Jos nuosavybe tapo Ignalinos AE su dviem reaktoriaus RBMK-1500 energetiniais blokais — galingiausi pasaulyje tiems, na ir dabartiniams laikams. Elektros energijos, gautos reaktoriais savikaina nuo branduolinio kuro kainų priklauso ne daugiau nei dešimt procentų.

    Taip, žinoma, atominių elektrinių statybos išlaidos yra milžiniškos, tačiau Lietuva gavo AE veikiančią, dirbančią. Ir tai buvo esminis skirtumas tarp Lietuvos ir visų jos kaimynų — nebuvo ir nėra AE nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Lenkijoje ir Baltarusijoje (kol kas).

    Ignalinos AE, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik / Александр Липовец

    Lietuva galėjo sau leisti plėtoti daug energijos suvartojančią gamybą, galėjo prekiauti pigia elektros energija. Be to — RBMK reaktorių konstrukcijos ypatumai leidžia gaminti dar ir įvairių cheminių medžiagų izotopus, kaip tai daroma Rusijoje. O izotopai — tai tikrosios aukštosios technologijos, jų gamyba pakelia šalies ekonomiką į visiškai naują lygį.

    Galimybė bendradarbiauti su tarptautinėmis branduolinėmis organizacijomis, lygiateisiškai dalyvaujant naujų technologijų kūrime, — tai visiškai kitoks lygis, kuris iš esmės skiriasi nuo strimelės žviejybos ir dešrų gamybos. Ne, aš nenoriu pasakyti, kas pastarieji — kažkas visiškai nereikalingo, tiesiog lygis yra visiškai kitoks. Arba tradicinė ekonomika su produkcija, patenkančia į labai konkurencingą rinką, arba aukščiausio lygio ekonomika, kurioje konkurencija yra kelis kartus mažesnė, o pelno normos yra daug kartų didesnės.

    Turi ir dar vieną unikalią branduolinės energetikos ypatybę tarybinių technologinių ir mokslo mokyklų reaktoriai. Rusija ne kartą demnstravo, kad gali nutraukti naftos tiekimą, kardinaliai persvarstyti dujų kainas ir pristatymo sąlygas, bet niekada jokiomis aplinkybėmis nieko panašaus nedarė su branduoliniu kuru.

    Branduolinė rinka yra labai specifinė — patikimo partnerio, patikimo tiekėjo parama yra tokia svarbi, kad yra aukščiau politikos. Paprastas pavyzdys: kaip dabar atrodo santykiai tarp Rusijos ir Ukrainos, visiems yra žinoma. Bet ar kas nors prisimena bent vieną skandalą, bent vieną problemą, susijusią su Rusijos branduolinio kuro tiekimu Ukrainos atominėms elektrinėms? Ne.

    Nebuvo nepakankamumo, nekalendorinio grafiko pristatymo pasiskirstymo — "Rosatom" griežtai laikosi senamadiško, senovinio "garbės pirklio"principo: kas sulaužo savo žodį — iš jų kilimų rinkoje, kaip kamštienos iš šampano. Vengrija su Čekija ir Bulgarija yra NATO dalis, jos turi sovietinės konstrukcijos branduolines elektrines — ir nėra vieningo branduolinio kuro atsargų suskaidymo.

    Kitaip tariant, Lietuva turėjo puikią "mašiną", gaminančią elektros energiją. AE yra beveik nepriklausė nuo žaliavų kainų, AE visiškai nepriklausė nuo politikos, AE gamino žymiai pigesnę elektros energiją, nei šiluminės elektrinės.

    Taip, žinoma, galima pasakoti siaubingas istorijas apie radioaktyvumo pavojų, prisiminti Černobylio ir Fukušimos tragedijas. Bet vėl iškyla "vaikiškas" klausimas: "Ar buvo radioaktyvių avarijų tokio tipo reaktoriuose po 1986 metų?" Atsakymas — ne, nei karto. RBMK reaktoriai ir toliau veikia Rusijoje, rusiški atomininkai sugebėjo sukurti technologijas, kurios leidžia jiems pratęsti jų eksploatacijos laiką. O Ignalinos AE buvo naujausi tokio tipo reaktoriai, buvo atsižvelgta į visus saugaus eksploatacijos klausimus.

    Ar galėjo atsitikti taip, kad Rusija atsisakytų visų reikiamų priemonių AE dėl to, kad Dalia Grybauskaitė susipyko su Vladimiru Putinu? Jokiu būdu. "Rosatom" turi sutarčių statyti atomines elektrines Suomijoje, Vengrijoje, Turkijoje, Kinijoje, Indijoje, Egipte, Irane, Baltarusijoje, Bangladeše, o priklausomybės nuo politinės konjunktūros demonstravimas — mirtina, niekuo nepateisinama rizika.

    Taigi, jei Ignalinos AE būtų "gyva" — viskas joje būtų tvarkoje "Rosatom" saugotų ją kaip trapų brangakmenį. Ignalinos AE — tai nei elektros energijos kainų svyravimas, nei politinės problemos, nei konkurencija su artimiausiais kaimynais su visišku rizikos nebuvimu. Lietuvos pozicija buvo visiškai unikali, kardinaliai besiskirianti nuo Latvijos ir Estijos.

    Tačiau Ignalinos atominė elektrinė yra uždaryta, o jos veiklos nutraukimo istorija tapo geriausiu "veidrodžiu" to, kas vyko ir vyksta Lietuvos Respublikoje po 1991 metų. Ištyrę ją, pamatysime politinę ir ekonominę Lietuvos istoriją naujai, tam aš ir norėčiau skirti keletą sekančių straipsnių.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

    Temos:
    Lietuvos energetikos strategija ir pasitraukimas iš BRELL (37)

    Dar šia tema

    ES įdėmiai stebi Astravo AE saugumą, pareiškė EK vadovas
    Minskas dislokuos zenitinį raketinį pulką šalia Astravo AE
    Baltarusija padėkojo Latvijai už poziciją dėl Astravo AE
    Ignalinos AE išmontuota 45 tūkst tonų įrangos
    Šiemet ES Ignalinos AE uždarymui skirs daugiau nei 65 mln eurų
    Tegai:
    branduolinė energetika, politika, Ignalinos atominė elektrinė (IAE), Lietuva
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos