05:53 2018 Spalio 17
Tiesioginis eteris
  • USD1.1587
  • RUB75.8119
    Ignalinos AE, archyvinė nuotrauka

    Kodėl TSRS energetikos palikimas Lietuvai ― absoliutus gėris

    © Photo: ГП Игналинская атомная электростанция
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Boris Marcinkevič
    Lietuvos energetikos strategija ir pasitraukimas iš BRELL (44)
    6311

    Nesvarbu, kokios Baltijos šalių buvimo TSRS pasekmės, nesvarbu, koks kitų požiūris į jas, "energetikos palikimas" yra neginčijamas dalykas, nes jis buvo, yra ir bus absoliutus gėris

    Išnagrinėję situaciją, kuri klostosi aplink BRELL žiedą, mes tikrai nematėme visos apimties problemų, kurios turi įtakos Baltijos šalių energetiniam saugumui, apie kurį tiek daug kalba politikai. Žinoma, čia daug politikos, tarpvalstybinių santykių problemų, kurios sustiprėjo po 2014 metų. Tačiau, kaip įprasta, politika yra tik užsklanda, esmę sudaro ne žodžiai, o įvairiarūšis "protingasis metalas", kuris užtikrina inžinerinių uždavinių įgyvendinimą. Energetinis saugumas yra būtent inžinerinis uždavinys, o jo sprendimas nuo politikų 100% nepriklauso.

    Ką reiškia terminas "energetinis saugumas"? Yra toks visuotinai priimtas apibrėžimas, suformuluotas šio amžiaus pradžioje: "Energetinis saugumas reiškia sąlygas, kai vartotojai turi patikimą prieigą prie jiems reikalingos energijos, o tiekėjai ― prie vartotojo. Tai yra, kalbama ne tik apie nuolatinį srautą, bet ir apie stabilias, racionalias kainas ". Puiku!  Tai pasakė Žakas Sapiras, prancūzų ekonomistas, mokslininkas, Prancūzijos aukštosios socialinių mokslų  mokyklos mokslinis bendradarbis, CEMI-EHESS industrializacijos mokslinių tyrimų centro direktorius.

    Ekonomistai yra tokie nuostabūs žmonės, kurie tikrai žino, kad elektros energija yra gaunama iš rozetės, o dujos — atsukus viryklės rankenėlę virtuvėje. Ne, aš neturiu nieko prieš ekonomistus ir jų išvadas, tik labai blogai, kad yra tokių, kurie tomis išvadomis netiki,  nes tai rodo, kad logika yra pažeista, o galvoje nėra  suvokimo apie ryšį tarp priežasties ir pasekmės.

    Nebrangios elektros srautas gali tekėti iš branduolinio AE reaktoriaus ― kartu su radiacija, ir ši situacija (aišku, duok Dieve, kad ji niekada ir niekur neatsitiktų) yra visiškai numatyta ekonomistų. Dujos gali tekėti magistrale, kurioje kas du metrus atsiveria kumščio dydžio skylės ― ir tokia absurdiška situacija taip pat numatyta ekonomistų.

    Mąstantis žmogus supranta, kad energetinis saugumas yra ne tik stabilios kainos ir nuolatinis išteklių tiekimas. Energetinis saugumas yra sudėtinga kompleksinė užduotis, reikalaujanti užtikrinti elektros ir priešgaisrinį, spinduliuotės ir mechaninį, cheminį, ekologinį saugumą.

    Savaime aišku, kad ekonominis iš hidroelektrinių tiekiamos elektros saugumas niekam nerūpės, jei hidroelektrinės užtvanka nuplauks kartu su gyvenvietėmis pasroviui. Ekonomistų vieta energetiniam saugumui užtikrinti yra paskutinėje vietoje, iškart po politikų. Energetinis saugumas ― profesionalų, o ne plepių reikalas, ― atleiskite už aštrų žodį. 

    Tolygios socialistinės ekonomikos laikais taip ir buvo — pirmiausia energetikai, dujų pramonės, branduolinės energijos specialistai, ugniagesiai, chemikai, ekologai, ir tik po to, kai jie visi pranešdavo apie savo atliktus darbus, imdavosi darbų įvairių rūšių buhalteriai.

    Viena iš  inžinierių ir konstruktorių darbo aukštumų — vieninga TSRS energetikos sistema, kurios neatsiejama dalis yra BRELL elektros žiedas. Tai ― tiksliai apskaičiuota elektros perdavimo linijų ir pastočių sistema, nuodugniai apgalvota tarpusavyje susijusių elektros stočių ir net metalinių transformatorinių namų kiemuose schema. Buvo apskaičiuota ir apgalvota daugybė veiksnių, kurių ankstesniais laikotarpiais niekas nesugebėjo numatyti.

    Klasikinis pavyzdys ― buvo kruopščiai atsižvelgiama į visas klimato sąlygas, su netikėtomis šalnomis vėlyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį, su staiga nukritusia temperatūra nuo —5 iki —25 per vieną žiemos dieną. Kaip tokiais atvejais užtikrinti normalią temperatūrą namuose ir darbo vietose? Tokiais atvejais temperatūra šildymo sistemose turėtų būti aukštesnė, ir ji turi pakilti greitai, kad gyventojai butuose nepradėtų kalenti dantimis.

    Taip, mūsų miestuose yra dujinių ir šiluminių elektrinių, kurios mūsų laikais užtikrina centralizuotą šildymą. Gerai, jei jų pajėgumo rezervas yra toks, kuris gali susidoroti su tokiais temperatūros pokyčiais, bet toli gražu ne visur tai pavyksta padaryti. Yra šalių, kurių sostinėse gyvena šimtai tūkstančių gyventojų, todėl tokių šiluminių elektrinių išlaikymas  nelabai stipriai "muša per vartotojų kišenę".

    O šalia nedidelių gyvenviečių įrengtos rezervinės katilinės, dažniausiai kūrenamos atgyvenusiu kuru ― akmens anglimi. Nedidelę šiluminę elektrinę aprūpinti rezerviniais pajėgumais ― brangu, dujotiekio vamzdis padidėjus šalčiui nepasidaro platesnis. Todėl ir stovi nedideli papildomi katilai, o šalia jų sandėliuose guli krūvelės anglies ir, kad ir kas būtų sakoma apie anglimi šildomų katilinių sukeliamas ekologines problemas, situacija nepasikeis, kol neištiks visuotinis atšilimas, apie kurį tiek daug šneka "Greenpeace".

    Ir dar vienas nuostabus, netgi šiek tiek filosofinis pastebėjimas, ― kaip greitai žmogus pripranta prie gero!

    Mes visi esame pripratę ir manome, jog tai, kad net per didžiausius šalčius savaime suprantama yra tai, kad mūsų butuose yra šilta, kad vienu jungiklio paspaudimu įsižiebia šviesa, atsukus kraną teka karštas vanduo, daugelyje namų veikia dujinės viryklės. Mes taip pripratome prie tokio komforto, kad retas susimąsto, kaip tas komfortas atsirado ir kaip jį pavyksta išlaikyti tokiame lygyje.

    O juk prieš 70―80 metų per didžiausius šalčius Baltijos šalių miestų gatvės skendėjo iš gausybės kaminų rūkstančiuose dūmuose, praustis miestiečiai eidavo į pirtis, vandens atsinešti bėgdavo į lauko kolonėles. Komforto lygis, miestų aprūpinimas energija nenusileido iš dangaus, neatsirado mostelėjus stebuklingąja lazdele ― tai padarė protingi žmonės, sukūrę tai, ką mes turime, bet nevertiname.

    Šilumos tiekimas. Dujų tiekimas. Elektros tiekimas. Šios trys sąvokos visada lydi mus, bet jas mes prisimename labai retai. Ir, ko gero, nuostabiausia yra tai, kad visa tai yra vieno žmogaus darbo rezultatas, žmogaus, kurio biografija sukrečia labiau nei Džeimso Bondo ir Hario Poterio nuotykiai kartu sudėjus. Jo vardas minimas retai, bet jis padarė tiek, kad kiekviename mieste jam reikia statyti paminklus, o jo gimtadienį paskelbti valstybine švente visose valstybėse, tapusiose nepriklausomomis po 1991metų. Šis žmogus tikrai vertas, kad jūs sugaištumėte šiek tiek laiko tam, kad susipažintumėte su nedidele jo nuostabaus gyvenimo atkarpa.

    Labai tolimais 1895 metais tuometinėje Rusijos imperijos sostinėje Peterburge buvo įkurta politinė organizacija, pavadinta "Kovos už darbo klasės laisvę sąjunga". Pagrindinis jos įkūrėjas ir buvo jaunas juristas Vladimiras Uljanovas, o pati sąjunga buvo bolševikų partijos, apie kurią, ko gero, visi esate girdėję, pirmtakas.

    Vienas iš sąjungos įkūrėjų buvo Vladimiro Lenino draugas, pagal išsilavinimą inžinierius-energetikas Glebas Maksimiljanovičius Kržižanovskis. Ateityje jo laukė tremtis, emigracija, pogrindis ir pasitraukimas iš politikos, sugrįžimas prie savo specialybės. 1917-ųjų revoliuciją jis pasitiko, būdamas elektrinės "Elektrosila"  Pamaskvėje vadovu.

    Kržižanovskis tapo ne tik dainos "Varšuvietė" rusiško teksto autoriumi, bet ir GOERLO — valstybinės Rusijos elektrifikacijos ― plano vykdomojo komiteto vadovu, o vėliau ir Valstybinio planavimo vadovu, kuriam vadovaujant buvo sukurtas ir  įgyvendintas pirmojo penkmečio planas. Staigių posūkių jo likime buvo daugybė, vienas jų įvyko 1930-aisiais metais― Kržižanovskis įkūrė TSRS mokslų akademijos energetikos institutą, kuris dabar pavadintas jo vardu. Įkūręs institutą jis paliko valdžią ir sugrįžo prie mokslinės veiklos.

    Jam vadovaujant buvo sukurta Vieningos energetinės sistemos koncepcija, kuri buvo pradėta kurti 40-aisiais metais, palaipsniui aprėpdama vis daugiau didžiulės šalies regionų. Tas pats Energetikos institutas sukūrė energijos tiekimo mūsų miestuose koncepciją, apie kurią aš priminiau, ― elektra, šiluma ir dujos kaip trejybė, užtikrinanti mums komfortą jau daugelį metų. Todėl, pabudę ryte šiltame bute, įjungę šviesą ir besimėgaudami šilto dušo srove, bent retkarčiais prisiminkite šį nuostabų žmogų, Glebą Maksimiljanovičių Kržižanovskį.

    Atleiskite už šį istorinį nuokrypį, tiesiog aš norėjau pabrėžti akivaizdžią tiesą ― kokios bebūtų Baltijos šalių priklausymo TSRS pasekmės, koks bebūtų požiūris į šį faktą, "energetinis paveldėjimas" neginčytinas, kadangi jis buvo, yra ir bus absoliutus gėris.

    TSRS energetikos sistema buvo taip nuodugniai apgalvota, kad pasiūlyti racionalios alternatyvos jai niekas negali jau apie tris dešimtmečius. Taip yra todėl, kad vienas pagrindinių energetikos ypatumų yra tas, kad ji nepriklausoma nuo politikos, nuo ideologijos, kadangi užtikrina mūsų civilizacijos egzistavimą.

    Siūlau laikyti šį straipsnį kaip įžangą į temą, kuri man atrodo įdomi. Apie tai, kaip iš tikrųjų atrodo energetinis BRELL žiedas, kas jį sudaro ir kaip jis susijęs su dar viena vieninga sistema, kurią mes retai prisimename — vieninga TSRS dujų tiekimo sistema. Išsiaiškinę šiuos faktus mes galėsime daug geriau suvokti, kas gi iš tiesų vyksta trijų Baltijos šalių energetinio saugumo srityje. Savaime suprantama, ne politiniu, bet techniniu požiūriu ― apie politiką yra kam papasakoti, beje, papasakoti profesionaliai, puikiai išmanant temą.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Temos:
    Lietuvos energetikos strategija ir pasitraukimas iš BRELL (44)

    Dar šia tema

    Baltijos šalys prašo ES apmokėti jų atsijungimą nuo BRELL
    ES užtikrins Rusijos elektros saugumą atjungiant Baltijos šalis nuo BRELL
    Tegai:
    energetika, BRELL, Baltijos šalys
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos