22:57 2018 Rugpjūčio 18
Tiesioginis eteris
  • USD1.1391
  • RUB76.8166
    Dalia Grybauskaitė ir Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

    Kodėl NATO viršūnių susitikimas buvo sunkus Lietuvai

    © Lietuvos Prezidentūra/Robertas Dačkus
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Andrius Petrinis
    14550

    Nuo pat pradžių buvo aišku, kad dėl rimtų Amerikos ir Europos nesutarimų NATO viršūnių susitikimas bus arba nesėkmingas, arba pražūtingas; todėl Lietuva iš esmės paliko Briuselį, nieko nepešusi

    Prieš aukščiausiojo lygio susitikimą europiečiai bijojo, kad JAV prezidentas Donaldas Trampas sužlugdys renginį taip pat, kaip padarė tai Didžiojo septyneto susitikimo metu. Galima teigti, kad jis iš esmės patenkino jų lūkesčius: derybos buvo įtemptos ir neatnešė rezultatų, ir Lietuvai taip pat.

    Nepaisant to, verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos įvykusio renginio aspektus, nes jie yra labai strategiškai svarbūs.

    Trampas prieš Merkel

    Kuo toliau, tuo labiau blogėja santykiai tarp Amerikos ir Vokietijos. Todėl nenuostabu, kad viršūnių susitikimo išvakarėse Trampas priminė Angelai Merkel "Nord Stream-2" kaip veiksnį, kuris įrodo visišką Berlyno priklausomybę nuo Maskvos, o tada visiems matant užpuolė ją dėl nepakankamų gynybos išlaidų. Kanclerė nenusileidžia ir konfliktas aštrėja.

    Tuo pačiu metu ES ir NATO pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją, tačiau iš tikrųjų transatlantiniai santykiai patiria krizę, o vystymosi tendencija yra neigiama. Viskas priklauso nuo to, kad europiečiai turės rūpintis savo saugumu, ir jie dar nėra pasiruošę tai padaryti.

    Šiuo požiūriu galime tik tikėtis, kad Trampas užsirūstins neilgam, tačiau problema gali užsitęsti, ir tada bus sunku suklijuoti suskaldytą lėkštę.

    Tačiau įdomesnis kitas dalykas. Paskutinėje aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje sakoma, kad pagrindinė atsakomybė už reakciją į hibridines grėsmes tenka šaliai, kuri tapo taikiniu, tačiau Aljansas, remdamasis Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimu, yra pasirengęs padėti bet kuriam sąjungininkui bet kuriame hibridinės kampanijos etape ir net (dėmesio!) įjungti penktąjį kolektyvinės gynybos straipsnį kaip ginkluoto užpuolimo atveju.

    Tai labai pavojingas teiginys, nes, sąvokai "hibridinė ataka", jei atsiras noras, galima pritaikyti bet ką, ir paaiškėja, kad karas gali prasidėti dėl kieno nors neaiškių (ar net sąmoningai išprovokuotų) politinių interpretacijų (kaip Rusijos įsikišimo į Amerikos rinkimus istorijos arba "Skripalių bylos" ir garsaus britų "highly likely" atvejais).

    Taigi, NATO nariai iš tiesų negali susitarti tarpusavyje, tačiau jie toliau didina įtampą santykiuose su Rusija, bandydami apsimesti, kad jie stiprūs ir vieningi.

    Norite daug — mažai negausite

    Lietuvos žiniasklaida entuziastingai pasakojo apie tai, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė prieštaravo Trampui ir gelbėjo aukščiausiojo lygio susitikimą nuo žlugimo.  Tačiau, jei paliktume nuošalyje politinį puikavimasį ir pasuksime link praktinių rezultatų, vaizdas jau nebebus toks rožinis (iš tiesų liūdnas).

    Pirma, Grybauskaitė pasižymėjo atvirai vokiečiams nepalankiais pareiškimais, sakydama, kad "Nord Stream-2" projektas buvo politizuotas, neturi ekonominio pagrindo, ir jo kritika visiškai pagrįsta. Kitaip tariant, vokiečiai yra kvailiai ir "Kremliaus agentai", o Trampas šaunuolis.

    Tiesą sakant, Lietuvą sunku suprasti. Tai ji dėkoja Vokietijai už savo indėlį, stiprinant jos saugumą, tai negailestingai kritikuoja ją. Štai Prancūzijos prezidentas palaiko Merkel ir Europą, o lietuviškas blaškymas neturės gerų pasekmių (gal tik  sudaužytą lovį, kai teks daryti tai, kas sakoma).

    Antra, Lietuva labai tikėjosi, kad aukščiausiojo lygio susitikime bus nuspręsta plėsti NATO dalyvavimą Baltijos regione ir sukurti regioninę oro gynybos sistemą. Neišėjo. Todėl beliko džiaugtis, kad Aljansas ketina mobilizuotis atakų atveju per 30 dienų (to, kad niekas neketina pulti, ir to, kad šiais laikais per šį laikotarpį bet koks karas pasibaigs, Lietuva stengėsi nesureikšminti).

    Trumpai tariant, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas pasirodė esąs sutrupintas ir įtemptas. Gerai, kad transatlantinio atskyrimo sąlygomis paaiškėjo bent jau šis tas, dėl ko galima susitarti, tačiau apskritai galima teigti, kad Aljansas pradeda "buksuoti" ir judėti iš inercijos, be aiškių tikslų. Palaidoti jį, žinoma, yra per anksti, tačiau neatsitiktinai tokios šalys kaip Lietuva jaudinasi prieš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos prezidentų susitikimą.

    Kad tik ko nenutiktų…

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

    Tegai:
    Lietuva, NATO viršūnių susitikimas

    Svarbiausios temos