08:08 2018 Rugsėjo 20
Tiesioginis eteris
  • USD1.1667
  • RUB78.0688
    Dalia Grybauskaitė ir Žanas Klodas Junkeris, archyvinė nuotrauka

    Koks yra tikrasis Dalios Grybauskaitės veidas?

    © Photo: Фото: Робертас Дачкус
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Andrius Petrinis
    19340

    Iš pirmo žvilgsnio, Dalios Grybauskaitės vykdomos užsienio ir vidaus politikos kryptis yra aiški ― konservatoriška, proamerikietiška ir antirusiška. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, viskas gali būti ne taip paprasta, kaip atrodo

    Kadaise nuskambėjo klausimas: "Kas yra ponas Putinas?" Ar jis aktualus Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atveju? Gali būti, kad taip.

    Prisiminkime, ką ji sakė 2009 metais: "Bet kurios šalies užsienio politikos tikslas – ginti savo šalies interesus, išlikti oriai ir pagarbiai elgtis su visais kaimynais. Kol kas Lietuva elgiasi kaip savimi nepasitikinti valstybė, mėgindama draugauti su vienais ir ignoruodama kitus. Turiu galvoje mūsų Rytų politiką, buvusios sovietinės teritorijos politiką ir labai mažą dėmesį Vakarų Europai bei pačioms Europos Sąjungos šalims. Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos politika iki šiol buvo nesubalansuota. Prioritetai buvo ne Lietuvos, o atskirų grupių ar įpratimo interesai". Tarsi nebūtų tų devynerių metų…

    Taip pat galima prisiminti gandus, kad Grybauskaitė esą pasakiusi, jo Lietuva pasirašinėja draugystės sutartis su "ubagais", o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuoja. Tačiau pasirodo, kad tai gali būti tiesa.

    Kaip visai neseniai viename iš savo interviu, kalbėdamas apie nesutarimus su dabartine šalies vadove, kai jis buvo užsienio reikalų ministras, kalbėjo kandidatas į Lietuvos prezidentus Vygaudas Ušackas: "Jinai nemėgo amerikonų, buvo nusiteikusi antiamerikoniškai. Jinai buvo nusiteikusi prieš santykius su Lenkija ir mūsų kaimynus, kaip Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Moldova ― vadino ubagais, ir nėra ko su jais bendrauti".

    Tai verčia suabejoti tuo, kad šiandien Grybauskaitė nuoširdžiai tiki savo žodžiais ir veiksmais. Be to, galima prisiminti dar kelis dalykus, patvirtinančius Ušacko teiginius.

    Iš darbų juos atpažinsite

    Štai keli iškalbingi pavyzdžiai. Pirma, savo "antiamerikoniškumą" Grybauskaitė pademonstravo jau 2009 metų pabaigoje (tai yra, pačioje savo prezidentavimo pradžioje), kai, įvertinusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo Lietuvoje išvadas, pabrėžė, kad "Lietuva negali tapti grupelės žmonių, užsižaidusių valdžia, įkaite".

    "Lietuva kaip valstybė bus gerbiama tik tuomet, kai neleisime nei saviems, nei svetimiems niekinti žmogaus teisių ir rizikuoti šalies saugumu. Apsivalyti nuo politinio melo, intrigų ― tai pamokos, kurias turime išmokti, norėdami pasiekti politinę brandą", ― sakė Lietuvos prezidentė, 2010 metais nepanorusi kartu su kitų valstybių lyderiais susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama Prahoje, nors gavo iš jo vardinį kvietimą.

    Užtat su tuometiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu ji rado laiko susitikti ir kalbėjo: "Aš jau seniai sakiau, kad reikalingas konstruktyvus aukšto politinio lygio dialogas su Rusija. Žinoma, mūsų ekonominiai santykiai mums labai svarbūs" (ir tai po tariamos Maskvos "agresijos" Gruzijoje 2008 metais). Be to, 2009 metais Grybauskaitė susitiko ir su (kaip mėgstama sakyti Lietuvoje) "paskutiniu Europos diktatoriumi" ― Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, pareikšdama, kad tai "gera pradžia, kuri gali peraugti į glaudesnius ekonominius ir kultūrinius santykius tarp Lietuvos ir Baltarusijos".

    Президент Литовской республики Даля Грибаускайте и президент республики Беларусь Александр Лукашенко, архивное фото
    © AP Photo / Andrei Stasevich, BelTA
    Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

    Tokiu būdu, 2009-2010 metais atrodė, kad nauja Lietuvos vadovė iš tiesų gali pakeisti šalies užsienio politiką, subalansuoti ją. Tačiau tam tikru momentu viskas apsivertė aukštyn kojomis.

    Kas mums trukdo, tas mums padės

    Kada būtent tai įvyko, tiksliai pasakyti sunku, bet po kurio laiko Grybauskaitė tapo kitu žmogumi ir ėmė kalbėti konservatorių ("Tėvynės sąjungos" partijos) bei Amerikos "vanagų" žodžiais. Neaišku kaip (gal su amerikiečių pagalba atkapstę kokį nors kompromatą, susijusį su jos bendradarbiavimu su KGB), bet jie padarė iš Lietuvos prezidentės savo "atstovę spaudai".

    Patikėti, kad ji pati staiga taip pasikeitė, labai sunku. Be abejo, politikas gali koreguoti savo pažiūras, bet tokiame amžiuje tapti kita asmenybe negali, ir šiame kontekste, pavyzdžiui, radikalus Grybauskaitės antirusiškumas gali būti įvertintas kaip savotiškas pasityčiojimas iš savo "šeimininkų-šantažuotojų" (norite, kad tik smerkčiau Rusiją, gerai ― išvadinsiu ją teroristine valstybe).

    Vidaus politikoje prezidentė irgi pradėjo (buvo priversta) remti konservatorius, nors eurokomisare tapo su socialdemokratų pagalba. Pavyzdžiui, prieš 2016 metų Seimo rinkimus ji labai kritikavo kairiąją valdančiąją daugumą ir jos vyriausybę, o po to nubalsavo iš anksto ir pareiškė, kad atidavė balsą už permainas. Vėliau socdemų premjeras Algirdas Butkevičius atvirai apkaltino Grybauskaitę kišimusi į rinkimus opozicijos pusėje, apie tai kalbėjo ir ekspertai.

    Laisvės kvapas

    Tačiau yra ir požymių, rodančių, kad prezidentę slegia konservatorių kontrolės našta. Pavyzdžiui, po jiems ne itin palankių 2016 m. Seimo rinkimų rezultatų ji pareiškė, kad partijos pačios turės susitarti dėl naujos valdančiosios koalicijos. Kitaip tariant, ji viešai nevertė "valstiečių" formuoti daugumą su konservatoriais, ko pastarieji, matyt, tikėjosi. Be to, visai neseniai Grybauskaitė pasakė, kad nerems jokio kandidato į prezidentus, nors sunkioje situacijoje atsidūrusiai "Tėvynės sąjungai" tikrai praverstų jos parama Gitanui Nausėdai.

    Trumpai sakant, atrodo, kad agitacija prieš Seimo rinkimus tapo paskutiniu prezidentės darbu konservatoriams, o toliau, mielieji, kaip nors patys, nes man jau nėra, ką prarasti. Tiesa, laukti, kad artimiausiu metu kaip nors pasikeis jos užsienio politika ar bent jos retorika, neverta. Didesnė intriga susijusi su Grybauskaitės ateitimi, o tiksliau su klausimu, ar ji užims aukštą postą ES valdžios struktūroje ir kaip elgsis tokiu atveju?

    Jeigu darytume prielaidą, kad amerikiečiai turi su ja susijusį kompromatą, kuriuo pasinaudojo Lietuvos konservatoriai, kad galėtų ją "prispausti", sunku tikėtis, kad Grybauskaitė gaus reikšmingas pareigas Europos Sąjungoje, ypač turint omenyje vis blogėjančius JAV santykius su ES. Nebent europiečiai, matydami jos nuoširdų norą dirbti būtent Europos naudai, "pridengs" ją (padarys taip, kad amerikiečiai daugiau negalėtų jos šantažuoti).

    Galbūt, visa tai tik iš piršto laužtos spekuliacijos, bet neapleidžia nuojauta, kad 2009 metais prezidente tapo viena Grybauskaitė, bet didesnę laiko dalį šalį turėjo valdyti visai kita. Todėl 2019 metais jos laukia arba politinė laisvė pensijoje, arba naujas karjeros vingis Europoje, kuris turėtų parodyti jos tikrąjį veidą.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Dar šia tema

    Grybauskaitė palinkėjo Trampui susitikime su Putinu būti nenuspėjamu
    Karbauskis: Grybauskaitė prarado realybės jausmą

    Svarbiausios temos