22:54 2018 Lapkričio 15
Tiesioginis eteris
  • USD1.1305
  • RUB75.2446
    prezidentė Dalia Grybauskaitė, archyvinė nuotrauka

    Kviečiančiai taikytis Grybauskaitei vertėtų pirma ištarti "mea culpa"

    © Photo : Пресс-служба президента Украины
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Aleksandras Galvanauskas
    8420

    Vos kelių dienų skirtumu du svarbūs politikai ― prezidentė Dalia Grybauskaitė ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ― lyg susitarę ėmėsi panašios iniciatyvos. Jie pabandė sutelkti politinį elitą bendriems darbams, prasidedant rudens politiniam sezonui. Grybauskaitė netgi iš vanago staiga pasistengė virsti taikos balande

    Geriau vėliau, negu niekada: prezidentė pagaliau suprato, jog bloga taika geresnė už gerą karą. Taikos ji palinkėjo Seimo ir politinių partijų vadovybei, susitikusi aną savaitę su Seimo valdyba. Būtų buvę dar geriau, jei Grybauskaitė to būtų palinkėjusi ir sau pačiai. Nes per abi savo kadencijas karo kirvį dažnai pirmoji iškasdavo būtent ji, šiurkščiai užsipuldama tai buvusį socialdemokratų premjerą Algirdą Butkevičių, tai visą jo partiją, tai Ramūną Karbauskį, tai apskritai visas partijas. Ko jau ko, o karingo, vietomis agresyvaus tono prezidentė tikrai nestokojo.

    "Labai norėčiau bendro darbo, nes konfliktuose ir karuose laimėtojų niekada nebuvo ir nebus, dažniausiai pralaimi abi pusės", ― tarsi ką tik atradusi Ameriką dėstė Grybauskaitė. Kaip gražiai skamba! Ir kaip gaila, kad ši išmintis nenuskambėjo iš jos lūpų pirmosios kadencijos pradžioje.

    2009 metais išrinkta į prezidento postą, Grybauskaitė buvo aiškiai jam nepribrendusi. Nes iš karto ėmė rūpintis pirmiausia savais reitingais, visur ieškodama "priešų" ir "kenkėjų". Telkti politines jėgas, reguliariai sukviesdama jas prie bendro derybų stalo, ji visiškai nesiruošė.

    Atvirkščiai, Grybauskaitė dirbo pagal principą "skaldyk ir valdyk". Tą akivaizdžiai įrodė neseniai žiniasklaidai nutekintas jos susirašinėjimas su buvusiu liberalų vadovu Eligijumi Masiuliu, kuriame prezidentė, pažeisdama visus etikos principus, skatino liberalų susipjudymą su socialdemokratais ir pastarųjų menkinimą. Nes, matote, ji tiesiog jų nemėgo.

    "Karai nekuria jokio pozityvo ir produkto ir žmonės smerkia abi puses", – sakė Grybauskaitė po susitikimo su Seimo valdyba. Matyt, ji pajuto, kad vis daugiau žmonių ją smerkia. Matyt, jai parūpo išlikti istorijoje kaip kūrusiai, o ne griovusiai asmenybei. Matyt...

    Ką gi, viskas dar įmanoma. Grybauskaitė dar gali ištaisyti savo klaidas. Duokime jai šansą, nesupanašėkime su tais Lietuvoje, kurie moka tik smerkti ir niekinti. Tuo labiau, kad šį kartą prezidentė kaip niekada teisi. Ji taip pat paprognozavo, kad piliečių nepasitikėjimas politine sistema gali nulemti "žiaurius" rinkimų rezultatus. Tai irgi įmanoma, nors kol kas nematyti naujos populistinės jėgos.

    Tačiau Grybauskaitė liko ištikima savo pasipūtusiam ir kapotam stiliui, kuomet, Ramūnui Karbauskiui atsisakius atvykti į jos inicijuotą apskritą stalą, pakomentavo: "Kai kurie mėginimai sukviesti parodo, kad viršūnės jau buvo pasirengę kalbėti, o kai kurios apačios nusprendė, kad dar ne laikas susitikti ir bendrauti". Ji, suprask, yra "viršūnė", o Karbauskis esąs "apačia". Stebėtina leksika!

    Atviras Landsbergio laiškas valstybės vadovams, pasirodęs šiomis dienomis, irgi mirga mintimis ir žodeliais, kurie prieštarauja pačiam skambaus šio laiško pavadinimui ― "Dėl susitarimo vardan tvarios Lietuvos ateities". Susitarti galima, bet ne reikalaujant ar kaltinant, kaip daro konservatorių vadovas, o pasisakant už lygiavertį, partnerišką dialogą. Laiške gi dominuoja kaltinamasis tonas.

    Landsbergis preambulėje dėsto, kokios pavojingos, autoritarinės tendencijos įsivyrauja valdančiojoje daugumoje, kaip jos lyderiai sprendžia asmenines problemas, naudodamiesi valstybės ištekliais. "Tokių veiksmų mes netoleruosime ir su jais nesitaikstysime", ― įspėja Landsbergis, pridurdamas, kad konservatoriai "principingai priešinsis demokratijos erozijai ir tam telks pilietinę visuomenę".

    Ir po tokios gana grasinamai skambančios įžangos jis dar tikisi, kad visomis nuodėmėmis apkaltinti valdantieji "tarsis" su juo "vardan Lietuvos"? Landsbergis jaunas, bet ne naivus. Todėl galima drąsiai teigti, kad šis atviras laiškas pirmiausia skirtas rinkėjams, publikai. Tai pirmiausia viešųjų ryšių akcia, siekiant parodyti, kaip aktyviai dirba opozicija.

    Kita vertus, joje yra ir racionalaus grūdo. Landsbergis teisingai ragina valdančiuosius  stabdyti antikonstitucinę iniciatyvą, kuri uždraustų būsimuose Seimo rinkimuose kandidatuoti opozicinių socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui tuo pretekstu, kas jis buvo teistas už neteisėtą valstybės pinigų  panaudojimą. Nes tai aiškus politinio konkurento eliminavimas, vien tik šiuo tikslu koreguojant rinkimų įstatymą.

    Tačiau šiuo atveju valdantieji eina pačių konservatorių pramintais takais. Būtent konservatoriai prieš beveik 15 metų labiausiai pasistengė, kad nušalintam prezidentui Rolandui Paksui butų (neteisėtai) visam gyvenimui uždrausta vėl kandidatuoti prezidento rinkimuose. Tad minėtas Landsbergio rūpestis Palucku skambėtų žymiai įtikinamiau, jei pirmiau konservatoriai atliktų "mea culpa" dėl Pakso.

    Taigi, minėtų "susitarimų" ar "susitaikymų" iniciatyvos įgautų daugiau moralinės galios, jeigų jų autoriai iš pradžių patys viešai ištartų Lietuvai "mea culpa" būtent dėl to, kad jie ankstesniais savo veiksmais skatino rietenas ir karus. Būtent tai ir būtų patikimiausias kelias į santarvę, kurios taip pasiilgo Lietuva.

    Vis dėlto džiugu, kad prezidentė prakalbo apie taiką ir pasisakė prieš karą politikoje. Tai bent jau teikia vilties.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Tegai:
    Gabrielius Landsbergis, Dalia Grybauskaitė
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos