17:32 2018 Lapkričio 15
Tiesioginis eteris
  • USD1.1305
  • RUB75.2446
    Senamiestis, archyvinė nuotrauka

    Šuneliai ir herostratai: Baltijos šalių politikai nori būti JAV ir ES herojais

    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Irina Alksnis
    4510

    Lietuvoje, Miroslavo kaime, demontuotas sovietų kario paminklas — skulptūra buvo įrengta toje vietoje, kur įvyko vienas iš pirmųjų Didžiojo Tėvynės karo tankų mūšių. Lenkijoje ir toliau griaunamas Dėkingumo Raudonajai armijai paminklas. Kokiu tikslu ir kodėl būtent dabar?

    Kalbant apie Tarybų paminklų sunaikinimą Europoje, o Baltijos šalys ir Lenkija yra ypač uolios šioje kampanijoje, paprastai kyla klausimas: kodėl?

    Kodėl viso to reikia šių valstybių valdžiai ir valdančiajam elitui? Koks yra slaptas motyvas ir kokius tikslus kelia sau žmonės, kurie priima atitinkamus sprendimus?

    Kartais jų veiksmuose bandoma ieškoti racionalių motyvų — ir kartais pavyksta jų atrasti. Kartais analitikai pasitelkia tokias sritis kaip nacionalinė psichologija, istorinės traumos ir šių šalių psichologiniai kompleksai — ir štai vėl atsiranda medžiagos apmąstymui ir diskusijoms.

    Bet atrodo, kad kitas klausimas yra ne mažiau įdomus: kodėl būtent dabar?

    Ai, Šunelis! Matyt, jis yra stiprus?

    Prieš daugiau nei dešimtmetį Taline vyko gerai visiems žinomi įvykiai, susiję su Bronzinio kareivio paminklu. Šioje situacijoje negalima nepripažinti Estijos valdžios apgalvotų, tegul ir jėzuitiško pobūdžio veiksmų.

    Pirma, jie pasiekė savo tikslą, nepaisant galingų visuomenės protestų. Tokiu būdu jie parodė, kas "čia yra valdžia".

    Antra, paminklo demontavimas iš tiesų tapo sprigtu Maskvai. Verta priminti, kad 2000-ųjų pabaigoje Vakarai vertino Rusiją kaip visiškai nurašytą geopolitinę jėgą. Taigi Talinas sėkmingai paspyrė "leisgyvį liūtą", kuris tuo metu nesėkmingai bandė įrodyti, kad vis tiek šį tą sugeba, ir į jo nuomonę verta atsižvelgti.

    Dabar padėtis, be abejo, radikaliai pasikeitė, ir šiuo metu kur kas tikslesnė analogija su šuneliais, kurie loja ant dramblio. Tai, žinoma, sukuria įspūdingos, visai neapgalvotos drąsos efektą: tik pagalvok, tokie maži ir nebijo tokios didžiulės agresyvios Rusijos, kuri gali sutraiškyti juos vienu judesiu.

    Priežastis ir vėl yra Rusija

    Šis pokytis iš tikrųjų vyksta.

    Kol Rusija buvo giliame nuosmukyje, panašiame į agoniją ar užgesimą, jos artimiausi kaimynai Vakaruose nerodė tokio uolumo kovoje su "okupantų" palikimu, jie tiesiog apsiribodavo atskirais "pasirodymais". Tačiau, kai tik Rusija vėl atsidūrė pagrindinių pasaulio valstybių viršūnėje, Vakarų kova su ankstesnės epochos paminklais vis labaiu įsibėgėja.

    Palikime nuošalyje absurdišką versiją apie Kremliaus grėsmingus planus užkariauti mažas, laisvę mylinančias respublikas ir jų norą pasiaukoti vardan laisvės, demokratijos ir civilizuoto pasaulio, kuris suvokia žiaurią Rusijos prigimtį ir būtinai ją nubaus.

    Tačiau yra faktų, dėl kurių negalima ginčytis. Pirma, Rusija iš tikrųjų grįžo į supervalstybių klubą, parodydama galbūt aukščiausią užsienio politikos efektyvumą, panaudojant jėgos komponentą.

    Antra, pasaulinė politinė sistema patenka į turbulencijos zoną, kai atsiranda nerimą keliančių ženklų, kurie įrodo didėjančią karinę įtampą tarp pagrindinių geopolitikos žaidėjų.

    Trečia, Rytų Europos istorinis likimas — būti "buferiu" tarp Rusijos ir Vakarų, na, ir jų tarpusavio kovos placdarmu.

    Kam šioje situacijoje ne tik "tampyti tigrą už ūsų" (bet kokių "mažų brolių" provakarietiška orientacija Rusijoje suvokiama filosofiškai — juk tai tik politika), imtis visiškai nereikalingų politikos atžvilgiu ir atvirai šventvagiškų Rusijos visuomenės ir valstybės akyse veiksmų? O juk būtent taip Rusijoje suvokiamas Didžiojo Tėvynės karo karių, išvadavusių šias teritorijas nuo nacių, paminklų demontavimas.

    Rusijos ambasada pavadino gėdingu sovietų kario galvos skulptūros demontavimą >>

    Kodėl būtent dabar ir kodėl būtent taip? Ar siekiama tikrai labai sujaudinti stiprėjančią Rusiją? Ir kad ji gerai įsimintų, kas vyksta?

    Greičiausiai, visi šio fenomeno paaiškinimai turi dalelę tiesos. Tie, kurie tvirtina, kad viskas vyksta dėl privačių konkrečių nacionalinio elito narių interesų, taip pat yra tiesūs. Ir teisūs tie, kurie nurodo ankstesnių istorinių laikotarpių psichologinę traumą, kurios Rusijos kaimynai taip ir nesugebėjo įveikti.

    Ir viskas dėl to, kad Rusija yra tokia, kokia yra.

    Ji yra gyvas pavyzdys, kaip gali ir kaip galėjo būti. Amžinas objektas palyginimams — ir pavydui. Ir ypač dabar, todėl, kad ji sugebėjo dar kartą grįžti į pasaulio areną visu savo didingos valstybės grožiu — po to, kai pasaulis ją beveik palaidojo.

    Lenkijoje griaunams Dėkingumo Raudonąjai armijai paminklas, nuotrauka iš įvykio vietos
    © Sputnik / Алексей Букчин

    O Baltijos šalys yra priverstos apibendrinti nelabai optimistiškus beveik 30 metų laisvės nuo Rusijos ir jos diktatūros rezultatus ir suvokti savo valstybių vasalų esmę, kur užsienio (ar Briuselio) metropolija tiesiog pakeitė Maskvos metropoliją.

    Na, jei nėra galimybės žaisti lygiomis teisėmis ir dalyvauti naujos pasaulinės sistemos kūrime, kaip tai Maskva daro kartu su Vašingtonu, galima pabandyti likti istorijoje herostratais — kovotojais su paminklais.

    Tiesa, mes galime jau dabar sakyti, kad vis tiek nebus jokios naudos.

    Nes šalia demontuojamo Varšuvoje paminklo lenkiškai užrašyta: "Mes neužmiršime paminklų. Mes gerbiame kovos broliškumą".

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    Gylys ragina neskubėti griauti sovietinius paminklus
    Lenkijos premjero tėvas tarybinių paminklų nugriovimą pavadino "smulkmenišku"
    Paieškininkai pasiekė, kad sprendimas sunaikinti tarybinį paminklą būtų atšauktas
    Rusofobija Lietuvoje ― išimtis ar taisyklė?
    Tegai:
    tarybinis paminklas, Rusija
    Community standardsDiscussion

    Svarbiausios temos