12:41 2019 Gegužės 27
Tiesioginis eteris
  • USD1.1187
  • RUB72.1352
    Ukrainos prezidentas Petro Porošenko, Lenkijos prezidentas Andžejus Duda ir Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaitė Liubline

    Susikukavo trise: kaip Lietuva, Lenkija ir Ukraina atskleidė "karinę paslaptį"

    © Photo: LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Aleksandras Chrolenko
    14210

    Vakarai tęsia hibridinių kariuomenių kūrimo eksperimentus Rytų Europos "prietemos zonoje" — tiria Lietuvos ir Lenkijos-Ukrainos brigados patirtį

    Galbūt, to net nenorėdamas, šią informaciją patvirtino Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Bendrosios spaudos konferencijos su Lenkijos prezidentu Andžejumi Duda ir Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite Liubline metu Porošenko pareiškė: "Noriu jums atskleisti paslaptį: kiti mūsų kaimynai labai atidžiai nagrinėja mūsų teigiamą patirtį ir pateikia pasiūlymus kurti panašias brigadas dalyvaujant kitoms valstybėms".

    Atkreipkite dėmesį, kad panašūs pareiškimai jau seniai jokia "paslaptis". Daugelis Vakarų šalių, pirmiausia Lietuva ir Lenkija, imasi agresyvaus hibridinio karo, kad destabilizuotų ir pakenktų Rusijos Federacijos nacionaliniam saugumui.

    Porošenko kalbėjo apie veiksmingą kovą su padalinių koordinavimu ir karinių pratybų planavimu, dalyvaujant šiai "pirmajai kregždei" Ukrainos kelyje į NATO, kuri "tarnauja globojama JT, NATO ir Europos Sąjungos". Mes paliksime paskutinę beprotišką formuluotę Kijevo rašeivų sąžinei, nes Ukraina nėra ES ar NATO dalis, o NATO nėra taikos palaikymo pajėgų dalis ir nedalyvauja nė vienoje iš 16 JT taikos palaikymo operacijų.

    "Kregždžių" į NATO nepriima, tai patvirtina visa dviprasmiška dešimties metų patirtis kuriant tarptautinę brigadą, kuri yra ne didesnė už pulką. Norint suprasti tikrąjį brigados tikslą, reikia pradėti nuo ištakų.

    Kovos veiksmų koordinavimas

    Lietuvos gynybos ministerija paskelbė, kad 2016 metų sausio mėnesį Lenkijos Liublino mieste atidaroma tarptautinė LITPOLUKRBRIG brigados būstinė. Projekto tikslai buvo trijų šalių karinio personalo sąveika vienoje būstinėje, bendros pratybos ir tarptautinės misijos, keitimasis patirtimi, regioninio ir tarptautinio saugumo stiprinimas bei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų parengimas integracijai į NATO.

    Prieš dvejus metus Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos gynybos ministrai pasirašė susitarimą dėl bendros karinės brigados sukūrimo, kad galėtų dalyvauti taikos palaikymo operacijose. 2016 metais buvo numatytas visiškas pasirengimas veikti. Fantasmagorinės regioninės ir taikos palaikymo užduotys akivaizdžiai ne pagal jėgas, nes brigadą sudaro tarptautinė būstinė, trys motorizuotieji pėstininkų batalionai ir specializuoti padaliniai. Tai labiau panašu į pulką, kurį sudaro 2000 lenkų kareivių, papildo 545 Ukrainos atstovai ir paįvairina 350 Lietuvos karių.

    Apžvelkime realų kovos su LITPOLUKRBRIG potencialą, remdamiesi bendrųjų karinių taktikų postulatais. Pulko puolimo linijos plotis yra iki dviejų kilometrų. Gynybos metu pulkas veikia ne daugiau kaip penkių kilometrų plote iš priekio ir iki trijų kilometrų ploto gilumoje. Tai reiškia, kad esamos tarptautinės brigados nepakanka, jog apgintų mažą Lenkijos Liubliną.

    Apie regioninę įtaką ar taikos palaikymo operacijas net kalbos negali būti. Operaciniame sektoriuje veikia kelių vienetų karinės grupuotės, turinčios apie 100 tūkstančių žmonių, su prijungta aviacija ir artilerija. Rytų Europos karinių operacijų teatre LITPOLUKRBRIG atrodo kaip egzotiškas figos lapas, ne daugiau.

    Karinių pajėgų "veiksmingas kovinis koordinavimas" ir tam tikra NATO patirtis, vertinga vienam Ukrainos batalionui kaip tarptautinės brigados dalis, yra tik mitas, nes rimtų uždavinių nesprendžia atskiri batalionai ar pulkai, o Ukrainos karinės pajėgos visai neturi kovinės patirties (baudžiamoji operacija Donbase į tai neįeina). Ir nėra tiesioginio tokių "taikos palaikymo pajėgų" naudojimo mechanizmo.

    Žiauri realybė

    Politinė retorika ir karinė taktika beveik niekada nesusikerta. Varšuvoje ir Vilniuje niekas nesiruošia siųsti savo karius į Donbaso minų laukus vardan Kijevo pergalės pilietiniame kare. Lenkija ir Lietuva ketina tik "sutramdyti" Rusijos Federaciją smulkiomis kiaulystėmis (pvz. sovietinių ginklų tiekimu Kijevui) ir demonstruoti neegzistuojančią Baltijos šalių sektoriaus karinę galią NATO.

    Sutartis dėl LITPOLUKRBRIG numato, kad kitos valstybės gali prisijungti prie jos, tačiau neatsitiktinai tik viena iš Baltijos šalių prisijungė prie "karinio aljanso". Akivaizdu, kad Latvija ir Estija blaiviau vertina savo ginkluotųjų pajėgų kovinį potencialą. Be to, regione buvo įsteigtas bendras Baltbat padalinys, kuris spėjo sudalyvauti taikos palaikymo operacijose Bosnijoje ir Libane. Batalionas veikia nuo 2003 metų trišalio Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo susitarimo pagrindu (būstinė įsikūrusi Adažių kaime, netoli Rygos).

    Tarptautinės karinės struktūros yra įprasta tarpvalstybinio karinio bendradarbiavimo praktika. Ir netgi NATO kontekste 1987 metais buvo sukurta prancūzų-vokiečių brigada (šis dviejų vienodų ir dviejų konkuruojančių šalių bendradarbiavimo simbolis aiškiai skiriasi nuo kariuomenės strategijos ir taktikos). Be to, 1992 metais Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Belgija ir Liuksemburgas sudarė Europos korpusą — greitojo reagavimo pajėgas ir ES bendrų ginkluotųjų pajėgų prototipą. 1999 metais pasirodė Danijos ir Vokietijos-Lenkijos korpusas, kuris buvo naudingas Jungtinėms Valstijoms ir NATO Afganistane. Lenkijos ir Ukrainos taikos palaikymo batalionas, sukurtas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, yra nepastebimas.

    Tikriausiai panašios (geopolitine prasme — mikroskopinės) asociacijos ir aljansai padės išlaikyti JAV įtaką Rytų Europoje, net jei ES šalys įgyvendins bendrą ginkluotųjų pajėgų projektą.

    Bet kokiu atveju, Ukrainos vaidmuo nepavydėtinas, nes už NATO ribų nėra realios galimybės įvaldyti Aljanso kovos algoritmus. Gruzijos patirtis rodo, kad šio "idealo" galima siekti ilgus dešimtmečius, o tikslas vis tolsta. Sprendimą dėl naujojo Aljanso nario priima visi NATO nariai, o Baltijos šalių pozicija nieko nelemia. Manau, kad Vokietija, Prancūzija, Italija vargu ar balsuos už Ukrainos avantiūrą — savi marškiniai vis dėlto arčiau kūno.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    Lavrovas: rusofobija JAV peržengė visas ribas
    Rusofobija Lietuvoje ― išimtis ar taisyklė?
    Analitikas: rusofobija neleis Kubiliui gauti vietos Europos Taryboje
    Linkevičius: pagrindinis ES hibridinės grėsmės šaltinis yra Rusija
    Tegai:
    Ukraina, Lenkija, Lietuva, Rytų Europa

    Svarbiausios temos