09:53 2019 Gegužės 23
Tiesioginis eteris
  • USD1.1171
  • RUB71.7625
    Lietuvos vėliava, archyvinė nuotrauka

    Lietuvos politikos nuotykiai Liliputijoje: kodėl patriotai virto "sirgaliais"

    © Flickr/ Lietuvos Respublikos Seimas
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Algis Januška
    9280

    Guliveris yra vienintelis keliauninkas, kurį žino visas pasaulis. Išgalvotas personažas ar tikras žmogus gali keliauti kur panorėjęs. Žinoma, pagal galimybes ir fantaziją

    Valstybės keliauti negali. Ir kaimynų pasirinkti neturi galimybių. Kartais valstybių vadovai, kiti atsakingi asmenys įsivaizduoja, kad gali daryti neįmanomus dalykus. 

    Rusijos URM pastatas
    © Sputnik / Наталья Селиверстова

    Airių rašytojas Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift) (1667-1745) sukūrė fantastišką, vaikus ir suaugusius džiuginantį nuotykių pasakojimą, kuris jau beveik tris šimtus metų laikomas vienu reikšmingiausių pasaulinės literatūros kūrinių — "Guliverio kelionės".

    "Guliverio keliones" galima skaityti ir tarp eilučių...

    Sudužus laivui Guliveris atsiduria keistoje saloje. Jis prabunda ant jūros kranto visas suraišiotas, o aplink pilna neįtikėtinai mažų žmogeliukų, kurie atrodo labai juokingai, tačiau jų "patriotizmas" neleidžia abejoti, kas čia šeimininkas.

    Aistringas keliautojas Guliveris patyrė dar ne vieną panašų išbandymą. Jis atsidūrė ir ten, kur pats jautėsi kaip mažas žmogeliukas, nes aplinkui visi buvo milžinai.

    Keliaudamas Guliveris suprato daug naujo ir įdomaus apie žmogiškąją prigimtį. Svifto satyra parodo žmoniją savotiškoje kreivų veidrodžių karalystėje, kur sumažinti ar padidinti žmonės neišvengiamai atspindi mūsų pačių elgesio komiškumą.

    Ekspertas: Lietuva tikisi, kad ES praris bet kokią nesąmonę apie Rusiją >>

    Autoriaus sąmojis, kritiškas požiūris į politinę bei finansinę korupciją iki šių laikų išlieka kaip niekad aktualus. Lietuvos užsienio politikos "milžinams" taip pat. Juk gigantomanija, kai žirgus girdime Juodojoje jūroje, iš sąmonės niekur nedingo.

    Joja joja lietuvaičiai... Jau 600 metų pasakojama legenda, kad vienas iškiliausių Lietuvos valdovų Vytautas Didysis savo kovos žirgus girdė Juodojoje jūroje. Buvo taip. Prieš 600 metų...

    Kada Lietuvoje suplevėsuoja tautinės vėliavos? Kada gatvėse įsilinksminęs jaunimas skanduoja "Lietuva"? Ogi prasidėjus krepšinio čempionatams. Laikiną bendrumo jausmą sukelia ritualais virtusios pakilios kalbos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, na, dar Mindaugo karūnavimo dienos proga.

    Ką šiais laikais reiškia žodis "patriotizmas"? Ar išlaikė jis kadaise jam priskirtą didžią magiškąją prasmę — pagarba, meilė, atsidavimas Tėvynei? Vakarų Europos sociologai mano, kad tai atgyvena, kurią galima keisti sinonimu "sirgalius".

    Sirgaliai gali nušvilpti. Patys savaime. Gali su žiniasklaidos ir samdomų politologų pagalba. O kur dar valstybės aparatas su jėgos struktūrų institucijomis. Reikia tik postūmio švilpimui ir trepsėjimui. Reikia priešo. Esamo ar tariamo. Patriotizmas be priešo — Lietuva be ateities.

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangos užmegzti glaudžius santykius su Rusija pirmosios kadencijos pradžioje buvo pradėjusios duoti vaisų, tačiau per dešimtmetį retorika kardinaliai pasikeitė. Šiandien ši šalis Daukanto aikštėje įvardijama "teroristine valstybe".

    Tokią užsienio politiką galima apibendrinti labai lakoniškai — "mūsų patriotizmas, jų šovinizmas". O tai jau vidaus politikos sritis. Mūsų patriotizmas, jos (t. y. Rusijos) šovinizmas, tai du viename — išorės "priešas" "priešui viduje" pagąsdinti. Pakeliui dar sirgalius suvienyti vardan tos... 

    Nepaisant prezidentės Dalios Grybauskaitės epitetų, kai kurie kandidatai į prezidentus išdrįso ir paragino kurti glaudesnį dialogą su Maskva. Tačiau iš karto buvo suabejota jų lojalumu valstybei, kuriai jie siekia vadovauti.

    Dabar Lietuvos ir Rusijos santykiai — įtempti ir komplikuoti. Todėl dažniausiai kalbama apie Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) arba Lietuvos ir NATO santykius. Tačiau mažai kas gali pasakyti ką nors originalaus.

    Lietuvos santykiai su Rusija yra priklausomi nuo ES santykių su Rusija arba NATO santykių su Rusija. Čia lemiamą žodį taria didžiosios valstybės. Taip yra, taip buvo. Ir bus. Mažos valstybės negali paveikti dvišalių santykių su Rusija.

    Lietuva, kaip tas Guliveris, negali būti vienu metu ir nykštukas, ir milžinas. Juo labiau, kur nors iškeliauti. Tačiau visada gali būti pragmatiška, mandagi ir ori. Pavyzdžiui, kaip Estija.

    Tačiau neoru ir nepatriotiška pažvelgti į tikrovę atmerktomis akimis. Savo pačių sirgaliai gali nušvilpti. Sirgalių akiniai tuomet tampa labai patogus žiūrėti ir Lietuvos vidaus-užsienio politikos formuotojams.

    Prekyba su Rusija vyksta. Rusija yra labai svarbi Lietuvai prekybos partnerė, nepaisant to, kad yra ir sankcijos, ir apskritai santykių šaltukas, ir daug kritiškos retorikos iš abiejų pusių. Bet tie dalykai vyksta, ir jų niekas nenori sustabdyti.

    Konsensusas dėl Rusijos yra

    Niekas neturi labai didelių iliuzijų, kad situacija gali dramatiškai keistis. Niekas neturi lūkesčių, kad Lietuva galėtų situaciją paimti ir pakeisti. Skiriasi tik kalbos apie tai, kokio lygmens galėtų būti dialogas ir kiek jis galėtų būti intensyvus, taip pat, galbūt, kokia galėtų būti Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu.

    Tai taktiniai dalykai, o ne strateginio lygmens pokyčiai.

    Lietuvos politinio elito tarpe yra pakankamai aiškus konsensusas Rusijos politikos atžvilgiu. Tačiau tai nėra konstanta. Ir nuo sirgalių, atsiprašau, "patriotų", tai mažiausiai priklauso.

    Žmogus — socialinė būtybė, negalinti gyventi nepalaikydama ryšių. Valstybė, valstybės taip pat turi ryšius.

    Brandžiausia bendrumo ryšių forma — pilietis. Patriotas — sunykusi piliečio forma. Pilietis — brandi asmenybė, patriotas — paauglys. Ir patriotui reikia bendraminčių grupės, kurioje galėtų reikšti savo meilę Tėvynei.

    Šiais laikais patriotas kiek juokingas, nes jo gestai, mintys ir žodžiai nešiuolaikiški, jis dainuoja, rėkauja ir trypia kojomis vis labiau įsikarščiuodamas, nes senolių apdainuotos tėvynės įvaizdis vis labiau blanksta. Patriotas daug nemąsto, jis neistoriškas ir nebrandus.

    Žinoma, galima būti Europos patriotu. Tuomet reikia keisti savo supratimą ir mąstymą, ir net jei pavyktų tapti aistringais europiečiais, ši Europa galbūt netrukus taps Kinijos provincija. Būti Kinijos patriotais vargu ar sugebėtume, bent jau ne mūsų karta.

    Seno kirpimo patriotų vis mažiau. Šiandien jie labiau panašūs į sirgalius. Įvartis! Į savo vartus... Trys taškai! Deja, į savo krepšį.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Dar šia tema

    Estijos prezidentė vyksta į Rusiją. Ar pajudės Lietuvos ledai?
    Rusija išbraukė NATO iš ateities: ką tai reiškia Baltijos valstybėms
    Ar krikščioniška tradicija gali suartinti Lietuvą su Rusija?
    Zacharova įvardijo draudimo Lepsui patekti į Lietuvą priežastį
    Tegai:
    politika, Lietuva

    Svarbiausios temos