07:44 2019 Lapkričio 17
Tiesioginis eteris
  • USD1.1034
  • RUB70.3938
    Nacionalistų mitingas Vilniuje

    Ko nori Vilniuje mitinguojantys nacionalistai?

    © Depositphotos
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    6331

    Jau kurį laiką Vilniuje mitinguoja nacionalistai. Tai už Noreiką-Vėtrą, tai už Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje. Akcijos, nors nedidelės — bet pastovios. O susirenkanti publika — dažniausiai ta pati

    Kadangi jaučiasi tam tikras suaktyvėjimas, vertėtų paklausti — kas gi šie veikėjai ir ko jie siekia? 

    Vienos vieningos partijos ar apskritai organizacijos pas juos nėra. Šiuo požiūriu besireiškiantis judėjimas — gan margas. Bet tarp jų esama esminių bendrų vardiklių, kurie, atsispindėdami jų retorikoje ir išduoda pagrindinius nacionalistų tikslus.

    "Istorijos politika"

    Pavyzdžiui, kone kiekvienas jų mitingas pirmiausiai akcentuoja ne kokias nors socialines problemas, bet būtent tai, kas vadinama "istorijos politika". Tiek Noreikos, tiek Vyčio paminklo, tiek, tarkime — Kazio Škirpos bei kitais atvejais. Pagrindinis prioritetas — palaikyti bei įtvirtinti savaip idealizuotą nacionalistinį Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos aiškinimą, kuriame neva grynos tautos ir jos herojų kelią vis pastoja "pikti" išorės priešai, žodžiu — "blogiukai": žydai, rusai, komunistai ir t. t.

    Naujoji Noreikos lenta Vilniuje
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.

    Tai nėra kažkas naujo. Panaši nuostata pas mus ir taip galioja valstybiniu lygiu. Pasakojimas apie neva laisvą ir klestėjusią, didesnių vidinių problemų neturėjusią, bet štai pikto ruso, komunisto, žodžiu — "sovietinio okupanto" parklupdytą (ir lig šiol "kažkaip" neatsigaunančią...) Lietuvą pas mus diegiamas jau nuo mokyklos suolo. Nacionalistai tiesiog nori tokį modelį įtvirtinti ir, galime sakyti — sugriežtinti, kad atitinkamai būtų apdorojama masinė visuomenės sąmonė.

    Praktinį tokios programos įgyvendinimą šiandien matome Lenkijoje, kur jau eilę metų šeimininkauja dešinioji Teisės ir teisingumo partija, vadovaujama Jaroslavo Kačinskio. Kad ir keista, ten visuomenėje skleidžiamos rusofobinės, antitarybinės ir apskritai lenkiško šovinizmo nuotaikos nėra kažkoks savaiminis reiškinys, bet, priešingai — turi labai aiškią geopolitinę potekstę. Būtent — tandemą su Jungtinių Valstijų interesais regione.

    Nacionalistai — JAV geopolitinio žaidimo dalis

    Nenuostabu, kad dalis už minėtųjų mitingų stovinčių lietuvių nacionalistų tiek atvirai žavisi šių dienų Lenkija, tiek gauna iš jos pinigus. O būtent — po "Krikščioniškos kultūros instituto" vardu dešimtis tūkstančių eurų (pavyzdžiui, 2017 metais — daugiau nei 36 tūkst.!) iš Lenkijoje veikiančio "Petro Skargos vardo fondo" gaunanti Vytauto Radžvilo nacionalistų grupė, dabar jau atvirai prabilusi apie naujos partijos kūrimą.

    Dėsninga, kad jie, kaip dabartiniai Lenkijos valdantieji — labai aršiai pasisako prieš Rusiją, kartu pabrėždami savo lojalumą NATO. O kartu tai šiek tiek paradoksalu — nes Lenkijos nacionalistai kartais net neslepia savo troškimų Vilniaus krašto atžvilgiu. Tiesa, kol gyvuoja ES — jų įgyvendinimas sunkiai įsivaizduojamas. Bet pakitus aplinkybėms, tai nebūtų neįmanoma.

    Iš tiesų dalis JAV valdančiųjų sluoksnių savo geopolitinėje konfrontacijoje prieš Rusiją yra suinteresuota tiek Baltijos ir Juodąją jūras jungiančio "antirusiško koridoriaus" (kurio neabejotina lyderė yra ir bus Lenkija) egzistavimu, tiek ES silpnėjimu. Būtent čia tokiems dešiniesiems nacionalistams, kaip mūsiškiai — tenka potencialiai nemenkas vaidmuo.

    Pavyzdžiui, ES kracho atveju Lenkija, kaip ekonominė ir politinė regiono lyderė — neabejotinai būtų toliau remiama Jungtinių Valstijų. O tai, savo ruožtu, įgalintų ją įgyvendinti eilę senų teritorinių ambicijų, nes vargu, ar dėdei Semui itin rūpėtų Lietuvos likimas... Tuo atveju, galbūt, apie nepriklausomą Lietuvą rėkiantys mūsų nacionalistai-katalikai taptų lietuviškų Lenkijos vasalų valdytojais?

    Klausimas, aišku — teorinis, nes tokios situacijos dabar nėra. Ir kol kas ji nenusimato. Bet susiklosčius reikiamoms aplinkybėms, dalis Lietuvos nacionalistų turėtų, taip sakant, visus duomenis tokiai rolei atlikti. Kas, be abejo — šiek tiek paradoksalu, turint omeny jų kalbas apie tariamą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tik bėda, kad abstrakčios nepriklausomybės, kaip ir laisvės — niekada nebuvo, nėra ir nebus.

    O link ko veda šios tiesos nesupratimas, parodė Ukrainos atvejis, kai 2013-2014 metais neramumų įkarštyje siautėję vietos nacionalistai galvojo nuversią susikompromitavusį prezidentą Viktorą Janukovičių ir vietoje jo patys ateisią į valdžią kurti "stiprios", "ukrainietiškos" Ukrainos. Tuo tarpu praktika parodė, kad Rusijai palankius (arba bent neutralius) oligarchus pakeitė provokarietiški — o pati liaudis tik dar labiau nuskurdo.

    Ko jie nori?

    Šiaip ar taip, savo tikslus jie įsivaizduoja kitaip. Ar tautininkai, ar Arvydas Juozaitis, ar Radžvilas ir Ko — visas šis spektras laiko save kovotojais už tariamo tautinio grynumo principu paremtą Lietuvos valstybę. O kelią link šio tikslo, kad ir ne visur sutardami — jie mato gan panašų.

    Konkrečiai — imant valdžią per rinkimus ir pradedant nuo minėtosios "istorijos politikos" dar griežtesnio įtvirtinimo įstatymais. Koja kojon eitų dar didesnės išlaidos kariniams reikalams gintis nuo neva "puolančio" ruso. O be to, žinoma — ir vis intensyvesnis psichologinis visuomenės rengimas. Tiek galimam karui, kuris reikštų tikrų tikriausią krašto pražūtį, tiek susidorojimui (ar "minkštam", ar "kietam"...) su vidaus priešais, t. y. opozicija.

    Tuo būdu būtų formuojama kad ir ne fašistinė, bet laipsniška lenkiama link fašizmo valstybė ir visuomenė. Panašiai kaip dabar Lenkijoje. Tik kiek tame būtų nepriklausomybės — didelis klaustukas. Nes, kaip minėta aukščiau, lemiamas veiksnys čia — ne nacionalistinės vietinių iliuzijos, bet Jungtinių Valstijų geopolitiniai žaidimai. Todėl, net be pačios nacionalistų ideologijos — vien to pakanka, kad į jų projektą būtų žiūrima gan kritiškai.

    Rusofobijos liga

    Pavyzdžiui, kitas Lietuvoje į taip vadinamą tautinę poziciją pretenduojantis Rolandas Paulauskas, priešingai mūsų minimiems — rusofobija "neserga". O todėl pasisako už labiau balansuotą užsienio politiką. Už taiką ir neutralitetą. Bet nors iš esmės būdamas nacionalistu — iš bendrojo "plano" jis iškrenta kaip "prorusiškas". Žodžiu — "vatnikas". Kaip nekeista, jo idėjos lieka paraštėje. Lygiai taip pat, kaip visų kitų, metančių esminį iššūkį dabarties Lietuvos geopolitinei orientacijai.

    Nors dabar, kol dar gyvuoja NATO su stipria JAV kariuomene, aklai proamerikietiškos (ir atitinkamai rusofobinės) pozicijos laikytis atrodo bepigu — ilgainiui kils vis daugiau klausimų.

    Tiksliau — kils vis daugiau problemų. Lietuvos istorijoje netrūksta pavyzdžių, kaip būtent lietuvių nacionalistai išdavė realų šalies nacionalinį interesą. Tuo tarpu jį apginti padėjo būtent adekvatus santykis su didžiąja kaimyne Rytuose.

    Kaip bus ateity — aišku, tiksliai žinoti negalime. Bet mūsiškių nacionalistų deklaruojamų siekių įgyvendinimas, bent su tokia, kaip jų, laikysena — abejotinas. "Geriausiu" atveju čia gali būti kažkas iš tos "operos", kur, kaip moko liaudies išmintis — gerais norais kelias į pragarą grįstas... Norai, geri jie ar blogi — bet ten nuvesti gali.

    Tik ar pačiai lietuvių tautai šito reikia?..

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Dar šia tema

    Lietuva, Lenkija ir ES — šiandien ir rytoj
    Kodėl rusofobai nusitaikė į Sputnik
    Noreikos-Vėtros atminimo lenta: dėl ko nesutaria valdantysis elitas?
    Tegai:
    rusofobija, nacionalistai, Lietuva

    Svarbiausios temos