12:29 2019 Spalio 18
Tiesioginis eteris
  • USD1.1113
  • RUB71.1371
    Rusjos prezidentas Vladimiras Putinas ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid

    Lietuva atrodo vis pilkiau drąsios ir pragmatiškos Estijos užsienio politikos fone

    © Sputnik / Алексей Дружинин
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    13240

    Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau figūruoja Estijos prezidentė, ypač Rytų ir Vakarų santykių kontekste. Ar tai reiškia, kad estai tampa Baltijos regiono lyderiais šioje srityje vietoj Lietuvos?

    Galbūt dar atsimenate tą juokingą epizodą, kai 2017 metų Miuncheno saugumo konferencijoje vienos iš diskusijų moderatorių, Britanijos laikraščio "The Financial Times" redaktorius Filipas Stivensas, neatpažino Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid ir paprašė jos prisistatyti prieš užduodant klausimą iš auditorijos. Kersti neįsižeidė ir ramiai prisistatė.

    Praėjo keli metai, ir šiandien Estijos vadovė vis dažniau patenka į tarptautinės žiniasklaidos akiratį. Jos vardą ir ypač pavardę gana sunku prisiminti ir ištarti, bet dabar visi jau žino, kad jos užsienio politika — ypač Rytų kryptimi — drąsi ir tvirta. O svarbiausia — pragmatiška ir įžvalgi. Lietuva šiame fone ima atrodyti vis pilkiau ir kvailiau.

    Ryžtingai ir racionaliai

    Pirmą kartą nemažai triukšmo — pirmiausia Baltijos regione — Kaljulaid sukėlė tada, kai nusprendė nuvykti į Maskvą ir susitikti su Vladimiru Putinu. Tai nereiškia, kad Estija staiga nutarė tapti Rusijos sąjungininke — tai reiškia, kad ji suprato, jog su Rusija reikia bent jau kalbėtis, o ne tik ją kritikuoti ir/ar ignoruoti, kaip tai išdidžiai, bet kenkdama sau, daro Lietuva.

    Tačiau vizito kontekste Estijos prezidentė sulaukė nemažai kritikos — už tai, kad "žlugdo" Baltijos "vienybę", kad vizitas neturėjo jokios prasmės, kad Rusija nenusipelnė tokio Estijos dėmesio, ir taip toliau. Kas nors kitas palūžtų ir atsitrauktų, bet ne Kersti, kuri neseniai pareiškė: "Mano nuomone, mums vertėtų likti viena iš šalių, kurios savarankiškai kalbasi su Rusija ir su kuria kiti sąjungininkai bei partneriai aptaria bendradarbiavimo su rusais ir Rusija klausimus. Turime toliau būti šalimi, kuri sako kitiems: jūs nežinote, nesuprantate, pasiliekame sau šį sudėtingą darbą — bendrauti su Rusija".

    Kadaise labai panašiai kalbėjo Lietuvos politikai, pretenduodami į tilto/tarpininko tarp Rusijos ir Vakarų vaidmenį. Tačiau tokio adekvatumo mūsų šalyje jau seniai nebėra, o štai Estiją galima tik pasveikinti su noru būti subjektu Vakarų dialoge su Maskva. Vėlgi reikia pabrėžti, kad Kaljulaid žodžiai nereiškia, jog ji pritaria visiems Rusijos veiksmams — jie reiškia, kad Estija nėra blogesnė už tas šalis, kurios, siekdamos nacionalinių interesų, irgi santykiauja su Kremliumi.

    Bet ir tai dar ne viskas. Lietuvoje apie Kijevo politiką arba gerai, arba nieko, o štai Kaljulaid atvirai pasakė, kad Europa pavargo nuo Ukrainos, "ir nuovargio priežastis yra ta, kad mes daugelį metų teikėme tuos pačius patarimus ir nematome, kad Ukraina taptų mažiau korumpuota ekonomika, mažiau oligarchiška ir panašiai".

    Pagaliau, kol Lietuva toliau bando galva pramušti sieną — ragina visus nepirkti Astravo atominės elektrinės produkcijos, Estija, kaip ir Latvija, neatėmė iš savęs tokios galimybės.

    Ką rodo visi šie momentai, ir ką jie reiškia Lietuvai?

    Europinis vėjas į bures

    Galima spėti, kad tuo metu, kai Kaljulaid važiavo į Maskvą, ji nebuvo iki galo tikra tuo, kad elgiasi teisingai. Taip, ji logiškai paaiškino savo vizitą, bet, greičiausiai, turėjo ir planą B — reikalui esant, grįžti prie tradicinės antirusiškos politikos. Tačiau, kaip minėta aukščiau, po kurio laiko ji viešai pabrėžė, kad pradėtą darbą reikia tęsti.

    Tai reiškia, kad Estijos prezidentė gerai jaučia nuotaikas ES, kur vis daugiau valstybių siekia atnaujinti bendradarbiavimą su Rusija. Be to, Europa ima vis aktyviau spausti Ukrainą, ir Kaljulaid ištransliavo jų bendrą nusivylimą Kijevu.

    Taigi, galima daryti prielaidą, kad Estija savo vadovės iniciatyva su tam tikromis išlygomis stengiasi su nauda sau įsipaišyti į naują europinį kursą, plaukti pasroviui, gaudant naujo vėjo gūsius. O ką tuo metu daro Lietuva?

    Jos užsienio politikos šalininkai galėtų pasakyti, kad, kol Estijos prezidentė bando atnaujinti rusišką žaidimą ES politikos kontekste, Vilnius bando atnaujinti baltarusišką. Taip, Lietuva staiga susirūpino Minsko suverenitetu, ėmė su lenkais galvoti, kaip sustiprinti energetinę kaimynės nepriklausomybę, svarstyti bevizio režimo su Baltarusija klausimą. Tačiau niuansas yra tas, kad tai akivaizdžiai ne europinės, o amerikietiškos pozicijos, kurią parodė Džono Boltono vizitas į Minską ir diplomatinių santykių tarp JAV ir Baltarusijos atnaujinimas, tęsinys.

    Taigi, mes turime du atvejus (požiūrius) — Estijos, kuri orientuojasi į naujas europines tendencijas, ir Lietuvos, kuri toliau laikosi amerikietiško kurso. Apskritai, abu požiūriai turi savų argumentų už ir prieš, bet faktas tas, kad Lietuva vis dėlto yra ne JAV valstija, o ES narė, ir kad Amerika už Atlanto, o Rusija ir Baltarusija už sienos.

    Juokaujama, kad estams reikia daug laiko, jog jie suprastų, kas vyksta ir ką reikia daryti. Tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Dar šia tema

    Estijos prezidentę nustebino Lietuvos reakcija į jos susitikimą su Putinu
    Užkietėję rusofobai keičia retoriką: kodėl Baltijos valstybės "gerinasi" Rusijai
    Nausėda sako suprantantis Kaljulaid susitikimo su Putinu priežastis
    Rusijos senatorius: "karas" tęsiasi tik Baltijos šalių politikų galvose
    Kaljulaid pareiškė, kad Estija turėtų savarankiškai vesti derybas su Rusija
    Tegai:
    užsienio politika, Lietuva, Kersti Kaljulaid, Rusija, Estija

    Svarbiausios temos