12:45 2020 Rugsėjo 19
Tiesioginis eteris
  • USD1.1833
  • RUB89.1439
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Ignalinos atominės elektrinės uždarymas (63)

    Sputnik Lietuva išsiaiškino, kaip gyvena kadaise galingiausia atominė elektrinė ir gretimas "atomininkų" miestas — Visaginas

    Lygiai prieš dešimt metų buvo uždarytas antrasis ir paskutinis Ignalinos AE reaktorius — iki 2009 metų gruodžio 31-osios vidurnakčio Lietuva nustojo gaminti pigią elektrą. Taip baigėsi elektrinės, kurios galios vis dar negalėjo pranokti nė viena egzistuojanti pasaulyje atominė elektrinė, istorija. Kelionė į Ignalinos AE buvo tarsi kelionė į "atskirties zoną" — savotišką Černobylį Europos Sąjungos pakraštyje. "Būkite atsargus — toli neikite, o kas, jei Ignalina skleidžia radiaciją", — sakė kolegos. Tačiau tai, ką pavyko pamatyti, protu nesuvokiama.

    Už kilometro nuo elektrinės yra išsišakojimas — ant kalvos stovi keturi stulpai su užrašu: "Ignalinos atominė elektrinė". Sprendžiant iš senų nuotraukų, būtent juos aštuntojo dešimtmečio pabaigoje puošė užrašas: "Visos sąjungos pagrindinės komjaunimo statybos".
    Visi pastatai stovi savo vietose, į dangų remiasi du reaktorių ventiliacijos vamzdžiai, didžiuliame atominės elektrinės komplekse verda gyvenimas. Dvi didžiulės automobilių stovėjimo aikštelės abiejose pagrindinio įėjimo pusėse pilnos automobilių, šiuolaikinėje autobusų stotelėje žmonės, atvažiuoja ir išvažiuoja automobiliai.

    Iš pastato išeina dvi moterys ir eina link vieno iš automobilių. Pirma reakcija į žurnalistą iš Rusijos atšiauri: "Ne, mes nieko nesakysime". Bet žodis po žodžio — ir aklina siena aptirpsta.

    "Pas mus dirba apie du tūkstančius žmonių — čia tik elektra nebegaminama, o šiaip — ir cechai yra, ir darbininkai, ir tekintojai, ir suvirintojai, ir statinės buvo ruošiamos branduoliniam kurui, o atliekos tam tikromis dienomis buvo išvežamos", — sako Eugenjia. Jos pasakojimą papildo Liudmila: "Mes nedirbame elektrinėje — tik tvarkomės, o vyrai — taip, jie dirbo — nuo devintojo dešimtmečio pradžios iki uždarymo".

    Moterys sako, kad atvyko paskui vyrus, kai jie gavo būstą Visagine. Eugenija atvyko iš Krasnojarsko 1983 metais, Liudmila iš Iževsko — 1985-aisiais. Bet jų vyrai dabar lankosi Lietuvoje retai — jie atvyksta aplankyti žmonų, vaikų ir anūkų, o patys, norėdami išmaitinti šeimas, yra priversti imtis bet kokio darbo JK ir Norvegijoje.

    "Ech, tokį grožį uždarome. Gaila, labai gaila... Kai pirmą kartą patekome į šį objektą, labai nustebome — tai ištisas mažas miestas, daugybė pastatų, nuosava didelė teritorija, gražus ežeras, o dabar viskas naikinama... Elektros energija taip pat žymiai pabrango po uždarymo", — atsidūsta Eugenija.

    Макет Игналинской АЭС
    © Sputnik / Алексей Стефанов
    Ignalinos AE maketas

    "Ir mieste viskas žlunga — jaunimo beveik nebeliko, nes visi išvažiuoja. Lieka pensininkai ir maži vaikai, kurie taip pat išvyks. O tokie žmonės kaip mes jau nedrįsta nieko keisti. Dirbsime iki pensijos ir tada pagalvosime, ką daryti toliau", — pridūrė Liudmila.

    "O jūs užeikite pas vadovybę — ten durys, yra personalo skyrius ir profesinė sąjunga, tegul papasakoja, kas liko iš stoties", — netikėtai pasiūlo Eugenija.

    Prie durų nėra jokios apsaugos. Tamsoje matyti vitrina su suvenyrais. Girdėti moteriškas balsas — kaip vėliau paaiškėja, iš kabineto išeina Ignalinos AE vyresnioji komunikacijos specialistė Ina Daukšienė.

    Старший специалист по коммуникациям Игналинской АЭС Ина Даукшене
    © Sputnik / Алексей Стефанов
    Ignalinos AE vyresnioji komunikacijos specialistė Ina Daukšienė

    Sužinojusi, kad priešais ją stovi žurnalistas iš Rusijos, ji neužtrenkia durų prieš nosį, nekviečia policijos, priešingai — noriai palaiko pokalbį. Be to, netgi sutinka surengti ekskursiją po stoties ekspozicijos salę. Tai kažkas panašaus į nedidelį muziejų.

    Laužyti — ne statyti

    Ina Daukšienė rodo miniatiūrinį Ignalinos AE RBMK-1500 reaktoriaus maketą su ventiliacijos vamzdžiu, iškilusiu virš reaktoriaus. Elektrinėse buvo du reaktoriai — pirmasis buvo atidarytas 1983 metais, antrasis — 1987 metais, trečiasis buvo pastatytas 60 proc., o ketvirtajam buvo parengta aikštelė. Dėl Černobylio katastrofos buvo visiškai atsisakyta ketvirtojo reaktoriaus statybos, o trečiojo bloko statyba buvo įšaldyta (įtakos turėjo ir ekologų protestai). Tuo pat metu Ignalinos AE galingumas buvo sumažintas nuo 1500 megavatų iki 1300–1350 megavatų. Nepaisant to, stotis tada buvo galingiausia atominė elektrinė pasaulyje ir net šiandien nė viena šalis jos nepralenkė. Černobylio atominės elektrinės galingumas siekė 1000 megavatų.

    Старший специалист по коммуникациям Игналинской АЭС Ина Даукшене
    © Sputnik / Алексей Стефанов
    Ignalinos AE vyresnioji komunikacijos specialistė Ina Daukšienė

    Tarybų valdžios saulėlydyje vienas Ignalinos AE blokas patenkino 70 procentų elektros energijos poreikio Lietuvoje, o antrasis blokas dirbo Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Kaliningrado srities poreikiams tenkinti. Vėliau jau nepriklausoma Lietuva didžiavosi paveldėtu palikimu, pigi elektra padėjo šaliai aktyviai vystytis. Buvo atlikti stoties modernizavimo darbai, taip pat ir saugos požiūriu.

    Bet kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Briuselis pateikė šaliai griežtas sąlygas, tarp kurių buvo ir įsipareigojimas uždaryti Ignalinos AE. Lietuvos valdžia sutiko, 2004 metų gruodžio 31 dieną buvo sustabdytas pirmasis elektrinės  blokas, o 2009 metų gruodžio 31-ąją — antrasis.

    "Dabar trečdalis jėgainės įrengimų jau išmontuoti. Mes krauname likusį metalą į konteinerius, patikriname, ar nėra užterštumo, ir parduodame į metalo laužą. Norėdami tai padaryti, rengiame elektroninius aukcionus, kuriuose gali dalyvauti visi, — sako Ina Daukšienė, rodydama į reaktoriaus maketą ir pereidama link nuotraukos, kuriose visi reaktoriai pavaizduoti dar neišardyti. — Pradėjome demontuoti nuo švaresnių vietų ir einame ten, kur daug užteršimo. Dabar planuojame išmontuoti reaktorių. Kiek įmanoma, mes viską išaktyvuosime, ko negalėsime sutvarkyti — siųsime į specialias saugyklas".

    Ina Daukšienė pasakoja, kad du pilki neišvaizdūs pastatai priešais elektrinę yra laikina panaudoto branduolinio kuro atliekų saugykla. Bendras specialių konteinerių eksploatavimo laikas yra 50 metų, vėliau teks ieškoti naujo laikymo būdo. Maža to, sprendimo paiešką reikia pradėti maždaug per trisdešimt metų — juk kuro iškrovimas prasidėjo ne vakar. Šiandien pastatuose yra jau 191 kuro bakas, kurių kiekvienas sveria 118 tonų. Bet jų bus dar daugiau.

    Экспозиция музея Игналинской АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalinos AE

    "Čia pastatytas kompleksas, skirtas tvarkyti kietas radioaktyviąsias atliekas. Čia statomos radioaktyviųjų atliekų saugojimo vietos. Netoli bus saugojimo aikštelė. Tai taip pat skirta vidutinio aktyvumo atliekoms, — Ina Daukšienė rodo naująjį maketą — žaliąjį piliakalnį. — O štai čia dar lieka senoki panaudoto branduolinio kuro saugykla. Visa kita turėtų būti išardyta, pastatai nugriauti, po to bus pateikta ataskaita, kurioje nurodyta, kad ši teritorija yra saugi, viskas sutvarkyta pagal reikiamus standartus. Vėliau šioje teritorijoje galės būti vykdoma kita ekonominė veikla".

    Kada tai bus, niekas tiksliai nežino. Iš pradžių buvo planuota, kad iki 2030 metų viskas bus baigta. Tačiau Ignalinos AE pasirodė esanti bedugnė duobė — stoties uždarymui lėšos nuolat skiriamos iš šalių donorių, kurios reikalavo uždaryti, tačiau pinigų vis neužteko. Įvairiais skaičiavimais, bendra projekto kaina sieks apie tris milijardus eurų. Kaip sakė Ina Daukšienė, dabar planuojama visiškai uždaryti Ignalinos AE 2038 metais.

    Bet tai įvyks tuo atveju, jei, be kita ko, bus įmanoma išspręsti apšvitinto grafito iš jėgainės blokų perdirbimo klausimą — elektrinėje jo yra daugiau nei 2000 tonų, ir niekas pasaulyje nežino, ką su juo daryti. Ir tai yra problema. Vakarų šalys ieško sprendimų aktyviai bendradarbiaudamos su specialistais iš Rusijos. Saugumo politika pasitraukė į antrą planą.

    Pasivaikščiojimas po jėgainę

    Ina Daukšienė siūlo "pasivaikščioti" po pačią atominę elektrinę. Tačiau nepalydi į uždarytas nuo pašalinių asmenų patalpas — vaizdą iš skirtingų atominės elektrinės patalpų esančių kamerų parodo prie sienos pakabintame monitoriuje. Parodo baseiną, kuriame laikomas paskutinis panaudotas kuras (pačiuose reaktoriuose jo nebėra), kurį 2022 metais planuojama perkelti į specialius konteinerius ir išvežti į pilkuosius pastatus, esančius šalia atominės elektrinės. Toliau matome koridorių, kuriuo vaikšto stoties darbuotojai, toliau — pirmojo reaktoriaus turbinos salė...

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalinos AE
    "Matote skyles? Čia buvo turbina — aš jums rodžiau ją makete. O čia stovi daugybė konteinerių — juose supjaustyta įranga, paruošta transportavimui. Kiekvienas konteineris turi savo mini pasą, kuriame parašyta, kokia tai įranga ir koks jos užterštumo laipsnis. Taip daroma visų radioaktyviųjų atliekų apskaita. O čia buvo antroji turbina, bet čia viskas jau išardyta. Dabar pereikime prie antrojo bloko — čia taip pat nėra turbinų. Išmontavimo projektas baigiamas — 90 procentų viskas paruošta", — sako Ina Daukšienė, keisdama nuotraukas iš kamerų, priartindama ir nutolindama įvairius objektus, kur pašaliniams vis dar draudžiama patekti.

    Darbuotojai apie uždarymą: labai gaila

    Ekskursija po stotį sutampa su pirmosios pamainos pabaiga (į antrąją pamainą ateina žymiai mažiau darbuotojų), todėl išeidami iš elektrinės gatvėje galite susilieti su minia, skubančia į autobusų stotelę ir link automobilių.

    "Galima tik pasukioti pirštu prie smilkinio kiekvienam vyriausybės nariui, kuris priėmė sprendimą uždaryti elektrinę. Juk ji buvo pati saugiausia — jūs net įsivaizduoti negalite, kiek pinigų buvo sukišta jos saugumui užtikrinti. Be to, visa tai buvo padaryta prieš pat uždarymą... O dabar ką? Elektra nuolat brangsta ir tai tęsis iki begalybės. Tačiau mes jau iš anksto atsisakome elektros iš Baltarusijos. Jei vis tik atsijungsime nuo bendros BRELL sistemos, ką mes darysime? Baltarusijos elektrą pirksime per Vokietiją ir Lenkiją, o kam atiteks marža?" — piktinasi Stanislovas, kol einame link autobusų stotelės.

    Ten jau susibūrė kelios dešimtys žmonių, tačiau vienas po kito atvažiuoja autobusai ir žmonės susėda į juos. Vairuotojai šnekasi tarpusavyje stotelėje susibūrę į ratą ir tikrina bilietus. "Aš tau pasakysiu, kada uždarysiu duris", — sako pirmojo autobuso vairuotojas ir leidžia pasivaikščioti po saloną. Kiti vairuotojai taip pat įsimena "žurnalistą iš Maskvos", kad netyčia neišsivežtų į Visaginą.

    Экспозиция музея Игналинской АЭС
    © Sputnik / Алексей Стефанов
    Ignalinos AE muziejaus ekspozicija

    "Aš stačiau šią elektrinę — esu čia nuo 1986 metų. Aš dirbau ją įrengiant, o dabar — išardant... Gaila... Labai skaudu matyti, kad toks objektas žudomas", — sako Edvardas.

    "Aišku, labai gaila, kad stotis buvo uždaryta — 90-ųjų pradžioje buvo įdiegta nauja įranga, kelis kartus padidintas saugumas, tačiau, norėdami įstoti į ES, pakenkė sau. Tai nėra normalu", — sakė Genadijus.

    "O aš atsimenu, su kokiomis stipriomis emocijomis mes statėme stotį — aš čia dirbu nuo 1982 metų gruodžio 20 dienos, pradėjau dirbti šaltkalviu. Ir kaip pasidarė liūdna, kai mums buvo pranešta, kad jėgainės išgelbėti nebėra galimybių. O dabar aš esu matavimo prietaisų meistras — tiek daug visko reikia prižiūrėti ir taisyti, nes statomi nauji įrenginiai atliekų šalinimui. Turime pakankamai darbo, tačiau jei būtų mano valia, niekada nebūčiau leidęs uždaryti jėgainę", — patikina Nikolajus.

    Apie tai, kad skaudu stebėti, kaip išmontuojama Ignalinos AE, kalba ir inžinierius Anatolijus, kuris čia atvyko devintojo dešimtmečio pradžioje. Pirmą kartą išgirdęs, kad stotį gali uždaryti, jis nepatikėjo. Ir iki paskutiniųjų jis, kaip ir jo kolegos, netikėjo, kad tai įvyks — toks žingsnis atrodė per daug neprotingas. "Vienintelis dalykas, kuris mane asmeniškai ramina, yra tai, kad aš jau esu pensininkas. O darbo dar yra daug — Ignaliną uždarinės ilgai, tai juk ne šiluminė elektrinė, kurią galima uždaryti tiesiog pasukus vožtuvą", — sako Anatolijus.

    Panašios nuomonės ir projektavimo inžinierė Irina, nuo 1983 metų dirbanti Ignalinoje: "Mano darbas yra paklausus — aš konstruoju sarkofagus, sugenda įranga — turiu ją modifikuoti. Iki pensijos, manau, išdirbsiu. Nejaugi veltui, kaip dekabristo žmona, paskui vyrą čia atvykau?!"

    Pats rusiškiausias Lietuvos miestas

    Visi Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai gyvena Visagine. Jis unikalus dėl dviejų priežasčių. Tai yra vienintelis Lietuvos miestas, kuriame rusakalbių gyventojų yra daugiau nei lietuviškai kalbančių. Ir jis buvo specialiai Leningrado inžinierių suprojektuotas architektams vietoje miškų ir laukų.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Игналинская АЭС

    Visagino statybos prasidėjo 1975 metų vasarą, o devintojo dešimtmečio pradžioje čia suvažiavo specialistai iš visos TSRS. Tuomet miestui buvo suteiktas Sniečkaus vardas — ilgamečio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, kurio naujoji valdžia jau nepripažįsta, garbei. Leningrado architektai net buvo nominuoti TSRS valstybinei premijai už miesto projektą, tačiau jos negavo dėl Sąjungos žlugimo.

    Ignalinos AE vyresnioji komunikacijos specialistė Ina Daukšienė taip pat gyvena Visagine. 1996 metais ji nusprendė ką nors pakeisti savo gyvenime ir persikėlė čia iš Vilniaus. Ketino porą metų padirbėti elektrinėje, o vėliau grįžti į sostinę, tačiau jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Visagine, dėl ko nesigaili. Dabar sakosi net neįsivaizduojanti gyvenimo dideliame mieste.

    Ina Daukšienė taip pat prisipažino: niekas netikėjo iki paskutinės akimirkos, kad Ignalinos AE bus uždaryta — pernelyg svarbi ji buvo šalies ekonomikai ir jos piliečiams. Gyvavimo metais atominėje elektrinėje dirbo 5700 žmonių, dabar — 1900. Valdžia bando išspręsti šią problemą — sudaro palankias sąlygas verslui Visagine. Mieste atidarė baldų įmonę, kuri perorientavo daugelį buvusių atominės elektrinės darbuotojų. Daukšienė patikina, kad viskas nėra taip blogai: Visagine yra daugybė mokyklų, darželių ir įvairių būrelių vaikams ir paaugliams, vyksta kultūros ir sporto renginiai. Tačiau pripažįsta, kad miestas tuščias — iš 30 tūkstančių gyventojų beveik neliko.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalinos AE suvenyrai

    Šis faktas aiškiai matomas vos įvažiavus į miestą — platūs prospektai, tarp kvartalų esančios gatvės, nepaisant ankstyvo vakaro, beveik tuščios. Reti praeiviai skuba namo — į nestandartinio išplanavimo penkių ir devynių aukštų pastatus. Tiesa, daug automobilių stovi kiemuose, o tai reiškia, kad žmonės vis dar gyvena mieste.

    Kaip sakė daugelis jėgainės darbuotojų, su kuriais tą dieną pavyko pabendrauti, gyvenimas mieste verda tik vasarą, kai Visagino gyventojų vaikai ir anūkai grįžta atostogauti. Čia daug miškų su grybais ir uogomis, ežerų. Tačiau žiemą ir net debesuotu oru miestas atrodo apmiręs.

    O kas bus su Visaginu po to, kai Ignalinos AE bus visiškai išmontuota ir jos vietoje liks tik radioaktyviosios laidojimo vietos, net patys didžiausi optimistai neprognozuoja. Be to, netrukus reikės ieškoti naujų atliekų saugojimo sprendimų — praeis laikinas saugojimo laikotarpis, o branduolinės energijos specialistų šalyje nebeliks jau ir dėl ​​natūralių priežasčių.

    Temos:
    Ignalinos atominės elektrinės uždarymas (63)

    Dar šia tema

    Ignalinos AE reaktoriams demontuoti planuojama išleisti 20 milijonų eurų
    Kova su Astravo AE kaip bandymas pasiteisinti už Ignalinos AE "nužudymą"
    Parduodamas metalo laužas: Ignalinos AE atsikratė daugiau nei 2200 tonų metalo
    Tegai:
    Ignalinos AE, Visaginas, Sputnik Lietuva

    Svarbiausios temos