23:39 2020 Vasario 21
Tiesioginis eteris
  • USD1.0801
  • RUB69.5480
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Ignalinos atominės elektrinės uždarymas (59)

    Paskutinis veikiančios Ignalinos AE generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas agentūrai Sputnik Lietuva papasakojo, kaip dar neseniai jis tikėjosi išgelbėti jėgainę, kaip jos uždarymas atsilieps lietuviams ir kiek tai kainuos ES šalims

    Legendinis buvęs Ignalinos AE direktorius Viktoras Ševaldinas, kuris strateginį objektą valdė ilgiau nei visi jo pirmtakai — daugiau nei 18 metų, dabar gyvena Ignalinoje, už penkiasdešimties kilometrų nuo pačios jėgainės.

    Ignalinos AE
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.

    Meduolių nameliai

    "Atvažiuokite pas mane į namus, tik paskambinkite įvažiavę į miestą, aš pasakysiu, kaip rasti kelią — čia lengva pasiklysti", — telefonu pataria Viktoras Nikolajevičius.

    Ignalina pasitinka tvarkingais daugiaspalviais penkiaaukščiais pastatais, kurie pakeitė savo įvaizdį po šiltinimo fasadais, ir retais praeiviais.

    "Kaip mes gyvename? Matai, aš su lazdomis, o ne su ramentais, o tai reiškia, kad vis dar gerai", — pensininkė Danutė atsako į nepažįstamo žmogaus klausimus, eidama mišku su skandinaviškomis lazdomis, ir parodo kelią.

    Į komplimentą apie jaukų miestelį ir "meduolinius namelius" ji reaguoja atšiauriai: "Man nereikalingas šis remontas — aš keturiasdešimt metų gyvenau name be renovacijos ir galėčiau ramiai gyventi be jos. Dabar kiekvieną mėnesį prie komunalinių mokesčių pridedami 36 eurai, tačiau namuose taip šalta, kad neįmanoma gyventi — uždarius Ignalinos AE, šildymas smarkiai pabrango, todėl mes gavome šilumos reguliatorius, kurie buvo įdiegti taupymo sumetimais, o mokame mes maksimaliai!"

    Kitame miesto gale sutiktas kitas Ignalinos gyventojas — pensininkas Romas — taip pat kalba apie augančią nuomą.

    "Tai, kad Ignalinos AE buvo uždaryta, labai blogai — elektra iškart pabrango keturis kartus, šildymas — šešis ir viskas toliau auga..." — atsidūsta jis ir nurodo kelią į privačią teritoriją, kur stovi buvusio Ignalinos AE direktoriaus namai.

    Viktoras Ševaldinas išeina pasitikti — jo namus tikrai nėra taip lengva rasti. Be to, jau sutemo, o toje vietoje tamsu, nors į akį durk — visiškas taupymas.

    Visuotinių pokyčių aukos

    Ignalinos atominės elektrinės ir Visagino gyventojų likimui turėjo įtakos trys naujausių laikų įvykiai. Pirmasis yra Černobylio avarija, antrasis — Tarybų Sąjungos žlugimas, trečiasis — Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą. Tai yra įvykiai, kurių mes negalėjome paveikti, jie tokie globalūs, kad mes tapome jų aukomis", — sako Viktoras Ševaldinas, jo žmona Rasa įpila kavos.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalina

    1982 metų gegužę Viktoras Ševaldinas buvo perkeltas į statomą Ignalinos AE iš Leningrado AE kaip pamainos prižiūrėtojas, o žlugus Sąjungai jis buvo paskirtas vyriausiojo eksploatavimo inžinieriaus pavaduotoju. Po TSRS žlugimo Ignalinos AE buvo perduota Lietuvos jurisdikcijai, o jau 1991 metų spalio 1 dieną jaunosios respublikos energetikos ministras pasiūlė Ševaldinui užimti Ignalinos AE generalinio direktoriaus pareigas: "Ir štai nuo 1991 metų spalio iki 2010 metų kovo mėnesio, kai elektrinė jau buvo sustabdyta, aš ėjau šias pareigas — dirbau daugiau nei 18 metų".

    Viktoras Ševaldinas buvo Lietuvos energetikos augimo liudininkas, kai 1993 metais Ignalinos AE pateko į Gineso rekordų knygą pagal pagamintos energijos kiekį, ir kritimo — kai 2009 metų gruodžio 31 dieną buvo sustabdytas antrasis ir paskutinis stoties blokas, po kurio prasidėjo AE likvidavimo etapas, dėl kurio Viktoras Ševaldinas liūdi iki šiol.

    Kaip galabijo vištą, dedančią auksinius kiaušinius

    "Iš pradžių dirbome su dideliu entuziazmu, nes negalima pervertinti Ignalinos atominės elektrinės svarbos formuojant jaunos Lietuvos valstybės ekonomiką, nes buvome pigios ir patikimos elektros energijos šaltinis. Dirbo du blokai. Vienas aprūpino beveik visą Lietuvą, o dar vienas — Baltarusiją, Kaliningrado sritį, Latviją, Estiją. Bet prasidėjus deryboms dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, tai buvo 1999–2000 metais, Europos Komisija pateikė sąlygą, kad atominė elektrinė turėtų būti uždaryta. Kitu atveju Lietuva nebus priimta į Europos Sąjungą", — sako Ševaldinas.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalinos AE

    Jis tikras, kad valdžia ir Lietuvos gyventojai nenorėjo uždaryti elektrinės, jie suprato, kad dėl to padidės elektros kainos, todėl vyko ilgos derybos. Nepaisant to, Lietuva sutiko su nustatytomis sąlygomis, reikalaudama tik, kad Ignalinos AE uždarymas būtų vykdomas su Europos finansine parama. Ir tai iš dalies išgelbėjo šalį — šiandien, kaip sako buvęs stoties direktorius, "Europa už savo užgaidą turės sumokėti apie tris milijardus eurų". Be to, suma nuolat koreguojama.

    Экс-директор Игналинской АЭС Виктор Шевалдин
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Buvęs Ignalinos AE direktorius Viktoras Ševaldinas
    "Europos Sąjungos iškeltos sąlygos buvo grynai politinės — šalys donorės neslėpė, kad jos paprasčiausiai nenorėjo valstybės, kuri eksploatuoja Černobylio tipo reaktorius, kurie "susikompromitavo" 1986 metais. Tačiau 1992–2008 metais mes nuolat didinome saugumo lygį. Šie projektai taip pat buvo vykdomi padedant Europos Komisijai. Švedija ir daugybė kitų valstybių labai padėjo. Mes padarėme viską, kad sauga būtų patikima ir atitiktų Europos reaktorių saugą. Ir mes tai įrodėme! Bet noras uždaryti elektrinę jau buvo neįveikiamas", — atsidūsta Viktoras Ševaldinas.

    Nors viltis, kad Lietuvos politikai sugebės įtikinti ES neuždaryti stoties, nemirė iki paskutiniųjų, buvęs direktorius sako: "Ir net paskutiniaisiais jėgainės veiklos metais — 2009-aisiais — buvęs Lietuvos ministras pirmininkas Aleksandras Abišala asmeniškai šį klausimą iškėlė Briuselyje. Aš su juo daug dirbau, teikdamas jam įvairios informacijos, kad būtų galima tęsti eksploataciją, bet atsimenu, kai jis atvyko ir pasakė: "Nieko negalima padaryti." Ir viskas, klausimas buvo uždarytas".

    "Uždarius stotį, labai pabrango elektra. Pastaraisiais metais mes Lietuvos energetikos sistemai pardavėme elektrą po 1,6 cento už kilovatvalandę, o dabar Lietuva perka beveik dešimt kartų brangiau. Pati taip pat gamina. Lietuvoje pakanka pajėgumų, kad visiškai apsirūpintų elektra, tačiau šios jėgainės daugiausia naudoja dujas, o dujos yra brangios, netgi labai brangios, todėl pigiau pirkti elektrą nei gaminti. Pastarųjų metų balansas toks: 30—40 procentų Lietuva gamina pati, 60—70 procentų perka rinkoje", — sako Viktoras Ševaldinas.

    Šviesi tamsioji Baltijos šalių ateitis

    "Kai mums pasakė, kad nebėra galimybių išgelbėti Ignalinos AE, buvo skaudu iki ašarų. Daugeliui tai buvo tarsi savas vaikas. Dalyvavome kuriant stotį, ją statant — buvo toks pakilimas, entuziazmas. Žmonės į Lietuvą atvyko iš daugelio TSRS branduolinės pramonės objektų, čia buvo suburta didžiulę patirtį turinti komanda, įgyvendinome didžiausią projektą — juk per pastaruosius 15 metų nė vienoje pasaulio šalyje nebuvo tokių galingų reaktorių, pastatyti du 1600 megavatų galios agregatai — vienas Prancūzijoje, kitas Suomijoje, bet jie iki šiol nepaleisti. O mūsų pajėgumai jau 1984 metais siekė 1500 megavatų. Ir staiga prireikė uždaryti... " — susijaudino Viktoras Ševaldinas.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalina

    Pirmasis jėgainės blokas veikė nuo 1984 iki 2004 metų, nors eksploatacijos laikas buvo numatytas iki 2028 metų, antrasis — nuo 1987 iki 2009 metų, nors galėjo veikti iki 2032 metų — 2009 metų gruodžio 31 dieną Ignalinos AE nustojo gaminti elektrą, o 2010 metų birželio mėnesį Europos šalys-donorės susirinko Vilniuje ir įsteigė tarptautinį elektrinės paramos fondą.

    Tačiau vis dar buvo vilčių atgaivinti atominę elektrinę — dar 2006 metais buvo pasirašytas trijų Baltijos šalių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — ministrų pirmininkų memorandumas dėl naujos atominės elektrinės sukūrimo Ignalinos AE vietoje. Ir ji net turėjo pavadinimą — Visagino AE.

    "Visi tikėjosi, kad šis projektas bus įgyvendintas, ir Lenkija prisijungė prie trejeto, bet vėliau išėjo. Lietuvoje buvo surengtas referendumas ir žmonės balsavo prieš statybas. Tada likusi trijulė subyrėjo. Buvo surengtas net konkursas, kurį laimėjo Japonijos įmonė "Hitachi", pasiūliusi čia pastatyti savo 1000 megavatų galios reaktorių, o dabar atominės elektrinės statyba Lietuvoje nenumatoma, tačiau Lietuva nejučiomis paskatino Baltarusijos atominės elektrinės statybą Astrave, kuris jau kitąmet paleis savo pirmąjį bloką. Tai yra, beveik tie patys pajėgumai, kuriuos turėjo uždaryta Ignalinos AE, bus Astrave", — sako Ševaldinas.

    Kelio atgal nėra

    Po Ignalinos AE uždarymo Viktoras Ševaldinas elektrinėje dirbo šiek tiek daugiau nei metus — po direktoriaus pareigų jis tapo naujo generalinio direktoriaus — Osvaldo Čiukšio — patarėju. Ševaldinas tęsė darbą, tačiau pripažįsta, kad buvo nepatenkintas naujuoju vadovu, apie ką netylėjo, ir Čiukšys buvo atleistas iš pareigų 2011 metų balandį. O į jo vietą atėjęs naujas direktorius-administratorius Žilvinas Jurkšus teigė, kad patarėjų jam nereikia. Praėjus mažiau nei dvejiems metams, taip pat buvo atleistas — Ignalinos AE generaliniu direktoriumi paskirtas Darius Janulevičius, tačiau Viktoro Ševaldino patirtis nebuvo naudinga ir naujam vadovui. Ir jis išėjo į pensiją.

    "Man buvo 62 metai, kai išėjau į pensiją. Galėjau susirasti darbą pagal savo specialybę — siūlė eiti dirbti į TATENA, bet mano kalbos žinios silpnos — atsisakiau, buvau pakviestas į Maskvą, bet nenorėjau vykti su šeima — ir nedrįsau. Dabar turiu regėjimo problemų, susijusių su tinklaine, todėl jau atidirbau ir dabar tiesiog gyvensiu", — sako Viktoras Ševaldinas.

    Экс-директор Игналинской АЭС Виктор Шевалдин
    © Sputnik / Алексей Стефанов
    Buvęs Ignalinos AE direktorius Viktoras Ševaldinas

    Tuo tarpu jis ir toliau atidžiai stebi savo "vaiko" — Ignalinos AE — likimą. Ir stengiasi ten būti. Tačiau paskutinį kartą jis asmeniškai apžiūrėjo, kas vyksta elektrinėje, maždaug prieš metus.

    "Per pastaruosius dešimt metų nuo atominės elektrinės uždarymo įranga buvo išmontuota 35–38 procentais. Tai daugiausia metalinės konstrukcijos, niekas iš tikrųjų neliečia pastato. Tai yra apie 40 tūkstančių tonų metalo, kurio beveik 80 procentų yra švarus — jis yra deaktyvuotas, neužterštas. Jis jau parduotas į metalo laužą. Be to, pastatytos panaudoto branduolinio kuro saugyklos. Rusija veža kurą iš tų pačių reaktorių į Krasnojarską, bet mes neturime Krasnojarsko — nėra nei kalnų, nei uolų. Todėl saugykla buvo pastatyta netoliese — už kilometro nuo stoties. Ten jis bus saugomas mažiausiai 50 metų specialiose talpyklose. 65 procentai kuro jau išvežti į šias saugyklas. Manau, kad per pusantrų metų visas panaudotas branduolinis kuras bus visiškai pašalintas iš blokų", — kaip ekspertas sako Ševaldinas.

    Nebuvo nuspręstas ir galutinio panaudoto branduolinio kuro laidojimo ar perdirbimo likimas. Tam dar yra laiko apie trisdešimt metų.

    Begalinė istorija

    "Kas penkerius metus atnaujinamas Ignalinos AE likvidavimo planas. Iš pradžių, kai buvau direktorius, jie planavo užbaigti visus išmontavimo darbus iki 2029-2030 metų. Vėliau terminą pratęsė iki 2038 metų, nes keletas projektų pasirodė esą sudėtingesni nei planuota, tarp jų ir dažnas stoties vadovybės keitimas, problemos su rangovais, tačiau, bet kokiu atveju, kol kas terminas nustatytas iki 2038 metų", — teigė buvęs direktorius.

    "Sunkiausias darbas yra susijęs su reaktorių sistemų išmontavimo projektu", — sako Viktoras Ševaldinas. Ypač apšvitinto grafito išardymas ir laidojimas. Tai yra 1800 tonų kiekvienam blokui, kartu — 3600 tonų.

    "Dabartinės TATENA rekomendacijos ir ES reglamentai aiškiai parodo, kad tokie dalykai kaip panaudotas grafitas ar panaudoti aukšto lygio branduolinio kuro likučiai turi būti palaidoti bent 150 metrų gylyje, kad nepakenktų aplinkai. Tačiau ne kiekvienoje šalyje tokia galimybė yra. Reikia, kad būtų arba amžinas įšalas, arba uolos, arba labai didelės teritorijos. Šis darbas dar laukia", — pažymi Ševaldinas.

    Игналинская АЭС
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.
    Ignalinos AE

    Anot buvusio direktoriaus, pagrindinis šios dienos uždavinys yra pašalinti visą branduolinį kurą iš blokų, kad būtų užtikrintas kitų išmontavimo darbų frontas: "Panašu, kad pirmajame etape su tuo problemų nebus. Bet mes vis dar esame prie nulio su grafitu. Dabar TATENA ir Europos valstybės sukūrė specialią grupę, kuri dirba ir sprendžia apšvitinto grafito išardymo ir užkasimo problemą, kad galėtų pateikti kokias nors tarptautines rekomendacijas. Tai, be nuorodos į Ignalinos atominę elektrinę, yra pasaulinė problema. Grupė dirba ir dalyvaujant Rusijai."

    Viktoras Ševaldinas vis dar negali atsiriboti nuo stoties ir vis dar sako "mes", nors jis nedalyvauja priimant sprendimus beveik dešimt metų. 2038 metus, kai Ignalinos AE turėtų būti išardyta iki paskutinės plytos, jis taip pat vertina skeptiškai: "Greičiausiai terminas bus pratęstas". Tai reiškia, kad stoties likvidavimui bus išleista daugiau nei trys milijardai eurų, tačiau tai ne Lietuvos galvos skausmas, o Briuselio, kuris už savo užgaidą mokės dar ilgai.

    Temos:
    Ignalinos atominės elektrinės uždarymas (59)

    Svarbiausios temos