15:24 2020 Balandžio 06
Tiesioginis eteris
  • USD1.0785
  • RUB82.8075
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Remiantis oficialiais pareiškimais, trumpo Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu darbo vizito į Maskvą tikslas buvo aptarti su Rusijos prezidentu vadinamąjį šimtmečio sandorį

    Tačiau informacija apie dviejų lyderių pokalbį nebuvo paviešinta, o Kremlius pabrėžė, kad JAV plano dėl Palestinos ir Izraelio susitarimo nagrinėjamas vis dar tęsiamas.

    Tiesa, dauguma ekspertų ir apžvalgininkų įsitikinę, kad iš tikrųjų pagrindinis Izraelio lyderis šios kelionės metu buvo suinteresuotas asmeniškai grąžinti Naama Issachar į tėvynę, nes tai garantuoja jam rimtų vidaus politikos bonusų, o tai ypač aktualu atsižvelgiant į kovo 2 dienos rinkimus.

    Galima tik pasidžiaugti sėkmingai išsprendus Rusijos ir Izraelio nesutarimus dėl Issahar bylos, kuri kelis mėnesius blogino šalių santykius. Tačiau, pati situacija, kai ši tema atrodo svarbesnė už Amerikos iniciatyvą galutinai išspręsti Izraelio ir Palestinos problemą, daug pasako apie vykstančio įvykio esmę ir apie šio "šimtmečio sandorio" ateitį.

    Verta priminti, kad antradienį Baltųjų rūmų tinklalapyje buvo paskelbtas atitinkamas 180 puslapių dokumentas, apimantis politinę ir ekonominę sferas. Tą pačią dieną Donaldas Trampas pristatė parengtus pasiūlymus. Vėlesnė reakcija į JAV iniciatyvą su retomis išimtimis pasirodė esanti labai skeptiška. Norint suprasti tikrai nevykusią Amerikos prezidento idėją, nereikia būti Artimųjų Rytų specialistu arba aiškintis Palestinos klausimo subtilybes.

    Pakanka paminėti, kad Donaldas Trampas anonsavo "šimtmečio sandorį" Vašingtone dalyvaujant Benjaminui Netanjahu, o Palestinos atstovų ceremonijoje nebedalyvavo. Be to, JAV prezidentas pasisakė Twitter (tame tarpe ir hebrajų kalba)  ir išreiškė tvirtą paramą Izraeliui.

    Rusijos Federacijos ambasada Vašingtone, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik / Алексей Агарышев

    Kalbant apie pačius pasiūlymus, pasak jų, naujai sukurta Palestinos valstybė turi visiškai atsisakyti savo pretenzijų Jeruzalės atžvilgiu, taip pat būti demilitarizuota, prarasti savo sienų, teritorinių vandenų ir oro erdvės kontrolę. Be to, amerikiečiai nepaisė palestiniečiams svarbios pabėgėlių problemos.

    Taigi, net paviršutiniškai susipažinus su dokumentu tampa akivaizdu, kad Palestinos pusei jis yra visiškai nepriimtinas. O netoleruotinų ir žeminančių punktų skaičius yra toks didelis, kad net nekyla abejonių, kad autoriai tai padarė tikslingai. Lūkesčiai pasitvirtino.

    Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas kategoriškai atmetė pasiūlymus, pavadindamas juos sąmokslu, kuris neįvyks, nes jis ketina JT saugumo tarybai pristatyti rezoliuciją.

    Turkija dokumentą pavadino "negyvu naujagimiu", o Iranas — "pasaulio ir regiono košmaru". Beje, Rusijos komentarams būdingas santūrumas. Jos atstovai kol kas tiesiog tvarkingai pažymėjo plane esančias nesąmones: visų pirma Rusijos nuolatinis atstovas JT Vasilijus Nebenzia nurodė, kad amerikiečių paskelbtuose žemėlapiuose Golano aukštumos yra priskirtos Izraelio teritorijai, tuo tarpu JT nepripažįsta jo suvereniteto Golano atžvilgiu.

    Tokia Maskvos reakcija yra gana logiška, nes būtent Rusija yra pagrindinė, net galima pasakyti, strateginė, naudos gavėja.

    Kadangi "šimtmečio sandorio" nerealumas yra akivaizdus absoliučiai visoms situaciją stebinčioms šalims ir jėgoms, įskaitant tas, kurioms teoriškai patinka Vašingtono idėjos (tas pats Izraelis), natūraliai kyla klausimas, kam Trampas iš esmės visa tai pradėjo.

    Populiariausia versija skelbia, kad tokiu būdu Amerikos prezidentas išsprendžia iškilusias operatyvines užduotis. Kaip rašo žurnalas "Foreign Policy", Baltųjų rūmų šeimininkas pasiūlytą planą pavertė "savo rinkimų kampanijos, taip pat Izraelio ministro pirmininko rinkimų kampanijos elementu". Savo ruožtu "The New York Times" priminė papildomas abiejų lyderių problemas: apkaltos procesą Trampui ir įtarimus kyšininkavimu bei sukčiavimu prieš Netanjahu.

    Taigi, Baltieji rūmai, siekdami išspręsti neatidėliotinas problemas, sumoka strateginiu ištekliu — JAV valstybės svarba ir jų, kaip įtakingiausios Artimųjų Rytų regiono jėgos, statusu. Amerikiečiai pateikia sąmoningai neįgyvendinamus (ir šia prasme tiesiog kvailus) pasiūlymus, kurie, žinoma, žlugs — ir tai yra dar vienas Vašingtono strateginis pralaimėjimas.

    Be to, esant dabartinei situacijai, Baltieji rūmai atvirai atsisakė nepriklausomo tarpininko ir arbitro vaidmens, net jei daugelį dešimtmečių tai daugiausia buvo tiesiog dekoracija, nes iš esmės JAV proizraelietiška pozicija niekada nebuvo paslaptis. Tačiau vis dėlto buvo laikomasi formalaus padorumo, ir tai taip pat buvo papildomas resursas darbui regione.

    Dėl to visa istorija apie "šimtmečio sandorį" suinteresuotosioms šalims bus įvertinta kaip dar vienas JAV geopolitinio susilpnėjimo, nesugebėjimo atlikti prisiimtų atsakomybių, etapas.

    Na, šventa vieta tuščia nebūna. Negana to, jėga, įrodžiusi savo atsakomybę, jau garsiai pareiškė apie save ir skelbia pasirengusi rimtam kruopščiam darbui ir galimybę derėtis net su sunkiausiais partneriais tokiame specifiniame regione kaip Artimieji Rytai. Viskas, kas vyksta, tik patvirtina pasaulio akyse, kad Maskva yra vienintelė pajėgi imtis vykdyti geopolitines funkcijas, kurias anksčiau vykdė JAV. Donaldui Trampui, be abejo, tai reiškia naujus kaltinimus dirbant Kremliaus naudai. Bet tai jau tikrai ne Rusijos problema.

    Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Tegai:
    Izraelis, Rusija, Artimieji Rytai, JAV

    Svarbiausios temos