00:05 2020 Rugsėjo 29
Tiesioginis eteris
  • USD1.1670
  • RUB91.8152
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Kaip kiekvienais metais, taip ir šio vasario 20–23 dienomis Vilniaus "Litexpo" parodų rūmuose vyko tradicinė knygų mugė. Tačiau įprasta buvo ne viskas

    Mugėje buvo pardavinėjamas "Mažąja raudonąja knygele" vadinamas Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjo Mao Dzedongo citatų rinkinys, kuriuo pasipiktino kai kurie mūsų "intelektualai". Bet kas čia tokio ir kas bei kodėl taip pasipiktino?

    Mao "Raudonoji knygelė"

    "Mažoji raudonoji knygelė", pirmą kartą išleista 1964-aisiais kaip citatų ir ištraukų iš įvairių kinų komunistų lyderio Mao Dzedongo veikalų bei kalbų rinkinys, aprėpia visokias temas: nuo marksistinio mokymo apie klasių kovą iki patriotizmo, nuo karinės drausmės iki pedagogikos, nuo darbo su jaunimu iki moterų, nuo filosofijos iki sociologinių tyrimų metodikos ir taip toliau. Žodžiu, tai tam tikra Mao Dzedongo minties antologija.

    Leidinys labai greitai išpopuliarėjo tiek Kinijoje, kur po kelerių metų startavo vadinamoji "Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija", tiek pasaulyje, Mao Dzedongo darbų vertimams pasirodžius kitomis kalbomis — ir tarp įvairių kairiojo jaunimo sąjūdžių, ir tarp vadinamojo trečiojo pasaulio revoliucinių judėjimų maoizmui buvus "ant bangos". Todėl "Raudonoji knygelė", kaip, pavyzdžiui, ir Če Gevaros atvaizdas, tapo savotišku pasaulinės kultūros reiškiniu.

    Nors tarybiniais laikais (iki TSRS ir Kinijos santykių pašlijimo) į lietuvių kalbą buvo išversti kai kurie Mao Dzedongo veikalai, "Mažosios raudonosios knygelės" Lietuvoje niekas nebuvo išleidęs. Kaip žinia, jos leidimo ėmėsi įvairių įdomybių populiarinimu gyvenanti "Obuolio" leidykla, kurios stende šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje minėtoji knyga ir pasirodė.

    Knygoje — "nusikalstama" ideologija?

    Visgi Lietuvoje komunistinė ideologija — kaip ir pati Tarybų Sąjunga — juodinama valstybiniu lygmeniu. Todėl tikėtis, kad Mao Dzedongo — vieno iškiliausių XX amžiaus revoliucionierių — knygos pasirodymas tokiame renginyje neiššauktų kai kurių veikėjų pasipriešinimo, būtų tiesiog naivu. Būtent taip ir įvyko: kai kuriems "teisuoliams" pastebėjus minėtąjį leidinį, buvo pasikviesti ir LRT korespondentai, ir prieš jų kameras dalyką komentuoti ėmęs "ekspertas" — VDU profesorius Gintautas Mažeikis.

    Pastarojo teigimu, "Mažosios raudonosios knygelės" pasirodymas lietuvių kalba apskritai ir dar tokiame, Vilniaus knygų mugės formate — tai tikrų tikriausias skandalas, nes tokia literatūra, jei išvis leidžiama, turėtų būti pateikiama ne be "profesionalaus", "mokslinio" komentaro, kurio esmė — kad komunizmas esą tolygus nacizmui, kad čia pateikiamuose tekstuose propaguojama nusikalstama, ekstremistinė, totalitarinė (ir taip toliau ir panašiai) ideologija.

    Anot Mažeikio, "Obuolio" leidykla minėtąją knygą išleidusi komerciniu — nei propagandiniu, nei apskritai šviečiamuoju pagrindu. Visgi be jokių "ekspertinių" komentarų. Vadinasi, leidinys galėtų tapti ir kitokių, būtent į komunistinės ideologijos propagavimą orientuotų veikėjų įrankiu. O tokio propagavimo juk leisti negalima...

    "Demokratija", žodžio laisvė ir knygos

    Iš tiesų Lietuvoje jį sutikti netgi ne taip paprasta. Komunizmo idėja iš viešosios erdvės visiškai išgrūsta. Tarybinė praeitis pavaizduota kaip tariamų barbarų ir plėšikų vykdytos krašto "okupacijos" laikotarpis. Mokyklose kultivuojamas pokario "miškinių", civilių kraujais rankas susitepusių teroristų kultas, tuo tarpu tikrieji Lietuvos didvyriai pamirštami.

    Už tokios situacijos, o dar daugiau — už vyraujančios ideologijos ir istorijos, ypač XX amžiaus istorijos, interpretacijos kritiką galima susilaukti baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Algirdo Paleckio byla dėl 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, Povilo Masilionio byla dėl Galinos Sapožnikovos knygos ir kt.). Tačiau Lietuvoje — tikrų tikriausia demokratija ir žodžio laisvė.

    O kaimyninėje Rusijoje gi baisiausia diktatūra... Taip mums sakys ne tik visokie landsbergiai ar anušauskai, bet ir Mažeikis bei į jį panašūs. Tik labai įdomu pastebėti, kad apsilankius Rusijoje pakanka nueiti į bet kurį didesnį knygyną — ir pamatysi iš tiesų tokį turtingą, tokį platų literatūros asortimentą, kad Lietuvoje, tariamame Pabaltijo "demokratijos ir laisvės bastione", nieko panašaus nė su žiburiu nerasi.

    Rusiškame knygyne rasi atstovaujamas visokiausias pasaulėžiūras bei politinės minties sroves. Nuo Vladimiro Putino šalininkų iki jo kritikų, nuo provakarietiškų liberalų iki didžiarusiškų patriotų, nuo carinės imperijos apologetų iki paties marksizmo klasikų — Karlo Markso ir Frydricho Engelso — parašytų darbų. Žodžiu, rasi tikrų tikriausią, pačią margiausią literatūros paletę, kuri ir atitinka pas mus deklaruojamos "demokratijos" pliuralizmo principą. Būtent deklaruojamos — tačiau iš tiesų nevykdomos. Ypač, kai prasideda kalba apie socializmą ir komunizmą, apie Tarybų Sąjungą ir Rusiją.

    Kodėl nepatiko Mao Dzedongas?

    O Mao Dzedongas čia, nors ir kiek egzotiškas — visgi yra į kontekstą visiškai įeinantis veikėjas. Jis juk suorganizavo Kinijos komunistų partiją ir su ja vedė kinų liaudį į pergalę tiek prieš didelę krašto dalį okupavusius Japonijos imperialistus, tiek prieš Vakarų kolonizatoriams parsidavusią Čiango Kai-ši diktatūrą. Į pergalę, kurios rezultatu tapo 1949 m. įkurtoji Kinijos Liaudies Respublika, kuri šiandien — didžiausia Jungtinių Valstijų konkurentė pasaulinėje arenoje.

    Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.

    Bet Lietuvoje, kur ir antikomunizmas, ir antitarybiškumas, ir vergiškas pataikavimas amerikonui aktyviai formuojamas kaip nacionalinio tapatumo elementai, tokie veikėjai, kaip ir jų palikimas, vietos turėti negali. Mao Dzedongas čia — ne Kinijos nacionalinio išsivadavimo lyderis, ne didis politikas, mąstytojas ir valstybės veikėjas, bet tariamas kraugerys, skerdikas ir nusikaltėlis.

    Iš tiesų tokia yra mūsų oficialioji išmintis, paremta bene šlykščiausiu XXI amžiaus melu — komunizmo prilyginimu nacizmui, kuriuo tiesiog tobulai žongliruoti yra išmokę mūsų dešinieji, žodžiu, mūsų landsbergistai. Visgi Mažeikis kai kuriuose sluoksniuose laikomas "kairiuoju". O Mao Dzedongui, kaip ir apskritai komunistinei idėjai, jis keiksmų negaili. Tikriausiai jis ir bus vienas tų vakarietiškų "naujakairių", kurių kairumas apsiriboja visokių neaiškių mažumų "teisių" apologetika...

    Tačiau pykti ar liūdėti nevertėtų. Tegul Mažeikis šneka, ką nori. O "Obuolys", kad ir tik komerciškai, bet išleisdamas minėtąją Mao Dzedongo knygelę padarė gerą darbą. Tai bus šansas skaityti bei mąstyti netingintiems žmonėms susipažinti tiek su didžiu pasaulio istorinės veikėju, tiek su alternatyva Lietuvoje, regione ir apskritai Vakarų pasaulyje vyraujančiai pasaulėžiūrai.

    Už tai "Obuoliui" ir padėkokime.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Tegai:
    komunizmas, Vilniaus knygų mugė

    Svarbiausios temos