16:01 2020 Gegužės 27
Tiesioginis eteris
  • USD1.0975
  • RUB77.7494
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Lietuvoje kasdien skambant raudoms ir liejantis krokodilo ašaroms dėl tariamų "sovietų okupacijos" baisybių, kaimyninėje Rusijoje atliktos nuomonių apklausos rodo, kad 75 % žmonių tarybinį laikotarpį vertina kaip geriausią šalies istorijoje. Kaip tai suprasti?

    Tūlam lietuviškam (ir ne tik...) "patriotui" atrodytų, kad rusai arba išprotėjo, arba kad jiems kažkas kažkaip "praplovė smegenis"... Nes juk tik visiškas kvailys galėtų žavėtis Tarybų Sąjunga, žodžiu — Reigano prakeiktąja "Blogio imperija"! Bet vis tiktai žavisi. Ir tikrai ne dėl to, kad būtų "praplautom smegenim"...

    Didi praeitis, nyki dabartis — tarybinės nostalgijos priežastys

    Pastarieji 30 metų gyvenimo be TSRS, žodžiu, nebe prie socializmo, o prie kapitalizmo — iš pradžių visai laukinio, jelciniško, paskiau, nuo 2000 m., stabilizuoto, bet vis tiktai kapitalizmo — mieli ir gražūs buvo toli gražu ne visiems.

    Kapitalizmo įvedimas reiškė, visų pirmiausia, anksčiau buvusios liaudies nuosavybės nusavinimą ir jo pagrindu — naujos, "prichvatizacijų" keliu pralobusios, buvusių spekuliantų ir TSKP nomenklatūrininkų pagrindu susidariusios kapitalistų klasės susikūrimą.

    Ranka rankon vykusi deindustrializacija situaciją pablogino nei kiek ne mažiau. Žlugusios įmonės, apleisti kaimai ir miesteliai, išaugęs skurdas — visa tai padarė savo ir įsirėžė liaudies atmintin.

    Tarybiniame gyvenime, nežiūrint realiai egzistavusiojo socializmo ydų, buvo iš esmės kitaip. Darbas ir padorus uždarbis, švietimas ir sveikatos apsauga, būstas ir poilsis — visa tai buvo valstybės garantuojami dalykai. O iš socialistinės ekonomikos kilusi socialinė lygybė teikė ir atitinkamą žmogiško orumo pajautimą.

    Milžiniški ekonominiai, technologiniai bei kiti apčiuopiami tarybinės liaudies pasiekimai XX amžiuje lieka nepralenkti iki šiolei, didžiajai daliai šių laikų Rusijos — tiek infrastruktūros, tiek karinio potencialo prasme — remiantis tarybiniu palikimu.

    Tiek pergalė Didžiajame Tėvynės kare, tiek J. Gagarino skrydis į kosmosą, tiek daugybė kitų laimėjimų reiškė tiek Rusijos, tiek rusų tautos buvimą pasaulį į priekį vedusios, Vakarams alternatyvų vystymosi projektą kėlusios supervalstybės šerdimi.

    Šiuo požiūriu, dabartis nublanksta prieš buvusios, per 1990-ųjų perversmą prarastosios tarybinės praeities didybę. Nenuostabu, taigi, kad Tarybų Sąjunga, kaip tarybinis patyrimas apskritai, sukelia piliečių simpatijas.

    Kai kurie Lietuvos ir Rusijos skirtumai

    Lietuva istoriškai irgi praėjo daug kuo panašų kelią kaip kitos buvusios tarybinės respublikos. Lietuva, kaip ir jos, išgyveno ir privatizacijas, ir deindustrializaciją, ir bendrą socialinį nuosmukį. Bet, palyginti su Rusija, situacija čia kitokia.

    Pirma, priešingai Rusijai — didelei ir savarankišku pasaulinės politikos veiksniu būti pajėgiai šaliai — Lietuva yra mažas, būtinai ir neišvengiamai prie vienos arba kitos imperijos besišliejantis kraštas. Šiuo konkrečiu atveju, prie ES.

    "Auksinio milijardo" klubas, kurio priešaky JAV ir Europa, Rusijos nenori. Pastaroji priversta eiti nors sunkiu, bet savarankišku keliu. O Lietuva 2004 m., ilgainiui susimokėdama beveik 1 mln. Vakarų pigios darbo jėgos rezervus papildžiusių piliečių kainą, mainais prisijungė prie ES fondų "kranelių" — kad ir periferinės zonos statusu — bet į Vakarus visgi prasmuko.

    Antra, kol Rusija, būdama savarankiška, pajunta pilną socialinių skaudulių svorį, Lietuva pastaruosius sušvelnino būtent dėl emigracijos į Vakarus bei ES fondų teiktos paramos. Bet kol Rusija, šiaip ar taip, vystosi pati, Lietuvos pragyvenimo lygis didžiąja dalimi laikosi šiomis dotacijomis, lyg invalido kūnas, ligoninėje maitinamas iš lašelinės.

    Trečia, Rusijoje — nepaisant mūsiškių "patriotų" bei "demokratų" tariamo Putino "autoritarizmo" — ir istorinės, ir apskritai idėjinės diskusijos praktiškai necenzūruojamos. Iš tiesų, būtent šiuo, t. y. viešų diskusijų keliu, reiškiasi tarybinio paveldo, tarybinių ir apskritai komunistinių idėjų reabilitacija visuomenėje. O Lietuvoje, šiame "demokratijos ir laisvės" bastione, panašios kalbos puola po Baudžiamojo kodekso 170 str.

    Šiandien visuomenės istorinė savimonė Rusijoje, nors prieštaringa ir nevienalytė, iš esmės nėra nei antitarybinė, nei antikomunistinė. Lietuvoje, atvirkščiai, formuojama nuo antitarybiškumo, antikomunizmo ir pagaliau nuo rusofobijos neatsiejama lietuvybės, žodžiu, nacionalinio tapatumo, samprata, kuri diegiama tiek darželiuose, tiek mokyklose, tiek universitetuose.

    Tarybinės armijos vaizdavimas ne kaip išvaduotojos nuo nacizmo, bet kaip "dar kruvinesnio, žiauresnio okupanto"; Tarybų Lietuvos laikymas ne Lietuva, bet tariamu "okupantų režimu"; Tarybų Sąjungos įvardijimas kažkokia "Blogio imperija" — tokios ir panašios ideologemos viešpatauja Lietuvos viešojoje erdvėje, kol kitokios pažiūros paprastai neperžengia užstalės politikavimo ir šiaip privačių pašnekesių ribų.

    Lietuva: bėgimas nuo "sovietinio baubo" — bėgimas nuo savęs

    Žodžiu, Rusijoje stiprėjant protarybiškoms nuotaikoms, Lietuvą ir toliau persekioja "sovietinis baubas", kuriuo pati šalis, pati tauta nukreipiama bėgimo nuo savosios istorijos, taigi, ir nuo savęs pačios, keliu.

    Visgi praeitis yra praeitis, o nostalgija — nostalgija. O gyvenimo problemos tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje reiškiasi dabar. Tiek 2008 m. pasaulinio ūkio recesija, tiek pastarojo dešimtmečio geopolitiniai poslinkiai, tiek esamoji COVID-19 krizė atskleidžia kapitalizmo piktžaizdes. Reikia vizijos, projekto ateičiai.

    Nostalgija tarybinei, kaip ir bet kuriai kitai praeičiai, šito nesukurs. Bet pačiame tarybiniame patyrime tiek Rusija, tiek pasaulis turi kapitalizmui alternatyvaus ir ekonominio, ir socialinio, ir kultūrinio vystymosi pavyzdį. Būtent blaivus, ne tik TSRS klaidas, bet ir jos pranašumus dabarties atžvilgiu pripažįstantis požiūris leidžia šį praeities bagažą konstruktyviai panaudoti ateičiai.

    "Neatsitiktinai, — kaip teigė velionis Lietuvos politinis kalinys, paskutinysis LKP sekretorius ideologijai Juozas Kuolelis, — vis garsiau prisimenama socializmo sąvoka, kurią buvo bandyta paversti keiksmažodžiu, išbraukti iš vartojamo žodyno" (J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., Politika, 2010, p. 374). Iš tiesų, Rusija TSRS prisimena. Ilgainiui ji prisiminti gali ir socializmą.

    O Lietuva, kad ir būdama pačioje Vakarų periferijoje, nei esminiams istorijos permąstymams, nei alternatyvaus vektoriaus paieškoms nepribrendusi nė iš tolo. Bet tiek JAV hegemonijos, tiek ES erozija, kaip ir tikėtinos šių procesų pasekmės bei iš jų kilsiantys iššūkiai Lietuvos valstybingumui, gali sudaryti prielaidas permainoms visuomenės sąmonėje.

    Bet kaip gamtoje, taip ir čia, tautos istorinės savimonės prasme, šviesa ateina iš Rytų. Belieka klausimas: ar mes ją pasitiksime? Tikėkimės, kad taip.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    TSRS branduolinio skydo paslaptys: kaip atrodo buvusi Baltarusijos raketų bazė
    Ekspertas atskleidė, kuri buvusi TSRS šalis lyderiauja pagal migrantų antplūdį
    Gorbačiovas įvardijo kaltininkus dėl TSRS žlugimo

    Svarbiausios temos