04:31 2020 Liepos 04
Tiesioginis eteris
  • USD1.1224
  • RUB80.2153
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Etatinis rusofobas Laurynas Kasčiūnas nepatenkintas — tik šįsyk ne tariamu rusų puolimu, bet, priešingai, nepakankamu Lietuvos pasirengimu tokio puolimo galimybei

    Anot jo, mūsuose trūksta "patriotinio ugdymo". Visgi norėtųsi paklausti: o ką jis laiko "patriotiniu ugdymu"?

    Šiuo klausimu Kasčiūnas samprotavo neseniai "Delfyje" išėjusiame straipsnyje, antrašte "Kas ir kodėl nenori ugdyti Lietuvos patriotų?", kurio pagrindinė tezė yra tokia: Lietuvos mokyklose nėra efektyvaus patriotinio, pilietinio ugdymo, be to, dauguma valdžios atstovų šio reikalo netgi nelaiko prioritetu, todėl nesame deramai pasirengę rusų puolimui...

    Kuo nepatenkintas Kasčiūnas

    Iš tiesų, žinantiems vadinamąsias "pilietiškumo" pamokas, kaip ir bendrą atmosferą Lietuvos mokyklose, tokie pastebėjimai neturėtų kelti nuostabos: šie dalykai tėra formalūs, nuobodūs ir juokingai nuvalkioti — panašiai, kaip, pavyzdžiui, buvo su beviltiškai dogmatizuoto marksizmo-leninizmo mokymu vėlyvoje, brežnevinėje Tarybų Sąjungoje. Žodžiu, niekas pačiu dalyku nebetiki, bet dėsto, nes taip numatyta programose.

    Atrodytų, Kasčiūnas norėtų dabarties Lietuvos patriotiniam ugdymui suteikti naują kvėpavimą. Teoriniu požiūriu, skamba gražiai. Juolab, kad be atitinkamo moralinio nusiteikimo, be reikiamos psichologijos krašto gynyba sunkiai įsivaizduojama. O tokio nusiteikimo tikrai nėra.

    Po 2014 metų įvykių (t. y. Maidano perversmo Ukrainoje, karo Donbase pradžios ir t. t.) rusofobija Lietuvoje tikrai įgavo anksčiau neregėtą pagreitį. "Viršūnių" skleidžiama propaganda patikėjo ir iki šiol tiki daug žmonių. Bet realaus pasirengimo kariauti prieš Rusiją — ar materialine, karine-technine, ar minėtąja moraline prasme — nei visuomenėje, nei kariuomenėje nėra. Garsiausiai rėkiantys "rusofobai-patriotai" rėkia karjeros sumetimais.

    Žodžiu, Lietuvoje šiuo požiūriu daug daugiau, liaudiškai tariant, "pakazuchos" nei realaus turinio. Kasčiūnas tikriausiai tai supranta ir, kaip dera "patriotui", dėl šito savotiškai pergyvena. Betgi kodėl "patriotui" kabutėse? Nejaugi jis nemyli Lietuvos? Nejaugi čia nekalba tauriausi Tėvynės mylėtojo širdies jausmai?

    Kasčiūniško "patriotizmo" turinys

    Subjektyviai, Kasčiūnas galbūt ir nuoširdus. Bet pastarojo "patriotizmas" pirmiausia remiasi neigimu — neigimu visko, kas rusiška ir visko, kas tarybiška. Žodžiu, remiasi rusofobija ir antitarybiškumu. O tai mažų mažiausiai problemiška, nes Lietuvos istorija neatsiejama nuo Rusijos istorijos. Ne vien neigiama, bet ir teigiama prasme. Dar daugiau: didžiausi Lietuvos ir lietuvių tautos laimėjimai buvo pasiekti būtent Tarybų Sąjungos sudėtyje, Tarybų Lietuvoje.

    Be tarybiškumo, iš XX amžiaus Lietuvos nedaug kas telieka: tokie literatūros klasikai, kaip Liudas Gira, Salomėja Nėris, Petras Cvirka; tokie menininkai, kaip Juozas Mikėnas, muzikantai kaip Balys Dvarionas, taip pat Trakų bei Vilniaus pilių atstatymas, masinis liaudies švietimas — ką bekalbėti apie krašto elektrifikaciją, modernios pramonės ir žemės ūkio sukūrimą — neatsiejami nuo TSRS ir LTSR, kaip sudedamosios jos dalies.

    Lieka į pozityvų turinį pretenduojantys mitai: pasaka apie nepriklausomą (bet faktiškai Vakarų marionete buvusią ir fašistine diktatūra pavirtusią) 1918-1940 m. Lietuvos respubliką, apie "sovietų okupaciją" ir, kas be ko, vadinamųjų "miško brolių" kovas prieš civilius lietuvius kaip didžiausius Lietuvos priešus ir išdavikus. Žodžiu, mitai, kuriais remiasi dabarties Lietuva — rusofobinė, antitarybinė Vytauto Landsbergio Lietuva.

    Šiuo požiūriu, Kasčiūno "patriotizmo" vizija yra tuščia, o tiksliau — destruktyvi. Ji neturi jokio realaus teigiamo turinio, tik neapykantą "didžiajam blogiukui", kuriuo laikoma Tarybų Sąjunga ir Rusija. Tuo tarpu, kokia "meile Lietuvai" — jei žodžiu "Lietuva" suprasime pačius šio krašto žmones — spinduliuoja šis bei į jį panašūs TS-LKD "riteriai", rodo šios partijos neoliberalistinė socialinė, ekonominė politika, orientuota beveik išimtinai į stambiųjų kapitalistų, oligarchų interesų aptarnavimą.

    Nacių apologetas?

    Žodžiu, Kasčiūno "patriotizmas" remiasi suklastota istorija. Šiuo požiūriu, pastarojo raginimai stiprinti "patriotinį ugdymą" Lietuvoje yra tolygūs siekiui vystyti ir taip egzistuojantį mankurtų fabriką — tiesiog po "tautine" iškaba. Prie ko toks "patriotizmas" veda, parodė Ukraina, kurioje analogiškų idėjų vedami Stepano Banderos ir netgi Hitlerio gerbėjai nebaudžiami terorizuoja, o, reikalui esant, ir žudo jiems neįtinkančius piliečius.

    Sakysite, Kasčiūnas kitoks? Šimtaprocentinio atsakymo neturime, bet ilgametė šio asmens veikla bei retorika leidžia teigti, kad jei ir kitoks, tai nebent paviršiumi, žodžiu, kosmetiškai, bet iš esmės vienas ir toks pat. Pagaliau, iš praeitą savaitę į viešąjį eterį išėjusios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) susirinkimo filmuotos medžiagos aiškiai matyti, kaip Kasčiūnui politiškai artimas Audrys Šimas iš LŽVS saliutuoja kaip hitlerininkas ištiesęs į priekį dešinę ranką (2020-05-20 Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, vaizdo įrašas YouTube minėtas gestas užfiksuotas 1:26:22) 

    Vaizdas juokingas ir, be abejo, neišreiškiantis oficialios nei NSGK, nei LŽVS, nei paties Šimo pozicijos, bet kartu — labai daug pasakantis apie šiuose sluoksniuose esančias nuotaikas, kurių kontekste ir reikėtų matyti Kasčiūno raginimus stiprinti "patriotinį ugdymą". Tik bėda, kad su tikruoju patriotizmu — meile savajai tautai, savajai šaliai — šis beprotiškas surogatas iš tikrųjų neturi nieko bendro.

    O kaip jį susigrąžinti? Pirmiausia reikia pažvelgti į istoriją dalykiškai ir nusikratyti minėtaisiais mitais, kurių viešpatavimo visuomenės sąmonėje dėka Lietuva ir buvo, ir bus tik rusofobinės, antitarybinės šizofrenijos pelkėje skęstanti Vakarų pasaulio periferija. Paskiau sektų kiti žingsniai. Tuo tarpu nesugebėjimas ar tiesiog atsisakymas keisti kursą ilgalaikėje perspektyvoje ir Lietuvai, ir lietuvių tautai gali kainuoti tikrai brangiai.

    Link ko veda toks "patriotizmas", ryškiausiai pademonstravo Hitleris. Nepaisant to, šiandien matyti, kaip jo idėjos reabilituojamos. Kartais po "tautine", kartais po "demokratine" kauke, bet esmė nuo to nesikeičia. Šiuo požiūriu, Kasčiūno, kaip ir kitų Lietuvos vadinamosios "istorijos politikos" šalininkų, veikla objektyviai reiškia "minkštą" nacizmo reabilitavimą.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Dar šia tema

    Seime įvertino Vokietijos URM pareiškimą dėl Vokietijos kaltės II pasauliniame kare
    75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos

    Svarbiausios temos