23:33 2020 Rugsėjo 18
Tiesioginis eteris
  • USD1.1833
  • RUB89.1439
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą
    Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (94)

    Ne už kalnų 2020-ųjų Seimo rinkimai, bet niekam ne paslaptis, kad, nežiūrint to, kokia partija juos belaimėtų, iš esmės niekas nepasikeis

    Šiame fone labai įdomu prisiminti vieną nedaugelio pavyzdžių iš Lietuvos istorijos, kada demokratiniai rinkimai iš tikrųjų reiškė esminius —  socialinius-ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius krašto ir tautos gyvenime, o būtent —  pavyzdį lygiai prieš 80 metų, 1940-ųjų liepos 14-15 dienomis, įvykusių rinkimų į Liaudies Seimą.

    Kokia jų reikšmė? Ir kuo gi jie buvo tokie ypatingi?

    Fašistinio režimo žlugimas

    Pradėkime tuo, kad šiandien pas mus vyraujančioje antitarybinėje ir antikomunistinėje istoriografijoje, Liaudies Seimas —  kaip ir rinkimai į jį —  vaizduojamas kaip formalaus vadinamosios "sovietinės okupacijos" (kuri, savo ruožtu —  pati yra labai ir labai diskutuotina, bet 170-2 BK str. cenzūruojama tema) etapas, ir ne daugiau. Nors faktiškai tuo metu Lietuvos likimas dar buvo atviru klausimu —  kaip byloja istoriniai dokumentai —  to, kaip pasisuksiantis Liaudies vyriausybių ir atitinkamų rinkimų organizavimas Pabaltijyje, pilnai nenumatė net patys TSRS vadovai Maskvoje. Šį klausimą, kaip ir kitas aplinkybes, detaliai yra nušvietęs istorikas Peisachas Freidheimas 2008 metų išėjusioje knygoje "Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu".

    Vienas svarbiausių momentų, lėmusių 1940 metų vasaros įvykių kontekstą ir didelę dalimi pridavęs jiems toną —  tai tas faktas, kad 1940-ųjų birželį žlugo iš esmės fašistinis Antano Smetonos tautininkų režimas, kaip žinia, įsitvirtinęs 1926 metų gale įvykusio karinio perversmo pasėkoje. Iš tiesų, visą tą laiką —  nepaisant pirmaisiais Smetonos valdymo metais dar užsilikusių formalios demokratijos liekanų —  nebuvo nei vienų laisvų rinkimų ar į Seimą, ar kitas valstybines įstaigas.

    Šiuo požiūriu, 1940 m. liepą įvykusieji rinkimai į Liaudies Seimą —  patinka jie mūsiškiams "patriotams", landsbergiams, anušauskams ir kitokiems, ar nepatinka —  vis dėlto buvo pirmaisiais demokratiniais rinkimais šalyje per daugiau kaip dešimtmetį. Be to, reikia atminti ir klasinį tuomečio Lietuvos sociumo, kaip ir pačios 1918 metų vasario 16 dieną paskelbtos (o 1926 metų gruodžio 17 dieną fašizmo keliu pasukusios) Lietuvos respublikos charakterį: nuo pat pradžios tai juk buvo išnaudotųjų sluoksnių —  kapitalistų ir bankininkų, buožių ir užsilikusių dvarininkų —  o ne darbo liaudies interesams tarnavusi valstybė, kurioje pastarosios atžaloms paprastai tekdavo kartus Juozo Baltušio "Parduotose vasarose" aprašytųjų herojų likimas.

    Liaudies Seimo rinkimai ir jų reikšmė

    Visiškai nenuostabu, kad tiek Smetonos režimo krachą, tiek Liaudies vyriausybę, tiek ir rinkimus į Liaudies Seimą džiugiai sutiko platūs Lietuvos visuomenės sluoksniai. Didžioji jų dalis nebuvo nei komunistai, nei socialistai, ar šiaip apsisprendę kažkokios ideologijos šalininkai, bet, visiškai paprasti, po ilgų metų fašistinio režimo priespaudos, skurdo ir socialinės neteisybės visa tuometine Lietuvos tikrove nusivylę žmonės.

    Tarp liaudies sluoksnių, be abejo, buvo stiprios ir protarybinės nuotaikos —  gi ne kas kita, o būtent Stalino vadovauta Tarybų Sąjunga 1939 m. Lietuvai ir lietuvių tautai sugrąžino jos istorinę sostinę —  Vilnių; be to, būtent Tarybų Sąjunga, vienaip ar kitaip, bet vis dėlto saugojo Lietuvą —  kaip ir visą Pabaltijį —  nuo inkorporavimo į nacistinio Reicho sudėtį. Pagaliau, Tarybų Sąjunga įkūnijo Vakarų siūlytam ir —  kaip buvo matyti, į fašizmą mutavusiam — kapitalizmui alternatyvų raidos vektorių, o būtent —  socialistinę santvarką, kurios pirmųjų penkmečių planų laimėjimai visą kapitalistinį pasaulį sukrėtusios Didžiosios depresijos fone buvo iš tiesų įspūdingi.

    Taigi, tuometis masių entuziazmas turėjo objektyvų pagrindą ir buvo visiškai realus. Tiesa, ir tautininkų, ir kitos politinės partijos, išskyrus Komunistų partiją (LKP) ir su ja iš vien ėjusias organizacijas —  buvo uždarytos. Bet LKP nėjo atskiru, o bendru Darbo liaudies sąjungos sąrašu, iš esmės veikdama pagal vadinamųjų liaudies frontų taktiką. Kita vertus, daug ginčų dėl Liaudies Seimo rinkimų rezultatų —  balsuoti atėjo, pagal oficialius skaičiavimus, 95,51% rinkėjų, iš kurių 99,19% prabalsavo už minėtojo sąrašo kandidatus.

    Versijų ir šiaip spekuliacijų netrūksta, tačiau antitarybinė istoriografija nei vieno dokumentuoto įrodymo, kad šie rinkimai nebūtų išreiškę Lietuvos gyventojų daugumos valios, pateikti negali. Dar daugiau: 1995 metų išėjusiame straipsnyje "Liaudies" Seimo rinkimai. 2. Rinkimų rezultatai" (Lituanistica, 1995, Nr. 1 (21), p. 33) —  be menkiausių simpatijų Liaudies Seimui ar, juo labiau, netrukus po jo išrinkimo Lietuvoje įvestai tarybinei santvarkai —  savarankišką 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimų tyrimą atlikęs istorikas Liudas Truska konstatavo: "Šiaip ar taip —  daugumos Lietuvos žmonių dalyvavimas 1940 metų Seimo rinkimuose —  neabejotinas faktas".

    Tačiau ką gi reiškė, ką Lietuvoje pakeitė tie Liaudies Seimo rinkimai? Atsakymas į šį klausimą —  tame, ką padarė patsai Liaudies Seimas. O iš esmės, jis per netrukus, 1940 metų 21-23 dienomis įvykusius posėdžius, priėmė lemiamus sprendimus, įgalinusius vyriausybę imtis radikalių nacionalizacijos, žemės reformos (būtent —  stambiųjų žemės valdų dalijimo mažažemiams ir bežemiams valstiečiams, naujakuriams) sprendimų, masinio liaudies švietimo, kultūrinimo organizavimo ir —  be abejo —  Lietuvos įsijungimo į Tarybų Sąjungą pilnateisės sąjunginės respublikos statusu.

    Iš tiesų, tai buvo lūžis visame Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenime. Be visų ekonominių ir kultūrinių tarybmečio laimėjimų, tegalima pridurti dar ir tai, kad būtent 1940 metų vasaros pasirinkimo dėka Lietuva —  tada jau buvusi LTSR —  po to, kai 1945 metų buvo nugalėta hitlerinė Vokietija, kaip Tarybų Sąjungos dalis, įėjo į istoriją kaip viena iš antihitlerinei koalicijai priklausiusiųjų šalių.

    Liaudies Seimas ir dabartis

    Aišku, visa tai —  istorija. Be to, praėjo net 80 metų. Tad kas čia tokio, kad reikėtų apie tai kalbėti, kad reikėtų tai prisiminti šiandien —  dabar ir čia? Iš tiesų, tai pirmiausiai yra istorinės tiesos ir, atitinkamai —  nacionalinės savimonės —  klausimas. Juk Lietuvoje paskutinius trisdešimt metų visa TSRS ir LTSR istorija tiesiog juodinama, nes būtent tokia interpretacija remiasi, vienaip ar kitaip, dabar egzistuojančio (ir negausaus oligarchų sluoksnio viešpatavimą įtvirtinuso) režimo ideologinis pateisinimas, galime sakyti —  istorinis legitimumas (tai, kaip sakė Povilas Masilionis —  ir yra "valstybė ant melo pamatų").

    Seimo pastatas, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik/ Владислав Адамовский.

    Tačiau Lietuva nėra atskira nuo likusio pasaulio, o XXI amžiaus realijos, ypač 2008 m. finansų krizės pasėkoje ir dabar vis aštrėjančių socialinių-ekonominių ir geopolitinių prieštaravimų fone darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad egzistuojančios santvarkos istorinis potencialas kone išsisėmęs. Anksčiau ar vėliau, aktualizuosis alternatyvos klausimas, o į jį atsakyti be adekvataus praeities, būtent —  tarybinės praeities —  pažinimo ir įvertinimo, faktiškai neįmanoma. Būtent todėl ir TSRS, ir LTSR, ir konkrečiai Liaudies Seimo patyrimas nepraranda aktualumo ir šiandien, 2020-aisiais metais.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Temos:
    Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (94)
    Tegai:
    Seimo rinkimai, rinkimai, Seimas

    Svarbiausios temos