07:31 2020 Rugpjūčio 12
Tiesioginis eteris
  • USD1.1783
  • RUB85.6858
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Štai kokius duomenis skelbia mums Statistikos departamentas: 2019 metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno 576 tūkst. piliečių

    Šiaip nieko naujo — tas pats tęsiasi metų metus, bet prezidentas Gitanas Nausėda įvedė šneką apie "gerovės valstybę", taigi, tokių negerovių fone belieka paklausti — kurgi ir kam gi toji "gerovės valstybė"?

    Prezidentas: "Lietuva juda gera kryptimi"...

    Prieš einant toliau, objektyvumo dėlei reikėtų pažymėti vieną aplinkybę: iš tiesų, 2019-ieji buvo pirmieji, be to, nepilni Nausėdos prezidentavimo metai. O tokie klausimai kaip skurdas paprastai neišsisprendžia taip greitai. Šiuo požiūriu, galima būtų jei ne pateisinti esamą padėtį, tai bent suprasti prezidentą: kokie bebūtų jo ketinimai, vargu, ar kas kitas būtų spėjęs taip greitai kažką pakeisti iš esmės.

    Be to, kaip pažymi tas pats Statistikos departamentas, situacija lyg ir pamažu gerėja: 2019 metais skurdo rizikos lygis siekė 20,6 %, o tai juk yra 2,3 % mažiau nei 2018 metais. O tokiais tempais, atrodytų, pamažu, bet anksčiau ar vėliau problema turėtų būti išspręsta: Lietuva liktų be akis vis rėžiančios skurdo piktžaizdės. Iš tiesų, panašias nuotaikas reiškė ir pats prezidentas Nausėda: anot jo, "Lietuva juda gera kryptimi"...

    Šiuo požiūriu, galbūt, ne taip jau ir blogai? Iš tikrųjų, kaip kam. Pats Statistikos departamentas pripažįsta, kad dirbančiųjų skurdo rizika faktiškai nepasikeitė (t. y. sumažėjo vos 0,2 %), tuo tarpu oficialiai skaičiuojamas atotrūkis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių visuomenės sluoksnių yra 6,4 karto! Maža to, kad Lietuva socialine atskirtimi yra tarp ES lyderių, reikia turėti omeny dar ir kitką...

    Tikrosios Lietuvos bėdos

    O būtent tai, kad minėtasis 6,4 kartų rodiklis yra skaičiuojamas samdomų darbuotojų pagrindu, kaip reikiant neatsižvelgiant į tikruosius potarybinės Lietuvos visuomenės šeimininkus: tuos, kurie, jei nenori, gali ir visai nedirbti. Žodžiu, stambių įmonių akcininkus, finansininkus, fabrikantus, latifundininkus (o tokių — tiek dėl kolūkių išvogimo, tiek ES fondų paramų turčiams — čia tikrai netrūksta). Taigi, tikrasis skirtumas tarp visuomenės "viršūnės" ir "apačios" — nepalyginamai didesnis, tik niekas Statistikos departamente jo tikriausiai neskaičiuoja, arba skaičiavimų rezultatų neskelbia...

    Be to, naivu kalbėti ar apie prezidento, ar apie Vyriausybės (nesvarbu — ar esamos "žaliųjų valstiečių", ar anksčiau, iki 2016-ųjų buvusios socdemų) tikras ar tariamas "kovas" su skurdu, neturint omeny elementarios, bet neišmatuojamai svarbios aplinkybės, kad nuo Lietuvos įsijungimo į ES 2004-aisiais, tėvynę kaip pigi, bet kvalifikuota darbo jėga Vakarams aptarnauti paliko apie milijonas mūsų piliečių, kurių "evakuacija" negalėjo nepaveikti socialinio Lietuvos kraštovaizdžio...

    Kaipgi paveikti? Taip, kad Lietuvos provincija — mažesni miestai, miesteliai, kaimai ir kaimeliai — kone ištuštėjo. Tiksliau, juose liko senimas, šiek tiek vaikų ir, kas be ko, liumpenizuotas (bedarbystėje, alkoholizme ir šiaip degradacijoje skęstantis...) darbingo amžiaus elementas. Vadinamoji "laisva ir nepriklausoma" Lietuva — kaip ir kiti Rytų Europos kraštai — savo žmogiškąjį potencialą atidavė Vakarams... Už ką? Faktiškai už ES fondų finansinę paramą, kuri trumpalaikėje perspektyvoje, pripažinkime, veikia jei ne kaip išgelbstintis, tai mažų mažiausiai kaip stabilizuojantis veiksnys. Vis dėlto, iš tokių injekcijų gyvuojanti valstybė — tai ne sveikas, progresyviai besivystantis organizmas, bet ligotas, sunkiai sergąs, netgi regresuojantis kūnas, kurio gyvybines funkcijas palaiko savotiška finansinė lašelinė...

    Tiesa, dėl šių ES finansinių injekcijų vaizdas ne toks jau blogas. Ypač paviršiuje ir ypač didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Bet po šiuo fasadu slypi liūdnesnis vaizdas. Demografinė situacija žada ilgalaikę krizę, kuri negalės neturėti rimtų pasekmių krašto ekonomikai ir infrastruktūrai. Jau šiandien situaciją mėginama kompensuoti pigia ukrainiečių darbo jėga. Tačiau juk tai — ne sprendimas.

    "Gerovės valstybė" — kam?

    Kiekvienas normalus žmogus juk nori dirbti, uždirbti ir oriai gyventi savoje šalyje, o ne bastytis, kaip sakoma, po margą svietą dėl duonos kąsnio... Bet būtent taip juk gyvena šiuolaikinė lietuvių tauta. Ir tai — nežiūrint nei Gitano Nausėdos, nei kokių kitų politikierių deklaracijų apie vadinamąją "gerovės valstybę"!

    Iš tiesų, objektyvumas reikalauja pripažinti, kad pagrindiniai dalykai čia netgi nepriklauso nuo pono Nausėdos: nė nekalbant apie vidaus politikos požiūriu itin ribotas prezidento institucijos galias, reikia atminti, kad jis, pats būdamas profesionalus bankininkas (ir atitinkamai susijęs su Skandinavijos finansinio kapitalo interesais...), yra valdančiųjų Lietuvos sluoksnių politinis statytinis, jų reikalų reiškėjas.

    Kokie tie sluoksniai? Iš esmės — tai Tarybų Sąjungos viduriuose susiformavusi, o jai žlungant įsigalėjusi kriminalinė buržuazija, susidedanti iš buvusių spekuliantų, nusikaltėlių ir korumpuotų nomenklatūrininkų, kurie po 1990-ųjų ne danguje, bet žemėje sau susikūrė rojų. Tiesa, labai jau nedvasingą, labai jau nemoralų ir labai jau žemišką, žodžiu — tikrų tikriausią miesčionių, vartotojų rojų, į kurį vis dėlto įleidžiami tik "išrinktieji"...

    Likusiems piliečiams, Landsbergio pavadintais "runkeliais" ir "šunauja", teliko vietoje sunkiai sudurinėti galą su galu, arba degraduoti ir mirti, arba, liaudiškai tariant, "tepti slides" į Vakarus (ką daug kas ir padarė). Visa tai turint omeny, aiškėja, kad Lietuva ir be Gitano Nausėdos ir yra, ir anksčiau buvo tikrų tikriausia "gerovės valstybė", tik ne visiems, o viešpataujančiai mažumai.

    Taigi, Statistikos departamento skaičiuojami 576 tūkst. žemiau skurdo ribos gyvenantys lietuviai tėra tik eilinė tokios mūsų "gerovės valstybės" — kapitalistinių oligarchų gerovės valstybės — grimasa. Kiek tokiame fone adekvatu tikėti Nausėdos pažadais apie "gerovės" valstybę kam nors kitam, išskyrus jiems (žodžiu, "išrinktiesiems"...), — paliksime atviru klausimu. Tegul jį apmąsto skaitytojas.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Tegai:
    Gitanas Nausėda, Lietuva, skurdas

    Svarbiausios temos