10:50 2020 Spalio 27
Tiesioginis eteris
  • USD1.1819
  • RUB90.2935
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Ką tik, bene spalio 11-ąją įvykusių 2020-ųjų Seimo rinkimų išvakarėse, pasirodė interviu su vienu iš kandidatų — partijos "Nacionalinis susivienijimas" lyderiu Vytautu Radžvilu, per kurį pastarasis konstatavo, kad Lietuva "tapo Vakarų ekonomine kolonija"

    Tačiau tai pripažindamas jis išlieka tų pačių Vakarų šalininku. Argi tai nekeista?

    Visos "sisteminės" partijos, pradedant landsberginėmis (TS-LKD, LSDP, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu) ir baigiant LVŽS, kokie bebūtų jų skirtumai, kone vieningai keliaklupsčiauja prieš Vakarus, žodžiu, prieš Jungtines Valstijas, NATO ir ES, kaip, atseit, didžiausius ne tiktai Lietuvos, bet visos žmonijos geradarius. Ir, šiuo požiūriu, Radžvilo pasisakymas iš bendro ideologinio konsensuso tikrai išsiskiria.

    Viena vertus, Radžvilas nepasakė nieko naujo: Lietuvos santykis su ES ir ypač su Vakarų Europos valstybėmis, kurioms tiek Lietuvos, tiek kitų buvusių socialistinių šalių tereikia kaip pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio, iš tiesų yra "kolonijinis". Juk paties Gerhardo Šrioderio svita savu laiku, dar baigiantis XX amžiui, labai aiškiai pareiškė, kad ES plėtra į Rytus leistina tik tuo vieninteliu atveju, jei tuo būdu pasipildys Vokietijos (ir apskritai Vakarų Europos) darbo jėgos rezervai.

    Ir pasipildė: vien Lietuva atidavė Vakarams apie 1 mln. savo žmonių, ką bekalbėti apie tokias šalis kaip Lenkija ar, juo labiau, pomaidaninė Ukraina. Šiuo požiūriu, nukraujavimas — akivaizdus, o ES priklausančios Lietuvos gauti "europiniai pinigai" teprimena išmaldą, o tiksliau, savotišką kyšį, kurį, be valdančiojo elito, įsisavina labiau viršutiniai, didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) besikoncentruojantys gyventojų sluoksniai.

    Iš to natūraliai kyla ir atitinkama socialinė atskirtis tarp minėtųjų, žodžiu, į vadinamosios "europeizacijos" procesus įsipaišiusių, sluoksnių, ir likusios, daugiausia provincinės, Lietuvos dalies. Ir šias tiek narystės ES, tiek apskritai integracijos į Vakarus pasekmes Radžvilas įvardija ir, atrodytų, aštriai kritikuoja kaip tiesiog pragaištingas ir Lietuvai, ir lietuvių tautai, ir, žinoma, pačiam jos valstybingumui.

    Tačiau šito pripažinimas netrukdo Radžvilui vis linksniuoti, kad įsijungimas į ES ir NATO, žodžiu, į Vakarų sudėtį Lietuvai buvo, atseit, "gyvybiškai svarbus", būtinas ir neišvengiamas dalykas. Na, o paklausus, kodėl, atsakymo sulauktumėte paprasto: "Nes juk rusai puola"... Taip, ir todėl, kokie bebūtų Vakarai, kokia bebūtume jų kolonija, vis dėlto privalome juos palaikyti.

    O tai reiškia — ir Lietuvoje turėti NATO bazes, rizikuojant JAV-NATO-ES agresijos prieš Rusiją atveju tapti karo tarp Rytų ir Vakarų mūšio lauku, ir remti europietiškas "spalvotąsias revoliucijas" (kurių naujausią mėginta sukelti Baltarusijoje) ir, kas be ko, palaikyti atitinkamas Jungtinių Valstijų karines intervencijas pasaulyje prieš pastarosioms neparankias šalis ir jų nepriklausomybę ginančius nacionalinius lyderius (pavyzdžiui, Huseiną Irake, Kadafį Libijoje, Asadą Sirijoje ir t. t.).

    Anot Radžvilo, Lietuvos bėda — nacionalinės, valstybinės savimonės ir ją įkūnijančio politinio elito trūkumas, dėl kurio kaltas, atseit, tarybinis (Radžvilo žodžiais — "sovietinis") palikimas. Jei ne šitokia stoka, tvirtina Radžvilas, tai ir ES, ir NATO, ir visur kitur Lietuva galėtų dalyvauti kaip pilnavertė ir, girdi, savo interesus suprantanti bei garbingai jiems atstovaujanti valstybė. Taigi, problema — ne Vakaruose, bet pačiuose mumyse.

    Ir iš tiesų — Lietuvos problemų priežastys didžiąja dalimi yra vidinės. Tačiau jos glūdi anaiptol ne tarybiniame pavelde. Priešingai: jos kilo dėl iki 90-ųjų klestėjusios Tarybų Lietuvos pramonės ir žemės ūkio sunaikinimo, dėl kurio dešimtys, šimtai tūkstančių lietuvių, tapę nereikalingais savame krašte, buvo priversti arba degraduoti ir žūti, arba, kaip sakoma, kelti sparnus į Vakarų Europą, kur jie — kartu su kitais Rytų Europos darbininkais — dabar ir aptarnauja šiuos XXI amžiaus "kolonizatorius". Tokia ta ekonominė dalyko pusė.

    Tuo tarpu nacionalinės savimonės ar, sakykime, ideologiniame lygmenyje, būtent LTSR panaikinimas ir 30 metų besitęsiantis visko, kas tarybiška, kas komunistiška, galiausiai visko, kas sieja Lietuvą su Rusija ir apskritai su TSRS tautų šeima, juodinimas, paliko lietuvių tautą tokiame prasminiame, egzistenciniame vakuume, kad, beieškant nacionalinės idėjos, šiame kontekste rinktis arba naciams tarnavusių baltaraiščių ir pokario banditų kultą su iš jo kylančiu rusofobiniu, antitarybiniu lietuviškos tapatybės surogatu, arba ES ir Vakarų siūlomą vaivorykštinį absurdą.

    Juk čia reikėtų kalbėti kaip tik apie viso ligšiolinio Lietuvos vystymosi vektoriaus pragaištingumą, apie tai, kad prie esamos padėties mus privedė ne kas kita, kaip antitarybinis ir rusofobinis 1990 metų kovo 11 dienos posūkis. Tačiau Radžvilui ir šis vektorius, ir jo ištakos — tikrų tikriausios šventenybės. Ir šiuo požiūriu jis, ar kritikuodamas Lietuvos kolonijinį pajungimą Vakarams, ar įvairiausias neoliberalistinės ekonomikos pasekmes šaliai, vis dėlto pasireiškia kaip šių blogybių priežasčių, taigi — kaip desovietizacijos, kaip kapitalizmo ir kaip tų pačių Vakarų imperializmo apologetas.

    Ir kodėl Radžvilas taip daro? Iš esmės, tokią poziciją lemia tai, kad šis veikėjas — patologinis antitarybininkas ir rusofobas, kurio neapykanta Tarybų Sąjungai ir Rusijai iškreipia bet kokį objektyvesnį dabartinės realybės matymą. Ir šioje šviesoje, deja, bet kokios atskiros teisingesnės jo įžvalgos netenka bet kokios vertės. Ir, šiuo požiūriu, pono Radžvilo "kritiką" Lietuvos kolonijiniam statusui santykyje su Vakarais tegalime vertinti kaip vieną iš dvejų variantų: arba kaip nesusipratimą, arba kaip demagogiją.

    Kuris iš jų — geriausiai žino jis pats. Bet nesvarbu, kuris bebūtų, praktinė išvada tegali būti viena: kad Radžvilas ir jo partija — jokia alternatyva liberalistiniam Lietuvos politikos konsensusui, o tik dar vienas "feikas", kuriame į gražią patriotinę ir tautišką vatą įvyniotas iš tikrųjų toksiškas fašistinis turinys. Ir kuo greičiau tai supras Radžvilą remiantys geros valios lietuviai, tuo bus geriau visiems.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    Kad ir kas laimės rinkimus, pasaulis Lietuvoje neapsivers aukštyn kojomis, mano ekspertas
    "Ir taip toliau". Kada jau Lietuvos politika sugebės peržengti savo pačios ribas?
    "Nieko negausite": Maskva patarė Baltijos šalims nustoti "elgetauti"
    Astravo AE: grėsmė Lietuvai ar eilinis rusofobų šnipštas?
    Tegai:
    Vytautas Radžvilas

    Svarbiausios temos