18:14 2020 Lapkričio 26
Tiesioginis eteris
  • USD1.1900
  • RUB90.1153
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Profesorius Juozas Jermalavičius papasakojo apie savo naują knygą, situaciją Lietuvoje, kruvinus 1991 metų sausio įvykius Vilniuje ir pasisakė kitomis aktualiomis temomis

    Juozas Jermalavičius yra Lietuvoje gerai žinomas žmogus. 80 metų profesorius istorikas Jermalavičius iš tikrųjų yra legendinis žmogus. Sovietmečiu žinomas istorikas, nuo 1989 metų — vienas iš Lietuvos komunistų partijos lyderių, nuo 1994 metų ilgą laiką jis gyveno Rusijoje, rašo knygas, straipsnius, dalyvauja įvairiose konferencijose.

    Vienu metu Jermalavičių žiauriai persekiojo Lietuvos specialiosios tarnybos, kurios palaiko glaudžius ryšius su Amerikos specialiosiomis tarnybomis. Grupė kovotojų iš Lietuvos specialiųjų tarnybų net pagrobė Jermalavičių ir jo kolegą Mikolą Burokevičių, kurie tuo metu buvo Baltarusijoje.

    Lietuvos komunistų partijos vadovai buvo areštuoti 1994 metų sausio 15 dieną Minske ir išvežti į Lietuvą. Po ilgo politinio teismo jie ir keli kiti kolegos, Lietuvos komunistai, buvo apkaltinti neva bandymu nuversti vyriausybę 1991 metų sausio mėnesį. Jermalavičius gavo aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę ir buvo įkalintas Lietuvos kalėjime iki 2002 metų sausio 15 dienos. Tų pačių metų pavasarį jis išvyko į Rusiją.

    Jermalavičius 2020 metų pradžioje išleido knygą "Ateitį nušviečia mokslas". Rusijoje vyko jos pristatymai. O liepos mėnesį pusiau slaptomis sąlygomis ir Lietuvoje. Juk žodžio laisvė Lietuvoje dabar egzistuoja tik sapnuose, vyksta didžiulės politinės represijos — už knygų leidimą, atviros nuomonės apie istorinius įvykius reiškimą, straipsnių leidimą, lankstinukų platinimą, literatūros saugojimą.

    — Šių metų pradžioje išleidote knygą "Ateitį nušviečia mokslas". Kokios yra pagrindinės jos idėjos? Ar ten atkreipiamas dėmesys ir į Lietuvą? Domina situacija Lietuvoje?

    — Lietuva kadaise buvo pasirinkta pagrindiniu TSRS sunaikinimo forpostu. Čia reikia pabrėžti, kad Sovietų Sąjungą sunaikino tiek užsienio, tiek vidaus agresoriai. Šie procesai turi gilias šaknis nuo 1970–1975 metų. Žinoma, nuo 1986–1988 metų jau buvo atliekamas platus ir rimtas perversmo darbas. Jau 1990 m. prasidėjo lemiamas etapas, o vadinamasis 1990 metų kovo 11 dienos aktas (nepriklausomybės paskelbimas), kurį priėmė naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tapo durklu į sovietinės valstybės nugarą. Lietuvoje pradėta naikinti paminklus Leninui ir vietos sovietų lyderiams. Bet Leninas tais laikais buvo pagrindinė asmenybė, o nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1920 metais buvo sukurta tik todėl, kad jos sukūrimo sąlygos atsirado po 1917 metų revoliucijos. 

               

    Dabar, mūsų laikais, pagrindinės grėsmės kyla iš Amerikos imperializmo. Būtent Amerikos imperializmas siejamas su TSRS sunaikinimu, su kruvinais įvykiais Ukrainoje 2014 metais, su žiauriais karais Irake, Sirijoje, Libijoje ir kitose šalyse.

    Čia galite pažvelgti į knygos "Ateitį nušviečia mokslas" puslapius: "Amerikos imperializmo agresyvumas prisideda prie bendros krizės Jungtinėse Valstijose paūmėjimo. Yra požymių, kad gali pasireikšti ūmus JAV pilietinis karas. Štai tada chaosas ir niokojimai taps Amerikos imperializmo kapu. Šiuo atveju NATO ištiks ūmi krizė. Reikėtų pažymėti, kad nuo 1990 metų viena pagrindinių NATO bloko krypčių yra socialistinių Europos šalių neokolonizacija. NATO pradėjo greitai įsisavinti Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Lietuvą ir kitas Rytų Europos šalis, kad priartėtų prie Rusijos. Pagrindinis NATO pasaulinės agresijos tikslas yra Rusijos teritorijos, kur sutelkta maždaug 35 procentai visų pasaulio žaliavų, ir kuri dėl to tapo turtingiausia šalis, išardymo ir neokolonizavimo įgyvendinimas".

    Lietuva dabar vėl naudojama kaip agresijos prieš Rusiją forpostas. Pažvelgus į aktualiausius procesus, dabar svarbiausias klausimas yra Lietuvos išsaugojimas. Juk po 30 metų šalį paliko apie pusantro milijono žmonių. Jie išvyko ne veltui — tai buvo reakcija į masinį nuskurdimą, į žmogaus teisių pažeidimą. Antroji problema — militarizmas, karinės isterijos kurstymas. Tai neigiamai veikia Lietuvos ekonomiką ir socialinį sektorių. Iš tiesų labai didelė šalies biudžeto dalis išleidžiama kariniams poreikiams tenkinti. Žmonės gauna mažas pensijas ir socialines pašalpas, bibliotekos ir kultūros centrai Lietuvos provincijoje nedirba. Kai daugelis pensininkų per mėnesį gauna tik 130–230 eurų, iš tokių sumų gyventi labai sunku.

    Dabar maisto ir drabužių kainos yra akivaizdžiai aukštesnės nei Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Kita vertus, ne tik Lietuva, bet ir tokios posovietinės šalys kaip Latvija, Estija, Gruzija, Ukraina per pastaruosius 30 metų prarado didžiąją dalį savo gyventojų. Masinė emigracija į Vakarus yra tragiškas procesas. Ir mes turime pripažinti, kad tai yra procesas, susijęs su TSRS sunaikinimu. Kalbant apie žodžio laisvę, tada galime atvirai pasakyti: Lietuvoje liko tik žodžio laisvės imitacija, nes Algirdo Paleckio, Povilo Masilionio, Jurijaus Melio, Viačeslavo Titovo, Viktoro Orlovo ir daugelio kitų tik savo nuomonę išsakiusių žmonių persekiojimas — ir taip jie tampomi po teismus, prieš juos vykdomos tikslinės šmeižikiškos kampanijos. Visa tai yra akivaizdūs šiurkštaus žodžio laisvės pažeidimo požymiai.

    Kalbant apie teigiamus akcentus, galiu pasakyti, kad žmonės vis dar kovoja už žmogaus teises, išreiškdami pilietinę poziciją — už taiką ir žmonių draugystę. Žinau, kad vis daugiau žmonių palaiko neutralią Lietuvą ir nori taikių santykių su kaimyninėmis šalimis. Tai gerai, noriu dar kartą pabrėžti — aš už Lietuvos išsaugojimą!

    — Viena iš aktualių šiuolaikinės Lietuvos temų yra istorinės atminties tema. 1990–1991 metų įvykiai buvo dramatiški. Provokacijos, kruvini įvykiai Vilniuje... Tada jūs buvote vienas iš Lietuvos komunistų partijos (LKP) lyderių ir visa tai matėte kaip ant delno. Ką galite pasakyti apie šiuos įvykius dabar, kai Lietuvoje vyksta teismas, apie "Sausio 13-osios bylą"?

    — Nuo 1990 metų kovo 11 dienos Lietuvoje į valdžią prasiveržė tos politinės jėgos, kurios remiasi rusofobijos ir antisovietizmo idėjomis. Jie sukūrė savo istorijos sampratą. Ši koncepcija apima ir nacių nusikaltėlių šlovinimą, ir mitą apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius. Turiu pasakyti, kad man nuoširdžiai gaila Sausio 13-osios įvykių aukų — tų žmonių, kurių daugumą nužudė kovotojai, kuriuos pasiuntė aukšto rango provokatoriai iš naujosios Lietuvos vyriausybės. Tada jie šaudė iš gyvenamųjų pastatų stogų ir iš langų.

    Председатель ЦК КПРФ Геннадий Зюганов (слева) и один из лидеров литовских коммунистов, политический деятель и публицист Юозас Ермалавичюс
    © Sputnik / Андрей Александров
    Juozas Jermalavičius ir Rusijos komunistų partijos vadovas Genadijus Ziuganovas

    Tačiau mitų kūrėjai teigia priešingai: neva žmones nužudė sovietų kariuomenė. Tokie teiginiai nėra pagrįsti faktais — juk nustatyta, kad žmonės buvo šaudomi ne iš ginklų, kuriuos turėjo kariškiai, o iš senų karabinų ir medžioklinių šautuvų. Matome, kad istorinė tiesa šiems mitų ir pasakų rašytojams yra tarsi kaulas gerklėje. Vienas ryškus pavyzdys: prieš kelerius metus, 2017 metų kovo pradžioje, Lietuvoje buvo išleista Galinos Sapožnikovos knyga "Išdavystės kaina". Knygoje aprašomi istoriniai įvykiai: kokie procesai vyko Lietuvoje 1990–1991 metais ir šiek tiek vėliau. Surinkęs interviu su šių įvykių liudininkų, aš taip pat išsakiau savo nuomonę apie TSRS sunaikinimo laikus.

    Netrukus prie "Politikos" leidyklos ir jos direktoriaus Masilionio buto slenksčio atsirado specialiųjų tarnybų grupės. Buvo atliktos kratos, konfiskuotas ir išvežtas beveik visas knygos leidimas. Prieš Masilionį buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tariamo neapykantos kurstymo. Buvo ir teismo procesas, Masilionis buvo nuteistas ir jam paskirta didelė bauda.

    Jei daugiau apie šiuos istorinius įvykius, tai, žinoma, galiu pasakyti, kad Jelcinas, Jakovlevas ir dar didelė jų draugų grupė buvo "TSRS duobkasiai". Skilimas įvyko daugelyje valdžios struktūrų, įskaitant KGB. Čekistų gretose buvo ir išdavikų, ir vertų žmonių, gynusių sovietų valdžią. Tuo sunkiu metu, nuo 1990 metų gruodžio iki 1991 metų rugpjūčio, Lietuvoje veikė nelegali KGB grupė, drąsūs saugumo pareigūnai padarė viską, kad išsaugotų sovietų valdžią. Tuo pat metu Lietuvoje taip pat veikė CŽV grupė, kuriai vadovavo Andrius Eiva (lietuvių kilmės amerikietis).

    Литовский политический деятель Юозас Ермалавичюс
    © Sputnik / Мариус Баранаускас
    Juozas Jermalavičius

    Tuo metu Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto vadovybės stuburą sudarė mokslininkai profesoriai Mykolas Burokevičius, Valentinas Lazutka, Ivanas Kučerovas, Konstantinas Surblys ir aš. Į Centrinį komitetą visi atėjome tik 1989 metais. Tik Juozas Kuolelis buvo labai patyręs partijos narys, daug metų dirbęs Centriniame komitete. Kalbėjomės su LKP atstovais regionuose, darėme viską, kad išlaikytume stabilumą Lietuvoje.

    Žinoma, LKP gretose buvo ir išdavikų — tokių kaip Rimvydas Tvarijonas ir kitos panašios asmenybės, pradėjusios glaudžiai bendradarbiauti su priešais. Bet apskritai LKP surengė vertą kovą, ir tik 1991 metų rugpjūtį, po įvykių Maskvoje, buvome priversti palikti šalį. Tiesa, ne visi išvažiavo: Kučerovas ir Kuolelis liko, jie buvo areštuoti. Kalėjime profesorius Ivanas Kučerovas susirgo vėžiu, tada buvo paleistas ir jam buvo leista išvykti į Baltarusiją, kur jis mirė. Burokevičius ir aš gyvenome Baltarusijoje, bet buvome užfiksuoti Lietuvos kovotojų ir išvežti į Lietuvą. Kuolelis buvo teisiamas kartu su mumis, jis taip pat ilgai praleido kalėjime. Vėliau jis aktyviai dirbo. Juozas Kuolelis mirė 2017 metų rudenį, turiu pasakyti, kad jis buvo geras organizatorius, stiprus ir principingas žmogus.

    — Dabar vėl smarkiai keliami istorinės praeities klausimai, būtent 1940–1954 metų Lietuvos įvykiai: sovietų valdžios sukūrimas, vokiečių-fašistų okupacija, sunkus pokario laikotarpis (iš tikrųjų — pilietinis karas). Įdomu sužinoti apie aplinkybes, kai dalyvavote svarbiuose procesuose: 1985–1987 metais savo straipsniuose atvirai aprašėte visus duomenis, kad 1944–1954 metais iš abiejų pusių pilietiniame kare žuvo apie 50 tūkstančių. Kaip tai vyko ir kokį atgarsį sukėlė istorinė tiesa? Kitas svarbus momentas: kodėl, jūsų manymu, dabar situacija sunkėja: aktyviai šlovinami nacių nusikaltėliai, aktyviai persekiojami antifašistai, kurie kalba ir rašo apie šiuos nacių nusikaltėlius?

    — Iškart po to, kai buvo nuspręsta išslaptinti archyvus, man paskambino, pasakė, kad laikas įvesti visus istorinius duomenis pokario tema. Aš kaupiau visus žurnalo "Įvykis ir laikas" straipsnių ir kitų leidinių duomenis nuo 1987 metų pavasario, pristatinėjau šiuos duomenis konferencijose ir seminaruose. Reakcija buvo kitokia: kai kurie teigė, kad pagaliau buvo atskleista visa tiesa apie sunkų 1944–1954 metų laikotarpį, kai "miško broliai" žiauriai žudė civilius. Natūralu, kad sovietų valdžios struktūros vykdė reidus prieš šių budelių vienetus, ir daugelis "miško brolių" buvo nužudyti arba areštuoti. Buvo ir kitų nuomonių, kad neva neverta atskleisti visų duomenų.

    Литовский политический деятель Юозас Ермалавичюс
    Lietuvos politinis veikėjas Juozas Jermalavičius

    Bet dabar Lietuvoje vyksta tikra "raganų medžioklė" prieš tuos, kurie sako tiesą apie "miško brolius". Jie nuteisė Titovą, iškėlė baudžiamąsias bylas prieš daugelį antifašistų, vykdė kratas, šmeižikiškas kampanijas.

    Yra labai daug vandalizmo aktų: paminklų antifašistams griovimas, sovietų karaiams — kaip buvo 2018 metais Alytaus rajone ar 2013 metais Vilniaus centre (čia buvo nugriautas paminklas rašytojui, XVI Lietuvos divizijos karininkui Liudui Girai). Tai, žinoma, ciniškas barbariškas procesas. Taip pat nauji vandalizmo aktai. Visai neseniai, spalio 7 dieną, Kaune buvo nugriautas paminklas Holokausto aukoms. Vasaros pradžioje, birželio mėnesį, skirtingose ​​Lietuvos vietose taip pat buvo išniekintos vietos, susijusios su nacių nusikaltimų aukomis.

    O paminklai nacių nusikaltėliams yra saugomi. Garsaus hitlerininkų budelio Jono Noreikos "palaimintą atminimą" saugo net Seimo nariai, gerai žinomi kariškiai. Kai praėjusią vasarą Vilniuje buvo teisėtai pašalinta Noreikos atminimo lenta, visi šie neonaciai puolė pulti ir rugsėjį jie grąžino budeliui skirtą lentą.

    Apskritai istorinės atminties tema yra labai svarbi, manau, kad ji nusipelno ypatingo dėmesio. Pažymėsiu, kad Lietuvoje vis dar yra antifašistų grupių, įvairių pažangiosios inteligentijos atstovų, kurie užsiima šia tema. Tai gerai, nes tamsių represinių jėgų valdymas Lietuvoje netruks amžinai.

    — Kaip žvelgiate į ateitį, kokios yra Lietuvos perspektyvos? Ar ji gali tapti taikia ir ekonomiškai išsivysčiusia šalimi? Ar šiame regione bus taika?

    — Džiaugiuosi, kad Lietuvoje neužmirštos socialistinės ir komunistinės idėjos, kad kairiosios jėgos rengia įvairias akcijas ir konferencijas. Žinoma, situacija yra sunki, žinau, kad kairieji aktyvistai, antifašistai Lietuvoje susiduria su persekiojimais. Specialiosios tarnybos aktyviai daro jiems spaudimą visokiais būdais: be baudžiamųjų bylų iškėlimo, kratos, sulaikymai, imamasi kitų priemonių: blokuojamos banko sąskaitos, spaudžiami antifašistų artimieji ir pan. Čia reikia sustoti ir pažvelgti į šių procesų šaknis: kodėl susiklostė tokia sunki padėtis?

    Dar 1986–1989 metais Lietuvoje buvo kuriami antisovietiniai judėjimai, kurių aktyvistai dabar užima aukštas pozicijas Lietuvos valdžios struktūrose, specialiosiose tarnybose. Šie antisovietiniai judėjimai veikė vadovaujant antikomunistiniams JAV centrams ir atstovavo penktajai imperializmo kolonai TSRS viduje. Istorinėje tikrovėje Sovietų Sąjungos sunaikinimas pakenkė jėgų pusiausvyrai tarptautinėje arenoje ir taip prasidėjo aršios rusofobijos kurstymas.

    Rusofobinis režimas vis dar yra Lietuvoje. Bet jis ilgai negalės išsilaikyti. Ir tada kita valdžia — žmonių valdžia — galės jį pakeisti. Čia svarbu įvykių analizė: čia yra šalys, kuriose įsitvirtino socialistinė sistema arba valdžioje yra kairiosios pažangiosios krypties lyderiai — Kinija per pastaruosius 30 metų padarė didžiulį šuolį iš didelės besivystančios šalies į tikrą pasaulio ekonomikos lyderę.

    Šalia Kinijos yra Vietnamas ir Laosas — taip pat socialistinės šalys, per pastaruosius 30 metų pasiekusios milžiniškų rezultatų. Urugvajus, Bolivija, Nikaragva, Kuba ir daugybė kitų šalių, kuriose dominuoja kairiųjų vyriausybės, pasiekė gerų ekonominių rezultatų, pažangos socialinėje srityje, švietimo srityje. O jei šiose šalyse būtų laimėjusi kita pusė, finansinės oligarchijos klanai ir Vakarų transnacionalinės korporacijos? Vargu ar kas nors išdrįstų teigti, kad tokiu atveju tai būtų vargingos šalys, tipiškos kolonijos.

    Progresyvių kairiųjų jėgų perspektyvas vertinu teigiamai: net tose šalyse, kur nėra socialistinės valdžios sistemos — Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse, įvairiose Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse — kairiosios jėgos turi labai tvirtas pozicijas. Neabejoju, kad Lietuvoje ateis laikas, kai laimės progresyviosios kairiosios jėgos. Žinoma, tai pakeis situaciją į gerąją pusę, suteiks galimybių atkurti ekonominį stabilumą, nustos kurstyti laukinę rusofobiją ir leis atkurti gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tai reiškia, kad tai bus perėjimas nuo nerealios provokuojančios lietuviškos "antipolitikos" sistemos prie normalios šalies valdžios sistemos ir taikaus gyvenimo šalyje įtvirtinimo.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Tegai:
    Lietuva, TSRS

    Svarbiausios temos