13:07 2020 Lapkričio 28
Tiesioginis eteris
  • USD1.1922
  • RUB90.9894
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pakomentavo taikos susitarimą Kalnų Karabache. Vėl kaltino Rusiją. O gal vertėtų pažiūrėti į save?

    Kariniame konflikte tarp Azerbaidžano (ir iš esmės Turkijos), Kalnų Karabacho bei Armėnijos pasiektas taikos susitarimas. Į regioną įvesti Rusijos taikdariai. Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius irgi nusprendė pakomentuoti situaciją ir vėl rado, dėl ko apkaltinti Rusiją.

    Pirmas klausimas šiuo atveju — kaip su visu tuo susijusi Lietuva? Kur ji, o kur Kalnų Karabachas. Tiesa, Vilnius juk "pasaulio centras", globalios politikos galia, be kurios nuomonės (su veiksmais sunkiau) niekas negali įvykti. Todėl pažiūrėkime, ką pasakė Linkevičius.

    Apie viską ir apie nieką

    Iš pradžių jis pažymėjo: "Niekas iš tikrųjų neužsibaigia. Gilesni įvertinimai, matyt, bus kiek vėliau. Tai labai šviežias susitarimas. Todėl kažkaip sudėtinga būtų sveikinti. Juo labiau, kaip ir anksčiau esame sakę, galimai yra siekiama susilpninti Pašinianą. Jis, kaip žmonių iškeltas lyderis, (elgėsi), sakykime taip, ne pagal taisykles, prie kurių yra pripratęs Kremlius. Matėsi, kad jis yra neparankus ir nepatogus, nepaisant to, kad Armėnija savo veiksmuose ir retorikoje nebuvo antirusiška. Juo labiau kad Rusija turi ir didelių įsipareigojimų Armėnijos saugumui. Tačiau visa tyla iš Maskvos pusės, kai konfliktas prasidėjo, kėlė labai daug klausimų apie galimus susitarimus. Matyt, ne tik dėl Kalnų Karabacho, bet, ko gero, ir dėl Sirijos. Įvairias tokias prielaidas daryti galime".

    Kariai kelyje netoli Kelbečero miesto, archyvinė nuotrauka
    © Sputnik / Илья Питалев

    Na, ir ministro išvada — nepaisant to, kad Azerbaidžanui pavyko perimti dalį ginčytinų teritorijų, "visko tikrai neatsiims, nes užšaldytas konfliktas — tai yra būdas Rusijai veikti visus regionus, taip pat ir šį — Pietų Kaukazo regioną". Vėliau Linkevičius patikslino savo "įvairias tokias prielaidas", teigdamas: "Džiūgauti priežasčių tikrai nėra. Pažiūrėkime, kas įvyko. Rusija įvedė savo taikos palaikymo pajėgas į Kalnų Karabachą, ką jau seniai žadėjo daryti. Konfliktas tikrai nebus pilnai išspręstas, nes Rusija negalėtų realizuoti savo įtakos regione. Tuos konfliktus Rusija pati ir eskaluoja".

    "Iki galo konfliktas nėra išspręstas. Viena pusė švenčia, kita pusė jaučiasi pažeminta. Gėris tame yra, kad baigėsi kariniai veiksmai, bet, ar ilgam, sunku pasakyti. Kaip žinome, trejos paliaubos jau buvo paskelbtos. 30 proc. teritorijos praradimas Armėnijai ir Pašiniano Vyriausybei yra didžiulis smūgis. Galbūt tai dar vienas Rusijos momentas, kuomet pamokoma, kad liaudies iškelti lyderiai kaip Pašinianas, kuris retorika ir veiksmais prieš Rusiją nieko neveikė, bet vis tiek Rusijai buvo neparankus", — apibendrino Linkevičius.

    Ilgos citatos pateiktos tam, kad skaitytojai patys galėtų įvertinti Lietuvos užsienio reikalų ministro minčių srauto logiką. Po tokių žodžių net nežinai, nuo ko pradėti. Aišku viena — "džiūgauti priežasčių tikrai nėra", nes situacijos centre Rusija. Tačiau tuomet kyla klausimas — o ką reikėjo daryti?

    Ką žinau — nenoriu, ko noriu — nežinau?

    Jeigu bandytume suprasti Linkevičių, Rusijos neveiksnumas — blogai, nes tai ciniškas bandymas susilpninti tariamą demokratą ir liaudies lyderį (kurį tą liaudis dabar nori nuversti, bet negali rasti) Pašinianą. Vadinasi, Maskvai reikėjo kariauti Armėnijos pusėje, nes "Rusija turi ir didelių įsipareigojimų Armėnijos saugumui"? Bet net Jerevanas nepripažino Kalnų Karabacho nepriklausomybės, ir formaliai Azerbaidžanas kariavo ne su Armėnija. Atitinkamai, jeigu Kremlius įsikištų ir būtų pastarosios bei Karabacho pusėje, Lietuva viena iš pirmųjų pradėtų rėkti, kad jis elgiasi netinkamai, ir iš karto prisimintų, kad JTO rezoliucijos — Baku pusėje.

    Dabar Rusija ne vienašališkai (kaip mėgsta daryti amerikiečiai), o su abiejų konflikto pusių pritarimu įvedė taikdarius, bet ir vėl blogai — Maskva "užšaldo" konfliktą, kurį naudos kaip įtakos svertą Kaukaze. Tada išeina, kad reikėjo leisti Azerbaidžanui galutinai išspręsti problemą. Bet tokiu atveju Stepanakerte galėtų įvykti skerdynės, o Pašiniano valdžia gautų dar didesnį smūgį, kas Linkevičiui netinka. Vadinasi, Rusija turėjo įsikišti, arba Armėnija turi tęsti karą, bet... Užburtas iškreiptos logikos ratas.

    Tačiau, turbūt, negalima pasakyti, kad Lietuva visai nežino, ko norėtų šiuo atveju. Ji, matyt, būtų patenkinta, jeigu į regioną žengtų ne Rusijos, o, pavyzdžiui, Prancūzijos, taikdariai. Kitaip tariant, situaciją valdyti turėtų Vakarai, ir nesvarbu kaip — Vilniui būtų geras bet koks jų sprendimas. Bet bėda ta, kad net Amerika nesugebėjo nieko padaryti — Donaldas Trampas žadėjo viską sutvarkyti, tačiau nieko nepadarė. O Rusija nežadėjo, bet padarė. Ir vėl Putinas laimėjo. Todėl nenuostabu, kad Lietuva neturi priežasčių džiūgauti. O kaipgi taika? Na — tai bloga taika, nes tai rusiška taika.

    Tai gal Vilniui pačiam reikėjo aktyviau įsitraukti į procesą?

    Lietuviškas pavyzdys

    Klausimas ne visai ironiškas, nes Lietuva atlieka tam tikrą vaidmenį Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje, o visos šios valstybės susiduria su teritorinio vientisumo iššūkiu. Problema ta, kad šis vaidmuo tipiškai vakarietiškas — tai yra, destruktyvus.

    Gruzijoje buvo remiamas Michailas Saakašvilis, o kai jis pradėjo karą su Pietų Osetija, Lietuva ilgai bandė įrodyti, kad čia Rusija kalta. Kai net Europa pripažino, kad tai netiesa, — tyla. Dabar toliau kalbama apie "rusišką okupaciją".

    Ukrainoje Vilnius remia korumpuotą režimą, kuris samoningai ir kryptingai žlugdo "Minsko susitarimus", o jo nacionalistai toliau šaudo Donbase į taikius gyventojus. Bet, žinoma, dėl visko kalta tik Rusija.

    Moldovoje Lietuva pritaria idėjai išvesti rusiškus taikdarius iš Padniestrės. Kas bus tokiu atveju? Gali atsinaujinti konfliktas ir įvykti kažkas panašaus į tai, kas atsitiktų Donbase, jeigu jį užimtų Ukraina. Bet Vilniui tai, turbūt, "normalūs" variantai.

    Apibendrinant, galima teigti, kad paranojiškai antirusiška Lietuvos politika dažnai prasilenkia su sveiku protu (jau nekalbant apie pragmatiškus šalies interesus) ir remiasi kraštutiniais dvigubais standartais. Bet tuo pat metu ji gerai įsipaišo į JAV globalistų strategiją, kurioje dominuoja "valdomo chaoso" koncepcija ir siekis maksimaliai komplikuoti Maskvos gyvenimą posovietinėje erdvėje. Atitinkamai, Rusijos taikdariai Karabache — liūdna žinia Linui Linkevičiui. "Geriau bloga taika nei geras karas", matyt, ne jo atvejis.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    "Lengvas atvejis". Kodėl JAV nesugebėjo sutaikyti Baku su Jerevanu
    Naryškinas: Vakarai Baltarusijoje tobulina Rusijos "nusmukdymo" metodus
    Erdoganas pasiūlė Putinui sukurti darbo grupę Karabacho klausimu
    Armėnijoje numuštas Rusijos sraigtasparnis Mi-24
    Tegai:
    Linas Linkevičius, Lietuva, Kalnų Karabachas

    Svarbiausios temos