00:44 2020 Gruodžio 03
Tiesioginis eteris
  • USD1.2066
  • RUB91.3194
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Pirmojo Baltarusijos AE energijos bloko paleidimo etapo pradžią lydi didžiulis skaičius Lietuvos politikų ir vadovybės pareiškimų, protesto notų ir kitų pasipiktinimo kupinų laiškų

    Už šio informacinio triukšmo vis sunkiau suprasti, kas tiksliai vyksta Lietuvos energetikos sistemoje, kaip šios valstybės elgesys veikia BRELL situaciją. Be to, kartais kyla įtarimas, kad Lietuva žaidžia kažkokį žaidimą, nepriklausomą nuo Europos Komisijos sukurto scenarijaus.

    Tai reiškia, kad turime stengtis atmesti visų lygių politikų pareiškimus ir atidžiai pažvelgti į regione veikiančių reguliavimo institucijų ir energetikos bendrovių veiksmus ir sprendimus. Tuo pačiu metu analizę sudarys dvi dalys — iki 2020 metų rudenio ir vėliau, nes pastaruoju metu naujienų srautas apie tai, kas vyksta Rusijos, Baltarusijos, ES ir Baltijos šalių keturkampyje, tapo itin tankus.

    Tikrosios Baltijos šalių kovos dėl pasitraukimo iš BRELL priežastys

    Nuo šiandien Baltijos valstybių elektros energijos sistemos ir toliau veikia kaip visiškai sinchronizuoto BRELL žiedo dalis. Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva šią asociaciją kūrė ne vienu, o dviem tikslais. Be susitarimo dėl srautų organizavimo Leningrado sritis–Estija, Pskovo sritis–Estija, Pskovo sritis–Latvija, Baltarusija–Lietuva, Kaliningrado sritis–Lietuva ruožuose, tarp valstybinių energetikos įmonių buvo pasirašyta sutartis dėl avarinių pajėgumų rezervo sukūrimo.

    Kiekviena šalis šiam rezervui skyrė 100 megavatų generuojančių pajėgumų, akivaizdus šio sprendimo tikslas — savitarpio draudimas planinių ir neplaninių remonto bei įvairių ekstremalių situacijų atveju. Kad ir kokie būtų mūsų tarpvalstybiniai santykiai, orientuoti į rinką, niekas negali pašalinti iš darbotvarkės energetinio saugumo ir jo klausimų — fizikos dėsniai nedaro jokių nuolaidų ponams politikams.

    2004 metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo ES narėmis, tačiau drastiškų pokyčių šių šalių elektros energijos sistemose nebuvo, vienintelė išimtis buvo absoliutus politinis sprendimas uždaryti Ignalinos AE. Nepriekaištingai veikiančio BRELL energijos žiedo buvimas buvo patenkinamas naujiesiems Baltijos šalių vadovams, kurių sostinė persikėlė į Briuselio miestą.

    2009 metais įvyko du reikšmingi įvykiai vienu metu — galutinis Ignalinos AE jėgainių sustabdymas ir oficialus Rusijos pasitraukimas iš Europos energetikos chartijos. Būtent nuo šio momento Europos Komisija pradėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros energijos sistemos buvo visiškai izoliuotos nuo Europos energetikos sistemų.

    Taigi, EK pradėjo atkreipti dėmesį ir skirti pinigų, nes po 2008 metų ekonominės krizės "Baltijos tigrų" valstybės biudžetuose nėra laisvų lėšų. Politinė tvarka buvo ir išlieka visiškai paprasta: Briuselis, Talinas, Ryga ir Vilnius jau du dešimtmečius kovoja siekdami užtikrinti, kad Baltijos šalių energetinė sistema būtų izoliuota nuo Rusijos ir Baltarusijos energetinių sistemų, grakščiai pavadindama tai "energetine nepriklausomybe nuo Rusijos".

    Geografija ir fizikos dėsniai vs politinis užsakymas

    Bet šis politinis užsakymas vėl atsirėmė į elektros energijos pramonės įstatymus ir tai, kad nėra vienos Europos energetikos sistemos, į kurią būtų galima integruoti Baltijos energetikos sistemą. Europos Komisijos direktyvomis pakeisti Baltijos šalių geografinės padėties taip pat neįmanoma, nepadės net Europos Vadovų Tarybos ir Europos Parlamento sprendimai. Todėl turime: bendrą Šiaurės Europos energetikos sistemą NORDELL, į kurią visų pirma įeina Švedijos ir Suomijos elektros energijos sistemos, ir bendrą sistemą UCTE, į kurią visų pirma įeina Lenkija.

    Elektros linijomis ir kabeliais perduodama elektra turi daugybę charakteristikų — ne tik dažnį, bet ir leistinus nukrypimus nuo jo, aktyviąją ir reaktyviąją galią. Šios NORDELL ir UCTE charakteristikos nesutampa, jas galima sinchronizuoti, bet tik teoriškai. Beveik visiškas dviejų tokių didelių elektros sistemų sinchronizavimas — tai daugybė milijardų, jei ne trilijonų eurų ir ilgametis darbas.

    Todėl inžinerinis sprendimas politiniam užsakymui įgyvendinti belieka tik vienas — elektros sistemų komunikacija naudojant nuolatinės srovės įdėklus (DC), pastatytus ant šių sistemų ribų. Kintama elektros srovė iš maitinimo sistemos Nr. 1 patenka į DC, kur ji pirmiausia paverčiama nuolatine, o vėliau vėl kintamąja, tačiau pasižyminčia charakteristikomis, atitinkančiomis elektros sistemos Nr. 2 reikalavimus. Žinoma, DC atlieka ir atvirkštines konversijas — elektros srovei iš elektros sistemos Nr. 2, kurią DC paverčia tinkama elektros sistemai Nr. 1.

    Lietuvos indėlis statant "Nord Stream-2"

    Atsižvelgiant į tai, informacija apie galimas energetines jungtis Baltijos šalyse yra tokia. Estijos elektros sistema yra sujungta dviem jūriniais kabeliais su dviem DC prie NORDELL elektros sistemos (Suomija). Lietuvos elektros sistema jūrų kabeliu sujungiama su NORDELL (Švedija) per jūrų kabelį bei DC ir per elektros perdavimo liniją — su UCTE elektros sistema (Lenkija). Tačiau kabeliai ir elektros linijos yra tik elektros energijos perdavimo priemonės. Ne mažiau svarbus yra klausimas, kurios įmonės gamina elektrą, kuri eina į Lietuvą ir Estiją.

    Pirmasis niuansas siejamas su Estija: ši respublika kažkokiu neįtikėtinu būdu ES sugebėjo išlaikyti valstybinę nuosavybę už sovietiniais laikais pastatytas Narvos elektrines, kurių energijos šaltinis yra atvirose kasyklose šiaurės rytuose nuo jos teritorijos išgaunami naftos skalūnai. Be to, Estijai pavyko priversti EK subsidijuoti kitos elektrinės, naudojančios tą patį kurą, statybą, todėl ne Suomija tiekė elektrą Estijai, bet Estija ja aprūpino šiaurinę kaimynę.

    Kadangi Estija neišvengė Baltijos šalims bendro deindustrializacijos proceso, Suomijos elektros eksportas nebuvo ribotas — Narvos elektrinių pajėgumų pakako Rusijai, Latvijai ir Lietuvai. Užteko tiek, kad 2015 metais Lietuva "susiprotėjo" sustabdyti ir naikinti Vilniaus TE-3 įrangą, taip atsisakydama 360 megavatų instaliuotos galios. Atsižvelgdama į Ignalinos AE uždarymą, Lietuva priversta importuoti mažiausiai 70 procentų jai reikalingos elektros energijos.

    Tuo pačiu metu, kaip visi matome, Lietuvos politikai nesustodami kalba apie "energetinės nepriklausomybės" nuo Rusijos būtinybę. Dar neseniai 65 procentus importuotos elektros energijos Lietuva gavo per BRELL žiedą, apie 30 procentų — jūros kabeliu iš Švedijos, dar penkis procentus — iš Lenkijos.

    Frazę "importas iš Švedijos" verta iššifruoti, nes Švedijos įstatymai, visiškai suderinti su ES reikalavimais, nenumato valstybės nuosavybės teisės į gamybos įrenginius. Elektros energija Lietuvai gaminama atominėse ir hidroelektrinėse, priklausančiose Vokietijos įmonei "Uniper", vienai iš penkių Europos bendrovių, finansuojančių "Nord Stream-2" dujų magistralės statybą. Dėl to, kol Lietuvos politikai garsiai protestuoja prieš šio dujotiekio statybą, elektros vartotojai šioje šalyje stengiasi padaryti viską, kas įmanoma, kad "Gazprom" būtų suteikta pakankamai pinigų užbaigti projektą Nord Stream-2.

    Kalbant apie priežastį, kodėl elektros tiekimas iš Lenkijos į Lietuvą yra toks menkas, viskas paprasta — Lenkija yra grynoji elektros energijos importuotoja. Tuo pačiu metu Švedija yra viena didžiausių Lenkijos tiekėjų. Švedijos Vokietijos bendrovės "Uniper" elektrinės per "NordBalt" jūrų kabelį tiekia elektrą ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai, net jų gimtajai Vokietijai — nesunku įsitikinti, jei panagrinėtumėte "Eurostato" ataskaitas.

    Nieko asmeniško, tik verslas — "Uniper" sugebėjo padidinti pardavimo apimtis, padėti Vokietijai kovose dėl "ekologiškesnio" energetikos sektoriaus, šiam tikslui panaudodama ES biudžeto sąskaita pastatytas DC. Taip, tenka "atiduoti duoklę" — tiekti tranzitinę elektrą Lietuvai ir Lenkijai, tačiau šie tiekimai anaiptol nėra nemokami. Santykiai ES viduje yra stebėtinai harmoningi ir draugiški, ar ne?

    Vienu šūviu — du zuikius, arba ekonomika turi būti ekonomiška

    2018 metų vasarą EK ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės pasirašė politinį susitarimą, kad 2025 metais Baltijos šalių energetikos sistemos bus pašalintos iš BRELL. Kitaip tariant, politinė tvarka buvo galutinai įforminta, tačiau tai nereiškė, kad atsirado koks nors naujas techninis sprendimas — šiuo susitarimu EK patvirtino, kad yra pasirengusi finansuoti papildomų perdavimo ar kabelių linijų ir atitinkamų DC statybą.

    DC yra labai sudėtingas įrenginys, jų statybos kaina siekia kelis šimtus milijonų eurų, reikalingas algoritmas, kuris atgautų tokią investiciją. Sprendimas buvo elegantiškas: 2019 metais, nepaprastai sunkiam EK spaudimui, Estija buvo priversta uždaryti 25 procentus Narvos elektrinių pajėgumų, o tai, pasirodo, padarė neįtikėtiną žalą aplinkai.

    Be to, EK aiškiai nurodė, kad uždarymas bus tęsiamas ir toliau, nes Narvos elektrinių jėgainių blokai sensta, tuo tarpu visi Estijos prašymai subsidijuoti naujų jėgainių statybą visuomet yra atmetami — pinigų galima skirti tik saulės ir vėjo jėgainėms. Tai buvo Estijos, o kartu ir Latvijos, nepriklausomybės nuo elektros energijos pabaiga.

    Jei vertintume Latvijos elektros sistemos būklę metiniais segmentais, tada viskas gerai — kiek reikia elektros energijos jos vartotojams, tiek jos pagaminama jos teritorijoje. Tačiau 35 procentai elektros energijos Latvijoje yra hidroelektrinių kaskadas Dauguvoje, kuriai žiemą būtina mažinti elektros gamybą, kad kauptų reikiamą vandens kiekį rezervuaruose. Šį žiemos Latvijos produkcijos sumažėjimą tradiciškai kompensavo Narvos elektrinės, dabar tokios galimybės nėra, reikalingas importas iš kitų šalių.

    Lietuvos Seimas
    © Sputnik / Владислав Адамовский

    Uždarius ketvirtadalį energijos blokų, verslo modelis buvo pabaigtas. Dabar ne tik Lietuva, bet ir Estija bei Latvija persikėlė į nuo elektros importo priklausančių šalių skaičių. Pasirašyta sutartis dėl pasitraukimo iš BRELL 2025 metais nesuteikia galimybės Baltijos valstybėms galvoti apie elektros tiekimą iš Rusijos ir Baltarusijos kaip apie ateities strategiją. EK atsisakymas finansuoti naujų didelių jėgainių statybą Baltijos valstybėse Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetikos pramonę paverčia visiškai priklausoma nuo elektros energijos tiekimo iš už ES ribų.

    Visų šių veiksmų tikslas yra visiškai akivaizdus: naudoti ne rinkos metodus kovai su Rusija ir Baltarusija kaip elektros energijos tiekėjomis, galinčiomis pasiūlyti ekonomiškai palankesnes sąlygas Baltijos šalims. Yra ir antroji užduotis, kurios sprendimas yra naudingas tikriesiems ES lyderiams — pašalinti net hipotetinę Estijos, Latvijos ir Lietuvos galimybę parodyti bent kokią nors nepriklausomą politiką. Patikimas, ekonomiškai pelningesnis elektros tiekimas iš Rusijos ir Baltarusijos teoriškai leido Talinui, Rygai ir Vilniui atsispirti Briuselio diktatui. To patvirtinimą mes pastebėjome per Baltarusijoje po prezidento rinkimų susiklosčiusią krizę.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    "Litgrid" baigia dar vieną sinchronizacijos projekto etapą
    Ekonomika lyg ir yra, bet jos nėra. Lietuvos pasiekimai pasirodė esą prieštaringi
    Lietuvoje baigtas svarbus išėjimui iš BRELL projektas
    Pritarta Elektros energetikos sistemos savarankiškumo stiprinimo priemonių planui
    Tegai:
    elektra, Baltijos šalys, BRELL

    Svarbiausios temos