15:39 2021 Kovo 01
Tiesioginis eteris
  • USD1.2121
  • RUB90.6697
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas (dabar jau buvęs) Valdas Rakutis praeitą savaitę, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, žiniasklaidoje paskelbtame tekste pasisakė apie žydų kolaboravimą su naciais

    1945 metų sausio 27 dieną buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metų lapkričio 1 dienos rezoliucija paskelbė sausio 27-ąją kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Šioje rezoliucijoje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.

    "Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona?" — klausia Rakutis.

    Rakutis klausia, Rakutis atsako: "Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus".

    "Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė", — kviečia Rakutis.

    Istorikas Rakutis supažindina: "Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių", — samprotauja V. Rakutis.

    Lietuvos Seimo narys V. Rakutis, sulaukęs neigiamų vertinimų dėl savo komentarų "žydų klausimu", pasitraukė iš Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų.

    Tačiau V. Rakutis nėra tik šiaip Lietuvos Seimo narys Rakutis. Rakutis — humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Rakutis buvo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektorius mokslui ir studijoms, net buvo išrinktas LKA senato pirmininku. Rakutis darbavosi Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje, buvo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. patarėjas. Rakutis apdovanotas "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiaus ordinu.

    Ponas Rakutis nėra koks neišsilavinęs eilinis propagandistas. Ponas Rakutis net labai išsilavinęs. Ir lavina neišsilavinusius. Taip pat ir Lietuvos krašto apsaugos sistemoje. Strategiškai. Sistemiškai.

    Po Holokausto Lietuva neturėjo galimybių suvesti savo sąžinės sąskaitų. Tarybų Lietuvos istoriografijoje Holokaustas Lietuvoje buvo nutylimas. Vietoje to buvo akcentuojami "hitlerinės Vokietijos ir buržuazinių nacionalistų nusikaltimai prieš taikius tarybinius piliečius". Tokia buvo realybė.

    Taip Holokausto amžininkų karta apie tai, kas nutiko, išvadas buvo palikta pasidaryti pati. Šių žmonių vaikai — LTSR laikais gimusi ir subrendusi karta — perėmė skirtingas Holokausto vertinimo perspektyvas, padiktuotas savo tėvų asmeninio santykio su netolimos praeities įvykiais.

    Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva žengė teisingus žingsnius. Galima prisiminti Prezidento Algirdo Brazausko vizitą Izraelyje ir jo atsiprašymą, skirtą žydų tautai. Andriaus Kubiliaus vyriausybės sprendimą dėl turto restitucijos. Galima pabrėžti ir tai, kad Lietuva šiuo metu yra viena aktyviausių Izraelio šalininkių tarptautiniuose reikaluose.

    Bet teisingų žingsnių reikia ne dėl "gerų tarptautinių santykių". Ne tik dėl jų. Reikia dėl savęs.

    Per 30 metų Lietuva taip ir nesurado savyje jėgų į kolektyvinę atmintį įrašyti kiek įmanoma aiškesnius atsakymus apie savo kaip istorinės ir politinės tautos santykį su Holokaustu.

    Lietuva taip ir nenuteisė nė vieno žydų tautos naikintojo, nė vieno Holokausto vykdytojo.

    Lietuva objektyviai neįvertino ir atskirų istorinių asmenų vaidmens vykdant genocidą.

    Lietuva sąžiningai neatsakė į klausimą, kodėl Holokaustas Lietuvoje buvo toks visaapimantis, totalus.

    Lietuva turi ir kitą datą, kai pagerbia per Holokaustą žuvusius žydus — rugsėjo 23-iąją. Tai Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, kai pagerbiamos Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukos.

    Tačiau kaskart Lietuvoje kalbai pasisukus apie Holokaustą, reikalai tampa "komplikuoti", atsiranda "niuansų", pilkų atspalvių. Ir, kaip sako Rakutis, "ne viena reikalo pusė".

    Toks moralinis reliatyvizmas leidžia auką sukeisti su budeliu vietomis ir taip, nuodijant visuomenės sąmonę, kurti prielaidą-klausimą: "Ką TOKIO turėjo padaryti žydai, kad su jais būtų TAIP pasielgta?". Madingiau būtų kurti TOKĮ naratyvą.

    Naratyvą, lyg genocidas būtų ne gryno blogio išraiška, o žiauraus teisingumo vykdymas už praeityje padarytas skriaudas.

    Nenusileisime taip žemai ir nesileisime į teiginių apie žydų lietuviams neva padarytas skriaudas rakinėjimą. Tai Rakučio darbas rakinėti. Nes vien bandymas ginčyti tokį naratyvą toliau pateisintų aukų kaltės paieškas.

    Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad Rakučio teiginiai apie Holokaustą yra apmaudus nesusipratimas. Apmaudus nesusipratimas. Nesusipratimas!

    "Iš tikrųjų, apmaudus nesusipratimas, kuris pasigirdo tikrai tokią atmintiną dieną, kurią visi dar kartą nusilenkiame ir atmintimi liekame prie aukų, kurias patyrė žydų tauta per Antrąjį pasaulinį karą", — žurnalistams sakė Lietuvos vadovas.

    "Gaila, kad iš pakankamai kompetentingų ir didelę politinę atsakomybę turinčių žmonių kartais girdime tokius pasvarstymus, kurie dar labiau skaudina aukų artimuosius, mūsų partnerius, todėl tikiuosi, kad iš šito bus padarytos išvados, kad pono Rakučio nuomonė nereiškia partijos frakcijos arba Seimo nuomonės", — pridūrė Jo Ekscelencija.

    "Manau, kad buvo pateikta pakankamai komentarų, paneigimų iš partijos vadovo pusės, kad vis dėlto, atsiprašome už šį nesusipratimą ir prašome, nedarykite iš to skubotų išvadų", — teigė prezidentas G. Nausėda.

    Jo Ekscelencija vis dėlto atsiprašo daugiskaita ir perspėja nedaryti skubotų išvadų. O išvadas padaryti reikia. Reikėjo.

    Ponas Rakutis nėra vienintelis naratyvų kūrėjas Lietuvoje. Kompetentingų yra ir daugiau.

    Rakutis yra tarp tų kompetentingų, kurie formuoja naujosios Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) administracijos naratyvą. Tą teisingąjį, kurį savo komentare "žydų klausimu" ir aprašė istorikas-politikas Rakutis.

    Praėjusią vasarą tuometinis Lietuvos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas taip pat pasižymėjo "žydų klausimu". Istorikas Gumuliauskas tada inicijavo Seimo nutarimą, kuriuo turėjo būti pripažinta, kad okupuota lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo.

    To paties Gumuliausko pastangomis naujuoju Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovu buvo skiriamas Adas Jakubauskas. Naujasis vadovas greitai subūrė visuomeninę ekspertų komisiją.

    Be Rakučio, kuris tuo metu dar nebuvo Seime, bet jau pakeliui į jį, toje ekspertinėje komisijoje atsirado spalvinga kompetentingų žmonių grupė: buvęs VSD vadovas Gediminas Grina, taip pat rinkimuose su TS-LKD dalyvavusi Angelė Jakavonytė, saugumo ekspertu prisistatantis Ignas Stankovičius, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas.

    Šiai kompetentingų ekspertų komisijai ir buvo pavesta padėti išgryninti LGGRTC misiją, jį modernizuoti ir pakelti į aukštesnį lygį. Todėl Rakučio komentaras Holokausto atminties dienos proga nėra atsitiktinis. Štai kur link vyksta Genocido centro misijos gryninimas. TOKS dabar naratyvas.

    Vienas dabartinės Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro administracijos globėjų Gumuliauskas į Seimą nebepateko, bet užtat pateko Rakutis. Rakutis — Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys.

    O minėtas Stankovičius jau vadovauja Genocido centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriui. LGGRTC dirbantiems istorikams buvęs krašto apsaugos viceministras Ignas Stankovičius jau keletą kartų yra paaiškinęs, kad centre turi dirbti istorikai vizionieriai, o ne istorikai "su parodomaisiais daktaro laipsniais". Taigi, naujos vizijos, nauji naratyvai. Bet ar tikrai nauji?

    Nereikia apsigaudinėti, kad vadovaujant Birutei Burauskaitei, LGGRTC buvo kitaip. Ir tada buvo jaučiamas neskanus prieskonis, kuris skiria istoriją nuo ideologizuotos jos versijos.

    Labai greitai A. Jakubausko patarėju, o iš tikrųjų — faktiniu LGGRTC vadovu, tapo publicistas Vidmantas Valiušaitis. Valiušaitis — naujas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro personažas. Bet ne naujokas "žydų klausimu".

    Valiušaitis — ne šiaip LGGRTC generalinio direktoriaus patarėjas. Dabar Centro funkcijų gryninimas ir kėlimas į aukštesnį lygį vyksta pagal Valiušaičio sukurptus kvalifikacinius reikalavimus. Nuo šiol istorikai konsultuojami bei Centro mokslinių tyrimų kryptys formuojamos pagal Valiušaitį.

    "Pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvos žydų tragedijai rodomas išskirtinis dėmesys, todėl kartais net susidaro įspūdis, kad nustelbiamos kitos Antrojo pasaulinio karo istoriografijos problemos", — rašo Valiušaitis savo socialinio tinklo Facebook laiko juostoje.

    Platus istorikų ratas ne kartą kėlė klausimą dėl Valiušaičio išsilavinimo, jo subjektyvumo lietuvių kolaboravimo su naciais klausimu. Taip pat dėl jo aktyvių pastangų visuomenei įpiršti, kad 1941 metų Birželio sukilimas ir 1944–1953 metų antisovietinė rezistencija yra tas pats. Istorikai ne kartą bandė atkreipti dėmesį į istoriko mėgėjo Valiušaičio demonstratyvų atsisakymą matyti visą istorinį Birželio sukilimo kontekstą.

    Dabar pagal naujos LGGRTC vadovybės naujas vidaus tvarkos taisykles Centro istorikai nebegali bendrauti su žiniasklaida be Centro atstovo žiniasklaidai žinios. Beje, Centre jau kuris laikas darbuojasi taip pat istoriko išsilavinimo neturintis Dalius Stancikas.

    Stancikas — naujosios administracijos visateisė dalis ir jos politikos vykdytojas. Dalius Stancikas — atsakingas asmuo ryšiams su visuomene. Tačiau jau anksčiau Stancikas "pasižymėjo" ir istorijoje. Ne istoriko "pasižymėjimą" apgynė buvę LGGRTC vadovai.

    Savo laiku buvusi Genocido centro vadovė Burauskaitė ir naujasis krašto apsaugos ministras, konservatorius, buvęs ilgametis Genocido centro Tyrimų departamento vadovas Arvydas Anušauskas sutartinai gynė minėto "istoriko" Stanciko ažiotažą sukėlusią pažymą apie Joną Noreiką. Pažymą, esą įrodančią, kad Jonas Noreika dalyvavo antinaciniame judėjime.

    Stanciko pažyma buvo kritikuojama ne tik istorikų iš šalies, bet ir pačių Genocido centro mokslininkų kaip pritrūkusi kritiško požiūrio į šaltinį. Ir apskritai dėl politizuoto požiūrio į Holokausto organizatorius.

    Šiandien Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pateko į radikalų grupelės rankas. Ši bendražygių grupelė geriau už istorikus žino, kad jų asmeniniai didvyriai, kurių biografijose juodos (kruvinos!) dėmės, jiems padeda instituciškai vykdyti "istorijos gynybos" bei "teisingų naratyvų" nustatymo misiją.

    Štai kuo baigiasi, kai savo rankomis padarai istoriją politikos įrankiu, o per tiek metų traumuota visuomenė taip beveik ir nepajudėjo gijimo link. Visuomenė tapo puikiu jauku tokiems populistams kaip Rakutis.

    Buvo pakankamai progų, ne tik atmintinų Holokausto aukų paminėjimų dienų, sąžiningai pažvelgti į kolektyvinę savo kaip politinės ir istorinės bendruomenės atsakomybę. Tai nepadaryta. O kol tai nepadaryta, tylėjimu toliau koloboruojama leidžiant demagogams formuoti istorinį pasakojimą. Naratyvą naujoms kartoms.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Tegai:
    žydai, Lietuva, Holokaustas

    Svarbiausios temos