19:50 2021 Kovo 07
Tiesioginis eteris
  • USD1.1938
  • RUB88.8807
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    "Iš savo istorijos žinome, kad visada, kai mes turėjome gerus santykius su Rusija, šiame žemyne buvo taika. Kai buvo kitaip, taikos nebuvo", — šiuos žodžius antradienį, per 14-ąsias Putino kalbos Miunchene metines, ištarė buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis

    Sutapimas yra atsitiktinis, bet simbolinis. Be to, tą pačią dieną Briuselyje Europos Parlamento deputatai išpeikė Europos diplomatijos vadovą Žozepą Borelį už jo "ne laiku" padarytą vizitą į Maskvą. Ispaną išbarė daugiausia rytų europiečiai, tačiau, tiesą sakant, jis gynė tai, ką gina ir Šrioderis. Borelis kalbėjo apie istorinį pasirinkimą Europai:

    "Mes esame istorinėje kryžkelėje santykiuose su Rusija. Pasirinkimas, kurį mes padarysime, nulems tarptautinę jėgų dinamiką šiame amžiuje. Ar ES pereis prie labiau kooperacinio ar labiau poliarizuoto modelio su Rusija, nesvarbu, ar ji bus grindžiama atvira ar uždara visuomene".

    Europos Parlamento deputatai, į kuriuos kreipėsi Borelis, gali atsipalaiduoti: jiems nereikės rinktis. ES politika priklauso nuo Vokietijos (ir iš dalies Prancūzijos) balso — ir todėl Rusijai pirmiausia svarbu tai, kas sakoma Berlyne.

    O ten vyksta rimta kova — šiais metais Vokietija turės išgyventi valdžios pakeitimą. Merkel pasitraukia, ir baigiasi ne tik jos era. Baigiasi laikas, kai buvo galima atidėlioti su pasirinkimu, ir būtent todėl statymai yra tokie dideli. Kaip Merkel pirmtakas, Šrioderis supranta, apie ką kalbama, būtent todėl, gindamas santykius su Rusija, jis griebiasi jau pačių akivaizdžiausių argumentų: kalba apie karą ir taiką. Jis kreipiasi į visus europiečius, bet pirmiausia į vokiečius, į vokiečių elitą. Ar norite statyti vieningą Europą aplink Vokietiją? Tada prisiminkite Vokietijos istoriją, ir jūs neturėsite abejonių, kokius santykius reikia turėti su Rusija.

    Šrioderis galėtų pasakyti ir paprasčiau: už du iš trijų susivienijimų per pastarąjį pusantro amžiaus Vokietija dėkinga Rusijai. Taip, vokiečiai praėjusį mėnesį neminėjo 150-ųjų Antrojo Reicho sukūrimo metinių, tačiau Bismarko planai sujungti vokiečių žemes (prieš Napoleoną gyvenusias konfederacinės Šventojoje Romos imperijos vokiečių tautas) niekada nebūtų išsipildę, jei Rusijos imperija būtų buvusi prieš.

    Po keturių dešimtmečių vokiečiai ir rusai buvo supjudyti per Pirmąjį pasaulinį karą, kuris baigėsi abiejų imperijų žlugimu. Kitas vokiečių žemių suvienijimas įvyko vadovaujant Hitleriui (tuo pačiu metu prasidėjo Europos surinkimas aplink vokiečių branduolį), ir jo pasekme tapo Reicho agresija į Rytus, ataka į Rusiją. Su pražūtingu rezultatu Vokietijai, kurią padalijo nugalėtojai.

    Po to jos vakarinė dalis buvo surišta Atlanto ryšiais ir pradėta integruoti ją į vieną Vakarų Europą. Tačiau ir tada vokiečių elitas turėjo pakankamai proto ir valios, kad gerintų santykius su Maskva, taip išvengdamas antirusiškų užtvarų. Taip, trečiasis Vokietijos suvienijimas tapo krizės ir TSRS žlugimo pasekme, bet jis įvyko Rusijos iniciatyva, priešingai atlantistų, kurie bijojo per didelio Vokietijos Federacinės Respublikos sustiprėjimo ir jos posūkio į Rusiją ar pasitraukimo iš NATO, norui.

    Tai yra, bet kuris vokietis, kuriam svarbūs nacionaliniai vokiečių interesai, negali nesuprasti santykių su Rusija reikšmės savo šaliai. Kodėl gi Šrioderis turi paaiškinti iš pažiūros akivaizdžius dalykus?

    Nes iš daugelio vokiečių atimta tautinė sąmonė — jie yra auklėjami pagal anglosaksų Vokietijai sukurtą ideologinį katekizmą, jie bijo net pagalvoti apie nacionalinius interesus. Juk Vokietija yra tokia kalta prieš visus, vokiečiai negali iškelti savęs aukščiau kitų, negali apginti savo teisių. Maksimalus įmanomas dalykas — didžiuotis teise būti europiečiu, ginti bendrus Europos interesus, tačiau kas gi yra "europietiška", nustatys teisingi žmonės, specialiai parengti ir užauginti Atlanto dvasia. Nenuostabu, kad šiame pasaulio paveiksle Rusijai priskiriamas pavojingo, nenuspėjamo agresyvaus kaimyno vaidmuo, su kuriuo galima turėti tam tikrus reikalus, bet iš kurio visada reikia laukti nemalonumų ir problemų.

    To buvo mokoma labai ilgai. Tuo pačiu metu propagandos įtaka masėms kasmet yra vis mažiau veiksminga. Pavyzdžiui, jei pažiūrėtume į visuomenės nuomonės apklausas, tai už gerus santykius su Rusija pasisako daugiau nei už glaudų aljansą su JAV. Nusivylimas Jungtinėmis Valstijomis iš viso tęsiasi jau daugelį metų, ir valdant Trampui jis tik sustiprėjo. Ir čia savo indėlį jau įnešė būtent atlantistai, griežtos orientacijos į JAV šalininkai, nes jie, kaip ir jų kolegos amerikiečiai, visus ketverius metus turėjo iš visų jėgų peikti Trampą už tai, kad jis išdavė vieningų Vakarų ir atlantinio solidarumo idėją.

    Marija Zacharova
    © Sputnik / Пресс-служба МИД РФ

    Tačiau Trampas buvo pašalintas, o vieningų Vakarų negalima suklijuoti. Vokiečiai didžiąja dalimi netiki aljanso su Amerika perspektyvomis, nenori užimti jos pusės konflikte su Kinija ir neketina tempti amerikiečiams kaštonų iš ugnies (ypač ukrainietiškos) pasipriešinime su Rusija. Tai yra, žmonės yra pasirengę savarankiškumui, o kas gi su elitais?

    Taip, jie vis dažniau, nors ir atsargiai, kalba apie būtinybę prisiimti atsakomybę, žinoma, pažymėdami, kad kalbama apie Europą ir visus europiečius. Tačiau savęs — o juo labiau kitų — neapgaudinėsi, viskas priklauso nuo vokiečių. Vokietija susiduria su tikrai istoriniu pasirinkimu: jai pats laikas nusikratyti Atlanto pelenus nuo kojų (ne, čia kalbama ne apie pasitraukimą iš NATO, o apie savarankiško geopolitinio mąstymo sugrįžimą) ir prisiimti atsakomybę už savo ateitį ir Europą.

    Jau nepavyks atsisakyti pasirinkimo, tempti laiką ir toliau laviruoti. Nes būtent dabar iš Vokietijos vėl pareikalaus prisiekti ištikimybę Atlanto projektui, tai yra, prisijungti prie antikiniško žaidimo, patvirtinti savo ištikimybę Rusijos sutramdymo kursui. Vokietijos elitai (dauguma jų) kategoriškai to nenori dar ir todėl, kad jie supranta savo rinkėjų nuotaikas. Todėl iki rugsėjo rinkimų ir iškart po jų, derybų dėl naujos koalicijos metu, prasidės tiesos akimirka Vokietijos elitams.

    Dabar abu pagrindiniai pretendentai į kanclerio postą — dviejų didžiausių Vokietijos žemių ministrai pirmininkai. Arminas Lašetas iš Šiaurės Reino-Vestfalijos ir Markusas Zederis iš Bavarijos. Kol kas neaišku, kurį iš jų partijų "Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga" ir "Krikščionių socialinė sąjunga" blokas siūlys kanclerio postui, tačiau esminis klausimas bus, kuri dar partija (ar partijos) pateks į valdančiąją koaliciją, nuo to priklausys naujojo Vokietijos kabineto savarankiškumo lygis. Patys tiek Lašetas, tiek Zederis yra pasiryžę ginti vokiečių interesus Europoje ir pasaulyje (todėl neatsitiktinis ir jų visiškai protingas požiūris į Rusiją ir Putiną), tačiau koalicijos partnerių sąskaita jų rankų laisvė gali būti pastebimai apribota.

    Kokia bebūtų naujosios Vokietijos valdančiosios koalicijos sudėtis, būtent ji turės priimti istorinį sprendimą dėl būsimų santykių su Rusija, ir nuo to priklausys Vokietijos (vadinasi, ir Europos) likimai artimiausiais dešimtmečiais. Dešimtmečiai, kurie bet kokiu atveju taps lemiamais mūsų vakarų kaimynui — ne karo su Rusija, o savęs išsaugojimo prasme. Be Rusijos — ir juo labiau prieš Rusiją — Vokietijai nepavyks suvienyti Europos, o Europos integracijos atsisakymas sukels milžiniškų problemų pačiai Vokietijai.

    Rusija nieko neketina gąsdinti — ji, kaip ir Gerhardas Šrioderis, tik primena vokiečiams jų pačių istorijos pamokas.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Tegai:
    Rusija, Vokietija, Gerchardas Šrioderis

    Svarbiausios temos