09:05 2021 Balandžio 17
Tiesioginis eteris
  • USD1.1986
  • RUB90.8921
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Vakarai paleidžia naują sankcijų prieš Rusiją seriją: pirmadienį Europos Sąjunga susitarė dėl asmeninių sankcijų įvedimo keliems Rusijos valdininkams, atsakingiems už "Navalno persekiojimą" (konkretus sąrašas pasirodys po kelių dienų)

    Tuo tarpu Jungtinės Valstijos baigia rengti "sankcijų ir kitų priemonių" paketą jau ne tik dėl Navalno, bet ir programišių išpuolių (vadinamų "SolarWinds") prieš Amerikos departamentus ir įmones. Dėl šių išpuolių kaltinama Rusija.

    Visa tai buvo galima nuspėti — jau nekalbant apie tai, kad sankcijų spaudimas Rusijai (didelio masto, o ne atskirų Amerikos akcijų pavidalu) tęsiasi jau septynerius metus. Ar jau būtų galima priprasti? Žinoma, bet visada yra įdomūs argumentai, kuriais Rusijos "partneriai" Vakaruose pagrindžia savo veiksmus. Būtent argumentai, o ne motyvai, kurie juos skatina. Motyvai yra visiškai aiškūs — ir Vladimiras Putinas apie juos priminė trečiadienį, kalbėdamas FSB kolegijoje.

    "Mes susiduriame su vadinamąja Rusijos sutramdymo politika. Čia kalbama ne apie konkurenciją, kuri yra natūrali tarptautiniams santykiams, o būtent apie nuoseklią ir labai agresyvią liniją, kurios tikslas yra sutrikdyti mūsų plėtrą, sulėtinti ją, sukurti problemų per išorinį perimetrą, išprovokuoti vidinį nestabilumą, pakirsti Rusijos visuomenę vienijančias vertybes ir galiausiai susilpninti Rusiją ir pastatyti ją po išorės kontrole, kaip mes tai matome, žinome, tai vyksta kai kuriose posovietinės erdvės šalyse".

    Šie tikslai visai nėra slapti: kaip pažymėjo Putinas, "pakanka susipažinti su viešaisiais strateginiais dokumentais ir labai atvirais daugelio šalių valdžios atstovų pareiškimais". "Jie net nebando nuslėpti nedraugiško požiūrio į Rusiją, į daugelį kitų nepriklausomų, suverenių pasaulio plėtros centrų".

    Gerai žinomi ir visi sutramdymo būdai, Putinas juos tiesiog išvardijo: "Jie bando mus suvaržyri ekonominėmis ir kitomis sankcijomis, blokuoti didelius tarptautinius projektus, kuriais, beje, suinteresuoti ne tik mes, bet ir mūsų partneriai, tiesiogiai kištis į viešąjį ir politinį gyvenimą, į demokratines mūsų šalies procedūras. Ir, žinoma, aktyviai naudojamos specialiųjų tarnybų arsenalo priemonės".

    Visa tai jau ne kartą buvo Rusijos istorijoje: įvairiais deriniais visi aukščiau išvardyti metodai buvo naudojami prieš rusus, todėl tauta išmoko priešintis ir atsakyti. Štai kodėl Putinas ir pasakė, kad "tokia linija Rusijos atžvilgiu yra visiškai beviltiška" — joks spaudimas negalės priversti rusus nusileisti ar palaužti juos iš vidaus. Tuo pačiu metu Rusija pareiškia apie savo suverenitetą ir interesus ginančios šalies, o ne agresoriaus vaidmenį.

    Be to, Rusija nuolat pabrėžia savo pasirengimą plėtoti santykius su visais, pradėti atvirą dialogą, pagrįstą abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, kaip ir šį kartą priminė Putinas. Bet kokio atsako sulaukiama?

    Rusija nėra suinteresuota bendradarbiauti su Europos Sąjunga, o Rusijos valdžia veda šalį autoritarizmo keliu — tokią išvadą padarė ES šalių užsienio reikalų ministrai susitikime, kurio metu jie nusprendė dėl naujų sankcijų. O Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis Rusiją pavadino "kaimyne, nusprendusia elgtis kaip priešininkė", pabrėždamas: "Mes turime apibrėžti modelį, kad išvengtume nuolatinės konfrontacijos su kaimynais, kurie nusprendė elgtis priešingu būdu".

    Tai yra, Europa ir Vakarai apskritai pateikia šį klausimą taip, lyg būtent Rusija siektų konfrontacijos ir nenorėtų plėtoti santykių. Be to, Rusija, pasirodo, nuolat kišasi į Europos reikalus ir daro spaudimą ES. Todėl Europos Sąjunga dabar kurs santykius su Maskva remdamasi trimis principais.

    Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas (dešinėje) ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Žozepas Borelis
    © Sputnik / Пресс-служба представительства ЕС в РФ

    Štai kaip juos apibūdino Borelis: duotį atkirtį, jei Maskva pažeis tarptautinę teisę ir žmogaus teises, imtis tramdomųjų priemonių, jei Rusija padidins spaudimą ES, ir bendradarbiauti su Rusija tose srityse, kuriomis bus suinteresuota Europos Sąjunga. Atkirtis, sutramdymas, bendradarbiavimas ten, kur ES yra naudinga, — Europos diplomatijos kovinis rinkinys. Bet apie ką čia kalbama?

    Praktiškai viską apima frazė "tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimas" — nuo Krymo ir Navalno iki bet kurios kitos temos, tiek vidaus Rusijos, tiek tarptautinės. Sankcijos už gėjų santuokų nebuvimą Rusijoje — tai yra už žmogaus teisių pažeidimą? Prašom. Sankcijos už atsisakymą "grąžinti" Abchaziją Gruzijai? Neabejotinai. Sankcijos už eilinį Europoje nužudytą emigrantą ar pabėgėlį iš Rusijos, na, ir iš viso kieno nors nužudymą (kaip jau seniai palaikomoje istorijoje apie Berlyne nužudytą čečėną iš Gruzijos) — bet kuriuo metu. Išlaužta Vokietijos Bundestago kompiuterinė sistema? Žinoma, reikia nubausti Rusiją.

    Lygiai taip pat ir spaudimu ES galima pavadinti viską. Separatistai balsuoja už Katalonijos atsiskyrimą? Ieškome rusiško pėdsako. Į Maskvą atvyksta parlamento frakcijos "Alternatyva Vokietijai" atstovai? Rusai rezga kažką prieš Merkel. Maskva pareiškia protestą prieš sovietų karių paminklų Lenkijoje ar Čekijoje ardymą? Jie daro spaudimą nelaimingiems ir laisvę mylintiems rytų europiečiams. Tiesia dujotiekį? Nori suskaldyti Europą. Atsisako statyti? Jie nori užšaldyti Europą. Absurdas? Ne — nesunkiai apskaičiuojama reakcija.

    Rusijos ir ES vėliavos
    © Sputnik / Владимир Сергеев

    Tai reiškia, kad ES nori turėti vienašalę teisę reguliuoti santykius su Rusija, teisę bausti ir atleisti savo nuožiūra, o Rusija turėtų tai laikyti savaime suprantamu dalyku, ir ne piktintis, o džiūgauti, kai tik ją pakvies bendradarbiauti, bet tik tose srityse, kurios naudingos geriesiems europiečiams.

    Tačiau iš tikrųjų viskas yra priešingai: tai ES yra kaimynė, kuri elgiasi kaip priešininkė. Ji daro spaudimą Rusijai, nustato rusams sąlygas, moko ir demonizuoja, kišasi į jų vidaus reikalus (net ir dabar Borelis pranešė, kad "Sąjunga išplės paramą pilietinei visuomenei Rusijoje") ir laiko tai savaime suprantamu dalyku. Tai ES (nors ir Atlanto iniciatyva) bando atplėšti Ukrainą nuo Rusijos, pakeisti istorines Rytų ir Vakarų sienas, išplėsti savo gyvenamąjį plotą Rusijos civilizacijos sąskaita — ir nori, kad Rusija ramiai susitaikytų su tuo? Tokį įžūlumą dar būtų galima paaiškinti prieš ketvirtį amžiaus, net prieš 15 metų, kai Rusija kovojo už savo išlikimą ir negalėjo nei užsiimti visu rusišku pasauliu, nei reikalauti, kad europiečiai elgtųsi padoriai, tačiau dabar juokinga tikėtis iš Rusijos nerūpestingo mokinio paklusnumo.

    Bet kokiu atveju, Rusija atkurs santykius su Europa sau priimtinomis sąlygomis, ir kuo greičiau ES tai supras, tuo lengviau ir greičiau vyks šis procesas. Europa vis dar neturi jokios alternatyvos: ji tiesiog negali sau leisti nei atsiriboti nuo Rusijos, nei paversti Rusiją prieše. Tiksliau, ji gali tai leisti — bet tik paskutinį kartą sau.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

    Tegai:
    Rusija, ES, Europa

    Svarbiausios temos