17:03 2021 Balandžio 13
Tiesioginis eteris
  • USD1.1904
  • RUB91.9588
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Kovo 29-ąją Lietuva, Latvija ir Estija paminėjo 17-ąsias savo narystės NATO metines. Ne apvalus jubiliejus, o dar ir karantinas, tad kažkokių ypatingų viešų renginių šia proga nevyko. Vis dėlto, pats įvykis reikšmingas — tiek vietine, tiek tarptautine prasme

    Vietine — keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuva nuo pradžios save pozicionavo ir, galime sakyti, legitimavo pretenzija į "nepriklausomybę", t. y. į buvimą savarankiška nacionaline valstybe. Ir kiek tai lietė nepriklausomybę TSRS (kaip viršnacionalinio darinio) atžvilgiu — tokia nepriklausomybė buvo. Tačiau 2004 metais įvykęs Lietuvos įsijungimas tiek į ES, tiek į NATO, šį bent formaliai egzistavusį statusą iš esmės panaikino. Buvę vienoje sąjungoje, įsijungėme į kitą (kad minėtosios sąjungos iš pagrindų skirtingos savo tikslais ir prigimtimi — atskira tema). Ir ne tik...

    Štai, 9-asis 1992 metų Lietuvos Konstitucijos straipsnis teigia: "Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu." Ir, atsižvelgiant į tai, klausimu dėl stojimo į ES, 2003 metais buvo surengtas referendumas. Tiesa, labai abejotino sąžiningumo (ir "pratempiant" balsavimo laikotarpį, ir iš esmės viešai, "legaliai" papirkinėjant rinkėjus euroalumi, skalbimo milteliais bei šokoladu), bet visgi referendumu. Tad formaliai — lyg ir "po zakonu", taip sakant. O kaipgi klausimas dėl stojimo į NATO?

    Šiuo, nei kiek ne mažiau svarbiu klausimu, jokio referendumo, jokio tautos valios pasireiškimo nebuvo. Kas buvo — tai kone vienašalis nuo 90-ųjų susiformavusių vietinių valdančiųjų sluoksnių (tiek vadinamojo politinio elito, tiek atitinkamų kriminalinės buržuazijos sluoksnių) sprendimas. Aišku, opozicija Lietuvos stojimui į NATO buvo. Jai prieštaravo daugelis patriotinių jėgų, net viešus protestus surengė tuometė Socialistų partija. Ir, ką taip pat vertėtų pastebėti, dėl NATO skepsį išreikšti drįso tada dar Kovo 11-osios akto signatarai Rolandas Paulauskas ir Egidijus Klumbys.

    Tačiau minėtieji balsai, deja, liko šauksmais tyruose: didžioji visuomenės dauguma, tikriausiai, susiviliojusi tiek sisteminių politikų, tiek masinės (dez)informacijos priemonių žadėtomis vartotojiško Vakarų "rojaus" blizgučių perspektyvomis, Lietuvos stojimą į NATO tiesiog priėmė kaip duotą faktą. O konstituciška tai ar nekonstitucička, kaip ir tai — iš viso teisinga ar neteisinga, reikalinga ar nereikalinga — šie žmonės negalvojo.

    Tuo tarpu, pažvelgus į dalyką plačiau, tai, ką reiškė NATO ekspansija į Rytus, kaip ir tai, kas toji NATO apskritai (ir, atitinkamai, į kokį darinį mes 2004 m. įsijungėme), vaizdą tik dar labiau "pagražina"...

    Pirma — prisiminkime, kad dar 1987–1988 metų laikotarpiu, kai, Michailui Gorbačiovui sutarus su Ronaldu Reiganu, buvo naikinama Vokietijos Demokratinė Respublika ir Vakarų naudai griaunama vadinamoji "geležinė uždanga", visa tai vyko, JAV pažadėjus, kad NATO į Rytus nebesiplės — ir tai buvo sutarta oficialiai, tarpvalstybiniu lygmeniu.

    Šiame kontekste, atsižvelgus ir į Varšuvos pakto iširimą, ir, galų gale, į Tarybų Sąjungos sunaikinimą, kaip ir iš esmės provakarietišką Rusijos Federacijos laikyseną, NATO plėtra į Rytus — tai tiek ankstesniųjų susitarimų pažeidimas, tiek strateginis žingsnis, rengiant agresiją prieš Rusiją (kurios žmogiškieji bei gamtiniai ištekliai — Vakarų itin geidžiamas grobis).

    Antra — kas tai yra NATO apskritai? Šis aljansas sukurtas 1949 metais kaip Vakarų ginklas prieš Tarybų Sąjungą ir buvusias liaudies demokratijas (tiek Rytų Europos valstybes, tiek Kiniją). Ir Korėjos, ir Vietnamo karai, ir daugelis kitų agresijos aktų dar XX amžiaus Šaltojo karo laikotarpiu aiškiai pademonstravo tikrąjį NATO veidą. Atsižvelgus tiek į tai, tiek į antikomunistinį, antitarybinį NATO pobūdį, tiek į tą aplinkybę, kad kuriant NATO aktyviai dalyvavo buvę Vokietijos nacių lyderiai, visiškai aišku, kad NATO, kaip imperialistinis aljansas — tai savotiškas hitlerinio Antikominterno įpėdinis.

    Vis dėlto, 90-aisiais žlugus ir TSRS, ir apie ją susitelkusiam Varšuvos paktui, formalaus pateisinimo NATO egzistavimui nebeliko. Komunizmas, kaip reali jėga, nuo pasaulinės politikos scenos pasitraukė. Bet NATO niekur nedingo ir — kaip matome — netgi plėtėsi, lygia greta pradėdama XXI amžiaus Šaltąjį karą su Rusijos Federacija (nebe kaip idėjine priešininke, bet kaip paskutine kliūtimi kelyje į visišką pasaulinį viešpatavimą) ir, atitinkamai, visą eilę agresijos aktų: pradedant Afganistanu (2001 metai) ir Iraku (2003 metai), baigiant Libija, Sirija ir "spalvotosiomis revoliucijomis" potarybinėje erdvėje.

    Taigi, štai į ką įsijungė Lietuva. Į NATO — aljansą, nukreiptą ne į taiką, demokratiją ar dar ką panašaus, o į JAV imperijos viešpatavimo įtvirtinimą ir plėtrą. Žvelgiant šitokiu, sakykime, pasauliniu-istoriniu požiūriu — priklausymas NATO yra panaši gėda, kaip kad priklausymas hitlerinės ašies valstybėms Antrojo pasaulinio karo metu. Galbūt, pasakysite, perdėm žiaurus palyginimas — o vis dėlto teisingas.

    Aišku, Lietuva — maža valstybė, priversta apsukriai "suktis", kad nebūtų praryta didžiųjų galybių. Šito niekas neginčys. Tačiau kur toji grėsmė, nuo kurios, atseit, "saugo" arba turėtų "saugoti" NATO? Kiek tai liečia Rusiją — jokios grėsmės nėra. Pastaroji nė kiek nesuinteresuota teritorine ekspansija vakarų link ir, juo labiau, nenusiteikusi kariauti (dargi priešingai: Rusija realiai suinteresuota būtent ekonominiais ryšiais su Vakarais ir čia kitokių, kaip grynai pragmatinių siekių, šiuo metu neturi).

    Šiame kontekste, pasaka apie "puolantį rusą" — tai propagandinė klišė, tai priemonė, skirta nutildyti bet kokią esmingesnę Lietuvos socialinio gyvenimo ar, juo labiau, pastaruosius 30 metų šalyje gyvuojančio antitarybinio, rusofobinio režimo kritiką. Ir, be to, tai priedanga, skirta "karaliaus" nuogumui pridengti, konkrečiai — faktui, kad 1990 metų kovo 11 dieną skelbtoji "nepriklausomybė" — iliuzija, tuo tarpu Lietuvos (kaip ir apskritai Pabaltijo) buvimas JAV vasalatu — tai tikrų tikriausias faktas.

    Tai puikiai parodo Lietuvoje įsikūrusios NATO karinės bazės, kurios — kaip tikriausiai nebekeista — ne mažiau antikonstitucinės, kaip patsai Lietuvos įsijungimo į NATO procesas (138-ajame Konstitucijos straipsnyje juk aiškiai parašyta: "Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių", — šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad "aljanso" bazės tokiomis nelaikomos, tai tik eilinis teisinio sofizmo pavyzdys).

    Šiame kontekste simptomiška, kad tą pačią kovo 29-ąją dieną prezidentas Gitanas Nausėda per interviu paantrino Džo Baidenui, pareikšdamas, kad iš tiesų Rusijos lyderį Vladimirą Putiną galima laikyti "žudiku"... Žodžiu, viską pakartojo kaip kokia papūga... Na, argi ne tobulas vasalas, ne tobulas JAV klapčiukas? Ir mūsų prezidentas, ir visas "nepriklausomos" Lietuvos režimas, kuriam jis atstovauja... Sakyčiau, daugiau čia nebėra ką pridurti.

    Klausimas telieka vienas: kiek dar tasai vasalato statusas tęsis? 20 metų? 25-erius? Kiek? Klausimas, aišku, atviras. Ir tai priklausys pirmiausiai nuo tarptautinės padėties, nuo geopolitinių poslinkių regione ir pasaulyje. Tačiau kartu ir nuo pačios lietuvių tautos. Štai tai ir prisiminkime šių ne pačių garbingiausių, bet visgi atmintinų metinių proga.

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    Ekspertas: Lietuva tuoj ims laukti, kad jai ant galvos "nukris Putinas"
    Lietuva padėkojo Danijai už indėlį į regioninį saugumą
    Landsbergis paragino NATO stiprinti veiksmus prieš Rusiją
    Tegai:
    Lietuva, NATO

    Svarbiausios temos