20:44 2021 Balandžio 22
Tiesioginis eteris
  • USD1.2046
  • RUB91.3275
    Kolumnistas
    Gauti trumpą nuorodą

    Seimas apsisprendė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai vadovaus atvira LGBT atstovė, Birutė Sabatauskaitė jau prisiekė

    Jau kurį laiką aistras visuomenėje kurstęs klausimas dėl to, kas bus paskirtas naujuoju Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) vadovu, kovo 25 d. Seimo balsavimu išsisprendė: į minėtąsias pareigas paskirta atvira vadinamosios LGBT ideologijos šalininkė (bei atitinkamos bendruomenės atstovė) Birutė Sabatauskaitė. Bet aistros nesibaigia: kalbama ir apie naujosios kontrolierės pažiūras, ir jos asmeninius interesus, ir galimas nepotizmo apraiškas...

    Ir visa tai vertėtų kiek įmanoma objektyviau apsvarstyti. Tačiau pirmiausia vertėtų pasitikslinti: o kas tai yra toji LGKT? Tai — 1999 metais "Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos" pavadinimu įkurta valstybinė įstaiga, kuri — kaip akivaizdu iš pavadinimo — užsiėmė lyčių lygybės klausimais. Tik 2005 metais, Lietuvai jau įstojus į ES, ši institucija įgijo savo dabartinį pavidalą, ilgainiui "lygių galimybių" darbotvarkėn įtraukiant ir seksualinių mažumų, ir kitų vadinamųjų "tapatumo" grupių reikalus.

    Aišku, į visa tai žvelgiant kitu nei vakarietiško ultraliberalizmo ir "tolerancijos" žvilgsniu, jau tokios funkcijos gali atrodyti abejotinos. Vis dėlto, tam tikras "vaivorykštinis" LGTK akcentas nėra kas nors naujo — kaip žinia, ir ankstesnės LGKT vadovės — visos moterys ir visos daugiau ar mažiau liberalių pažiūrų: šiuo požiūriu skirtumas tiktai toks, kad Birutė Sabatauskaitė — pirmoji, kuri šia, t. y. LGBT prasme, būtų taip atvirai angažuota...

    Taigi, pereikime prie jos. Pastaroji nuo 2010 metų dalyvauja nevyriausybinio "Žmogaus teisių centro" veikloje, nuo 2013 metų jam vadovauja. Minėtoji organizacija — viena pagrindinių, taip sakant, sorošinių kontorų, Lietuvoje propaguojančių ir vykdančių LGBT ideologijos darbotvarkę. Įsidėmėtina ir tai, kad tame pačiame Žmogaus teisių centre viešųjų ryšių vadove dirba kita LGBT atstovė Jūratė Juškaitė, užsienyje su ta pačia Sabatauskaite apiforminusi vienalytę "santuoką". Žodžiu — lesbiečių pora.

    Lyg to būtų maža, bet, kas liečia "vaivorykštinę" naujosios LGKT vadovės laikyseną, galima pridurti dar tai, kad 2020 m. vasarą vykusios "Black Lives Matter" akcijos metu Sabatauskaitė fiziškai užsipuolė oponavusios stovyklos atstovą, imdama plėšyti pastarojo laikytą plakatą. Na, bet kadangi Lietuvoje tokie dalykai kaip žodžio ir saviraiškos laisvė apipinti visu dvigubų standartų mazgu — teisinės atsakomybės dėl šio išsišokimo Sabatauskaitė taip ir nesulaukė.

    Galų gale, prie viso to pridurti galima dar tai, kad prie valdančiosios koalicijos (TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos) iniciatyvos skirti Sabatauskaitę LGKT vadove prisidėjo ir neva opozicinė LSDP grupė, kurioje — ir Sabatauskaitės tėvas, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas: čia, anot kai kurių kritikų, galima ieškoti ir nepotizmo apraiškų. Vis dėlto, Sabatauskas teigė, kad nuo balsavimo šiuo klausimu nusišalinęs, tuo būdu norėdamas išvengti spekuliacijų dėl galimo interesų konflikto.

    Šiaip ar taip, tai tėra atskiri faktai. Patys savaime, jie, atrodytų, lemiamos reikšmės neturi: gi vienos ar kitos pareigos vis dėlto reikalauja konkrečių dalykinių kompetencijų. Šiuo požiūriu, teisus Sabatauskaitės skyrimo LGKT vadove priešininkas, parlamentaras Mindaugas Puidokas, pripažinęs, kad, kiek tai liečia jos kaip teisininkės kompetencijas, neverta abejoti. Klausimas yra kitas: kokioms pažiūroms, kokiai darbotvarkei ši veikėja atstovauja?

    Taigi, akivaizdus pastarosios priklausymas, sakykime, "vaivorykštiniam" politikos flangui. Ir, be to, aršiausiajai jo daliai. Todėl kalbėti čia reikėtų apie vertybes, apie principus, kurių įgyvendinimo siekia arba turėtų siekti tiek LGKT, tiek Lietuvos valstybinės įstaigos apskritai. O kadangi šie faktoriai, vienaip ar kitaip, bet priklauso nuo valdančiųjų politinių jėgų, šis klausimas iš esmės lieka politinis.

    Ir, jį keliant, negalima ignoruoti, kokia vyriausybė Lietuvoje perėmė vadžias 2020-ųjų pabaigoje, rinkimus į Seimą laimėjus Landsbergių klano atstovams, o tiksliau — TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija — atitinkamų pažiūrų koalicija, kuri net savo koalicinėje sutartyje neslėpė į artėjančių Seimo sesijų darbotvarkes įtrauksianti štai tokius, atseit, "tolerancijos" klausimus (pavyzdžiui, lengvųjų narkotikų legalizavimą, vienalytes partnerystes bei Stambulo konvencijos ratifikavimą).

    Šiame kontekste Birutės Sabatauskaitės paskyrimas LGKT vadove — visiškai dėsningas, sakyčiau, tiesiog natūralus "vaivorykštinis" sprendimas iš atitinkamai "vaivorykštinės" Seimo daugumos ("už" jos paskyrimą Seime balsavo 75, "prieš" — 38, "susilaikė" 17, o dar 2 balsai buvo sugadinti). Be to, kiek tai liečia pačią LGKT, galima suabejoti, ar Sabatauskaitės skyrimas jai vadovauti reiškia tokį jau didelį posūkį: vien pažvelgus į šios įstaigos svetainę internete, kaip ir jos skelbiamą medžiagą, akivaizdu, kad LGKT pozicija ir taip artima vadinamosioms LGBT idėjoms.

    Kiek tai liečia pažiūras ir pozicijas praktiniais klausimais, Sabatauskaitės pirmtakė — Agneta Skardžiuvienė — nuo pastarosios pernelyg nesiskiria, nebent tik tuo, kad, pirma, pati yra tradicinės orientacijos (t. y. nepriklauso seksualinėms mažumoms), ir, antra, nėra pasižymėjusi kaip nors iššaukiamu ar šiaip agresyviu LGBT idėjų reiškimu. Šiuo požiūriu, skirtumas, aišku, yra, bet jis veikiau simbolinis: atrodytų, nuosaikesnį veikėją pakeitė radikalesnis. Bet esmės tai nekeičia.

    Todėl į tokios, mūsų (t. y. su tradicinėmis humanistinėmis vertybėmis save siejančių piliečių) požiūriu abejotinos personos, kaip B. Sabatauskaitė, paskyrimą LGKT vadove, vertėtų žvelgti realistiškai, kaip į dar vieną žingsnį "žydrosios", "vaivorykštinės" TS-LKD ir liberalų koalicijos žingsnį įgyvendinant atitinkamai "vaivorykštinę" politinę-ideologinę darbotvarkę ir, šia prasme, kaip į kažką visiškai logiško ir nuoseklaus.

    Ar tai mums nepatinka? Aišku, nepatinka — ir patikti negali. Ir šiuo požiūriu natūralu, kad Lietuvos nesisteminė opozicija jautriai reaguoja į Sabatauskaitės paskyrimą vadovauti LGKT. Tačiau bėda, ar, tiksliau, bėdos šaknis — ne šioje ar kitoje asmenybėje, o pačioje mūsų krašto kryptyje: mes gi patys pasirinkome vergišką integravimąsi į "vaivorykštinę" ES (su visomis atitinkamomis "vertybėmis"...), priešu laikydami ne šiuo keliu einančius Vakarus, bet neva "puolantį" rusą...

    Iš tiesų — Sabatauskaitės tapimas LGKT vadove verčiau tebūnie akstinu ne lieti pasipiktinimo kupinas emocijas, bet verčiau kritiškai susimąstyti tiek apie esamą valdžią, tiek apie viso šito link vedančią mus Lietuvos strateginę kryptį. Tai tikrai turėtų prasmę ir, galbūt, ilgainiui privestų sveikiau nusiteikusius mūsų bendrapiliečius prie reikiamų išvadų. Na, tuo tarpu, kokią "lygių galimybių" politiką vykdys LGKT — parodys netolima ateitis: čia, kaip sakoma, pagyvensim — pamatysim...

    Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

    Dar šia tema

    Stambulo konvencijos klausimas: kodėl Lietuvoje kritikos sulaukė kunigas
    Vaivorykštinė Vakarų pelkė. Ar Lietuvoje pakankamai jėgų, neleisiančių nuskęsti?
    Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystės įteisinimui
    Lietuvoje 70 proc. žmonių susidūrę su neapykantos kalba niekur nesikreiptų
    Tegai:
    Seimas, Lietuva, LGBT

    Svarbiausios temos