17:13 2021 Vasario 28
Tiesioginis eteris
  • USD1.2121
  • RUB90.6697
    Rusijoje
    Gauti trumpą nuorodą

    Nadežda Jarichmetova turi dešimt vaikų: savus ir įvaikintus. O Lioška — iš kitos planetos. Žinoma, iš tikrųjų Aleksejus Šajevas kilęs iš Maskvos, tačiau Nadeždos dukra Katia tuojau pakrikštijo jį ateiviu

    VILNIUS, vasario 6 — Sputnik. Berniukas pasižymi neįprasta išvaizda, ką pats suprato visai neseniai — dabar jis slepiasi nuo nepažįstamų žmonių, nors anksčiau nesigėdijo. Nadežda neketino imti Lioškos į šeimą: ji tiesiog norėjo suprasti, kaip šis berniukas bendrauja ir ką jis jaučia. Ir tada ji negalėjo išsiskirti su juo. RIA Novosti medžiagoje rašo Marija Semionova.

    Pažintis

    Kai Jarichmetova pamatė Lioškos nuotrauką, ji turėjo keturis savus vaikus ir vieną įvaikintą. Ji tuo metu svarstė priimti dar vieną našlaitį, tačiau apie šį berniuką nekilo mintis: jo išvaizda iš pradžių visus sukrėtė. Gimdamas Lioška neturėjo lūpų ir vokų, tarp jo pirštų buvo plėvė. Rimti urogenitalinės sistemos sutrikimai, kreivos ausys, netaisyklinga galvos forma. Vėliau su daugybe operacijų kai kurios problemos buvo išspręstos, vis dėlto šiandien tai dar toli nuo normos. Didžiąją savo gyvenimo dalį Lioška praleido prieglaudose.

    "Mano mama dirbo specializuotuose vaikų namuose. Jaunystėje net negalvojau, kur jie dėsis, šie vaikai. Maniau, kad visi gyvena paprastuose vaikų namuose. Neįsivaizdavau, kad Lioška — iš specialios internatinės mokyklos", — pripažįsta Nadežda.

    Так выглядел Леша до того, как его взяли в семью
    © Фото из личного архива Алены Синкевич
    Taip atrodė Lioška prieš jį paimant į šeimą.

    2016 metų pavasarį Jarichmetova kartu su dukra Jana aplankė berniuką ligoninėje — iš smalsumo. Lioškai buvo dvylika, o tada niekas neįtarė, kad jis sutiks tryliktąjį gimtadienį namuose. "Man buvo įdomu, kaip toks vaikas bendrauja su pasauliu. Maniau, kad jis apdegė, įvyko kažkokia trauma, kol perskaičiau, kad jis turi genetinį sindromą", — dalijasi informacija globėja.

    Jarichmetovai įžengė į palatą: "Lioška, mes pas tave". Jis mostelėjo ranka, lyg perklaustų: "Pas mane?" Ir parodė į lovos kraštą: "Na, užeikite".

    Kai Nadežda kalba apie įvaikintą sūnų, ji dažnai kartoja: "Lioška pasakė", tačiau to negalima suprasti pažodžiui. Paauglys taria tik pavienius garsus. Bet jis viską supranta. Ant Nadeždos riešo jis pamatė laikrodį ir "pranešė", kad taip pat turi: jam buvo padovanotas Londone, kur buvo vežtas į operaciją. Jis paėmė svečią už smakro, patampė, atidarė burną — prašė padainuoti dainą.

    Padainavau, bet jam nepatiko", — juokiasi Nadežda. Po pusvalandžio Jarichmetovai atsisveikino. Lioška buvo nusiminęs, bet jį prablaškė savanoris, kuris taip pat jį aplankė.

    Jūra

    Antrą kartą Nadežda susitiko su Lioška "Blagodarenie" dienos centre. Iki to laiko jai pavyko susisiekti su Alena Sinkevič iš savanorių fondo ir užduoti jai milijoną klausimų: kaip jam padėti, ką daryti, kaip tokie žmonės gyvena.

    Nadežda į internatą atvyko su savo vaikais — Ženia ir Katia. Kartu su Lioška jie išėjo pasivaikščioti po parką. Vaikai jau matė Šajevo nuotraukas, todėl neišsigando.

    "Katia, žvilgtelėjusi į nuotrauką, iškart pasakė, kad tai ateivis. Visiems pasidarė įdomu, kaip jis atrodo iš arti, realybėje. Paaiškėjo, kad spalvos nekeičia, rankos šiltos", — juokiasi Nadežda.

    Первая прогулка в парке
    © Фото из личного архива Алены Синкевич
    Pirmasis pasivaikščiojimas parke.

    Vaikai piešė kreidelėmis, Lioška stebėjo nuo suoliuko — dėl diagnozės jis negalėjo pritūpti — ir pirmą kartą gyvenime valgė kukurūzų lazdeles. Nadežda kalbėjosi su Alena Sinkevič. "Aš pranešiau, kad su šeima einu prie jūros ir esu pasirengusi jį pasiimti. Lioška, tai išgirdęs, pribėgo. "Mane?" — "Tave, tave". Rodė į ranką, kaip į laikrodį: "Kada?" Sakau, kad dar reikia pasirašyti dokumentus, o jis kumščiu į delną, lyg antspaudą statytų: "Eik, dabar", — prisimena Jarichmetova.

    Svečių režimą įformino per tris darbo dienas, o Nadežda su trimis vaikais ir Lioška nuskrido prie jūros. Jauniausias sūnus Vasia su "ateiviu" susitiko vėliau, pabėgiojo aplink jį ratu, tada paspaudė ranką.

    Būtent atostogaudama Nadežda suprato, kad nepaliks Lioškos. "Tam tikru momentu mes kambaryje buvome vieni, žiūrėjome vienas į kitą, ir supratau, kad kelio atgal nėra. Jis ateina prie manęs, o aš verkiu: ką aš padariau... Dabar teks pakeisti visą savo gyvenimą", — pasakoja ji.

    "Aš arba jis"

    Pirmą kartą Lioška praleido šiek tiek daugiau nei tris savaites su šeima — prie jūros ir namuose Maskvoje. Nadežda neįsivaizdavo, kaip grąžins jį į internatą. Atėjau pas direktorę Jeleną Leonidovną: "Tegul jis pasilieka su mumis". "Bet ji reagavo griežtai: "Ne, jis vyks į sanatoriją, o jūs pagalvosite. Žinau, kad su juo bus sunku", — pasakoja globotoja.

    Todėl iki gruodžio Šajevas gyveno svečio režimu. Ir tada dienos centre pasikeitė vadovybė — buvo paskirta vaikų namų direktorė, kur berniukas buvo anksčiau. Nadežda negalėjo jai atleisti, kad ji neužsiėmė jo reabilitacija, nepasiekė perkėlimo į paprastus vaikų namus.

    "Manau, kad tai ženklas", — sako Nadežda. Ji nusprendė paimti Liošką į šeimą. Vyras buvo prieš. "Pasakė: "Arba aš, arba jis". Aš jam paaiškinau, kad negaliu taip: "Jei pasirinksiu tave, gyvenimas vis tiek pasikeis. Mintyse būsiu kažkur su Lioška. Iš kur žinoti, kas man bus. Gal prasigersiu. Žmonės dėl kažkokių priežasčių gi pradeda." Vyras yra labai imlus visuomenės nuomonei. Kartais aš jo klausau ir suprantu, kad kalba ne jis", — prisipažįsta Jarichmetova.

    Galų gale vyras nusileido.

    Maištas

    Iš pradžių su Lioška buvo sunku: išprovokuodavo konfliktus. "Jis galėjo smarkiai trenkti man, o paskui sau kumščiu per vieną ir kitą ranką trenkt. Dėl visko skambinau Alenai ir Jelenai Leonidovnai: "Jis sau ausis tampo, ką daryti?"

    O dabar Lioška — pagrindins Nadeždos vaikų gynėjas, įskaitant tuos, kurie gyvena atskirai ir tik kartais atvyksta aplankyti. "Jis gali mane pastumti, jei jam atrodo, kad su vaikais elgiuosi nesąžiningai. Visą laiką jis verčia mane analizuoti savo elgesį. Štai Alinka elgėsi netinkamai, laukiu jos, grėsmingai suraukius antakius. Ji užeina, Lioška uždaro ją, išskėčia rankas: "Nebark". Jis žino daugiau nei mes, visas mūsų slapčiausias paslaptis. Arba kartais tiesiog pagalvoji: "Reiktų čia prašluoti", o jis jau tempia samtį ir šluotą".

    Надежда с Лешей на шествии Бессмертного полка
    © Фото из личного архива Надежды Ярихметовой
    Nadežda su Lioška.

    Maždaug prieš metus Lioška pradėjo paaugliškai maištauti. "Aš nežinau, ką daryti. Barasi, vadina mane kvaile, renkasi daiktus: "Vežk mane į internatą". Aš jam pasakiau: "Lioš, aš galiu tik atvežti, išvežti nemoku". Mano vyresni vaikai, normotipiniai, nesupranta tokio elgesio: "Ar jis visai apkvaišęs?" Aš atsakau: "Klausykit, jūs tokie keisti. Taigi jūs turite teisę pakelti ant manęs balsą, kažką įrodinėti ir trenkti duris. Kodėl jis to negali?" — paaiškina Nadežda.

    "Užsidengia veidą rankomis"

    Kai Jarichmetovai paėmė Šajevą iš vaikų namų, Nadeždai tekdavo pasilenkti, kad pabučiuotų jam viršugalvį. Dabar jis aukštesnis už globotoją — 170 centimetrų. Lioška pasikeitė ne tik fiziškai. Užaugęs jis pradėjo daugiau bendrauti su žmonėmis ir pamažu suprato, kad jis ne toks kaip visi. Anksčiau to tiesiog nepastebėdavo.

    "Kartais jis slepiasi, kai žmonės juo domisi, užsidengia veidą rankomis. Bet jis gerai jaučiasi su kepure ir akiniais. Būdamas 16 metų jis jau supranta, kad normotipiniai žmonės nepriima jo kaip savo, o su "mentaliniais" pats nesutaria. Dėl to jam neįdomu vaikščioti į mokyklą", — pažymi Nadežda.

    Aleksejus nekalba, todėl net profesionalai kartais mano, kad jo vystymosi atsilikimas yra didesnis nei yra iš tikrųjų. "Jis turėjo eiti į reabilitaciją, kol aš pildžiau dokumentus, jis sėdėjo su specialistais be manęs. Tikriausiai jie nusprendė, kad pažintinių įgūdžių iš viso nėra, jie priešais jį pastatė piramidę. Jis ją patraukė, lyg sakytų "Duokite ką nors rimtesnio".

    "Visi pakliuvo savaime klostantis įvykiams"

    Į Liošką nuolat žiūri. Pastaruoju metu toks dėmesys jį trikdo, tačiau Nadežda to nesureikšmina. "Žmonių reakcija yra įdomi. Kažkodėl dauguma vyrų bijo Lioškos. Pasų skyriuje vienas žmogus, vos atidaręs duris, pažiūrėjo, pamatė Liošką ir išbėgo. Kitą kartą, turbūt, pasibels", — juokiasi ji.

    Kartą kažkoks vaikas paklausė: "Kodėl jūsų berniukas senas?" — prisimena Jarichmetova. Kitą kartą atostogaudamas Kryme pensininkas bandė duoti Nadeždai pinigų: "Nupirk jam ką nors". Globotoja kovoja su nekviesta labdara juokais: "O kodėl tik jam, aš jų turiu tiek daug".

    Леша с братом Васей
    © Фото из личного архива Надежды Ярихметовой
    Леша с братом Васей

    Tiems, kuriems įdomu, ji paaiškina, kad Lioškai kompleksinis genetinis sindromas. Tačiau net Nadeždos šeimoje ne visi supranta, ką tai reiškia.

    Iš viso Jarichmetovai turi šešis įvaikintus vaikus. Pirmasis — Vania. Lioška tapo antruoju. Klausiu, ar nebuvo baisu imti daugiau, kai šeimoje jau buvo paauglys su specialiais poreikiais. Nadežda atsakė: "Aš ir neėmiau".

    "Visi pas mane pakliuvo savaime klostantis įvykiams. Jagoro močiutė dirbo mūsų mokykloje, jai mirus, sesuo atvedė berniuką — pasiimkite. Iš ten paskambino mums. Alina pabėgo nuo buvusios šeimos, ją reikėjo kažkur priimti. Laikinai gavome priežiūrą — bet kur ji yra laikina, ten ir nuolatinė".

    Dabar po vienu stogu su sutuoktiniais yra penki vaikai, kiti jau gyvena savarankišką gyvenimą.

    Mama

    Lioška nepažįsta savo motinos, tačiau Nadežda turėjo galimybę su ja pasikalbėti. Sprendė klausimus dėl alimentų. Globos valdžia turėjo išsiųsti oficialius laiškus, tačiau Jarichmetova pasakė: "Geriau aš ją susirasiu pati. O jei darbe pamatys arba vaikai įlįs į pašto dėžutę: "Už ką alimentai, kam?"

    Ji rado Šajevo motinos adresą, atvyko ir paskambino į domofoną. Atsakė: "Jūs apsirikote, tokie žmonės čia negyvena". Tačiau po kelių dienų moteris pati susirado Nadeždą. Ir sužinojo Lioškos istoriją. Jo motinai nebuvo diagnozuotas tas pats sindromas, tačiau ji, kaip ir jos sūnus, atrodo specifiškai. Jai buvo atliktos kelios plastinės operacijos, per ilgą laiką ji išmoko priimti save ir kovoti su patyčiomis. Jos vis dar kartais klausiama: "Ar tu apskritai moteris?"

    "Ji paprašė manęs neatlikti jam rankų operacijos. Sako: "Pas mane pačia kaiščiai pirštuose, jūs net neįsivaizduojate, kaip siaubinga žiemą jausti savyje ledinį geležį".

    Ji pastojo per dirbtinį apvaisinimą — buvo manoma, kad Lioška bus sveikas. Bet vaikas paveldėjo motinos savybes. Supratusi, kad paprasčiausiai nebegali eiti šiuo keliu ji atsisakė sūnaus. Lioškos tėvui pasakė, kad jo sūnus mirė.

    Kiekvieno pokalbio su Nadežda pabaigoje ji verkdavo: "Reikia atrasti savyje jėgų, kad atvykčiau pas jus". Kol kas nerado.

    Tegai:
    Rusija

    Svarbiausios temos