15:38 2021 Balandžio 13
Tiesioginis eteris
  • USD1.1904
  • RUB91.9588
    Visuomenė
    Gauti trumpą nuorodą

    Kiekviena šalis skirtingai švenčia ilgiausią dieną ir trumpiausią metų naktį. Tačiau visos tautos, taip pat lietuviai, šią dieną garbina saulę ir rengia apeigas

    Prasidėjus astronominei vasarai, birželio 23–24 dienomis, Lietuvoje švenčiamos Joninės arba Rasos. Tai vaistažolių rinkimo, būrimo, vainikų pynimo ir paparčio žiedo paieškų metas. Senovėje šią dieną spėliojo, kokie bus orai per Kalėdas, ir galėjo nuspėti, koks bus derlius.

    Mistinės tradicijos ir papročiai išliko iki šių dienų. Trumpiausią metų naktį kiekviename mieste uždegami laužai, skamba liaudies dainos ir muzika, o merginos paleidžia vainikus į vandenį tikėdamosi greitai ištekėti.

    Šventės istorija

    Joninės laikomos viena svarbiausių lietuvių vasaros švenčių. Senovėje ši šventė buvo švenčiama visą birželio mėnesį ir tik XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta švęsti birželio 24 dieną — Šv. Jono Krikštytojo dieną, kai būna trumpiausia naktis ir ilgiausia diena. 2003 metais Joninės buvo paskelbtos valstybine švente.

    Vasaros saulėgrįžos diena - Joninių šventė Lietuvoje
    © Sputnik / Владислав Адамовский

    Tačiau Joninės nėra išskirtinai lietuvių šventė, ją švenčia visi — tiek Vakarų, tiek Rytų tautos: Latvijoje tai Lyguo arba Jano diena, o Estijoje — Ivano diena. Baltarusijoje ir Rusijoje išsaugotas kitoks šios šventės pavadinimas, šiose šalyse ji vadinama Ivano Kupalos diena.

    Skiriasi ir šventės datos. Iš pradžių Ivano Kupala buvo švenčiama vasaros saulėgrįžos metu — birželio 21 dieną. Tuomet šventės data kelis kartus pasikeitė: atsiradus krikščionybei, šventė buvo derinama su Jono Krikštytojo gimimo diena (birželio 24 dieną), o dabar ji minima liepos 7 dieną.

    Kad ir kaip ši diena vadinama, tradicijos ir papročiai turi bendrų bruožų.

    Liaudies prietarai: ką būtina padaryti per Jonines

    Bet kurios šventės — burtų ir magijos laikas, kai ribos tarp regimojo ir kito pasaulio dingsta. Štai ir Jonines, valstiečių įsitikinimu, šventė ir tamsiosios jėgos. Buvo tikima, kad šią dieną susirenka raganos ir ant kalvų rengia savo šventes, sugadina derlių ir visais įmanomais būdais daro žalą žmonėms.

    Vienas iš labiausiai paplitusių prietarų buvo toks: vidurnaktį raganos gali prisėlinti prie lauke ganomų karvių ir pavogti jų pieną. Todėl reikėjo nuo jų saugoti namus ir galvijus. Duryse buvo prismaigstyta dagių, šermukšnio šakelių ar dilgėlių, nuo tvorų žmonės nuimdavo puodynes, kad raganos jų nepanaudotų, jei melžtų karves, uždegdavo šiaudų saujas ir nešdavo jas aplink namus, kad atbaidytų piktąsias dvasias.

    Apsaugoti save ir savo namus galima buvo ir vandeniu. Buvo tikima, kad šią dieną jis turėjo gydomųjų galių. Rytinė rasa buvo laikoma ypač naudinga — nusiprausęs joje per Jonines, žmogus tarsi atjaunėdavo, o sergantieji galėjo išgyti nuo negalavimų. Taip pat populiaru maudytis įvairiuose vandens telkiniuose — upėse ir ežeruose.

    Žmonės per šventę rinkdavosi ant kalvų, upių krantų, miško pakraščių. Uždegdavo didelį laužą ir visi kiti veiksmai vyko aplink jį. Dainos, šokiai, šokinėjimas per ugnį ir, žinoma, nebuvo išsiverčiama be įvairių vaišių. Šventimas trukdavo visą naktį.

    Lietuviai taip pat tikėjo ugnies galia ir manė, kad kuo didesnis ir ryškesnis laužas, tuo didesnį plotą jis gali apšviesti ir atitinkamai tuo derlingesni bus metai.

    Kaip buriama per Jonines

    Šv. Jono Krikštytojo naktis laikoma magiška, žmonės tikėjo, kad tai laikas, kai gali susikirsti materialusis ir dvasinis pasauliai. Šią metų naktį buvo įprasta ne tik deginti laužus ir pinti vainikus, bet ir burti.

    Prieš šventę merginos rinkdavo žoleles, ypač kūpolį. Žmonės tikėjo, kad kūpolis gali apsaugoti nuo gaisrų ir piktų jėgų. Iš surinktų augalų buvo pinami vainikai ir puokštės, kuriomis buvo puošiami namai, palėpės ir vartai. Moterys taip pat dėjo vaistažoles į tvartus ir vietas, kur buvo laikomi gyvūnai. Žmonės tikėjo, kad tai apsaugos namus ir namų ūkius nuo blogio, suteiks jiems sveikatos ir laimės.

    Tą naktį merginos galėjo sužinoti, po kiek metų susituoks, ir net pamatyti savo sužadėtuves. Būrimas vainikais stebina savo įvairove. Jie buvo leidžiami į vandenį, metami per galvą ir net dedami po pagalve. Per Jonines merginos vilkėdavo baltos spalvos lininius drabužius.

    Jauni vyrai taip pat galėjo tai daryti, tik jų vainikai buvo pinami iš ąžuolo lazdelių kaip brandos ir stiprybės simbolis. Vieniši jaunuoliai vainikus mesdavo į upę. Jei kažkuris ąžuolo vainikas priartėdavo prie gėlių vainiko, tai reikšdavo, kad vaikinas ir mergina, kuriems jie priklausė, susituoks iki metų pabaigos. Įsimylėjėlių poroms yra dar vienas senas paprotys — šuoliai per ugnį.

    Pasak legendos, santuoka po tokio šuolio bus ypač tvirta.

    Joninės iš esmės — gamtos jėgų garbinimo šventė, saulės šventė, šviesos pergalė prieš tamsą. Senovėje buvo tikima, kad tuo metu ji pasiekė didžiausią galią, todėl lietuviai per Jonines garbino saulę, dėkojo už šilumą ir šviesą, prašė jos išminties.

    Paparčio legenda

    Per Jonines jaunuoliai nemiegojo iki aušros, šventinę naktį reikėjo atlikti pagrindinę apeigą — ieškoti žydinčio paparčio. Legenda byloja, kad jis žydi vidurnaktį, trumpai, ir tie, kuriems pasisekė jį rasti, taps unikalių žinių ir stiprybės savininkais.

    Tačiau kelias iki Visatos paslapčių nėra lengvas ir jį pereiti gali ne visi. Senovėje lietuviai tikėjo, kad trumpiausią metų naktį mišką užgrobia piktosios dvasios, todėl tik drąsiausi ėjo ieškoti magiškos gėlės.

    O įsimylėjėliams tai buvo puiki proga pabėgti į pasakišką Lietuvos mišką ir mėgautis pasivaikščiojimu po žvaigždėtu dangumi.

    Iš tiesų, papartis niekada nežydi, tačiau tai netrukdo lietuviams ir slavų tautoms daugelį amžių perduoti šią legendą. Tokiu būdu tradicija išliko iki šių dienų. Ir šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, žmonės, švęsdami Jonines, Ivano Kupalos ar Ivano dieną, vėl leidžiasi ieškoti neegzistuojančios gėlės, tikėdamiesi suprasti visatos paslaptis.

    Kernavė — geriausia vieta švęsti Jonines

    Joninių šventės vyksta visoje šalyje. Turistų minios atvyksta į Lietuvą tam, kad susipažintų su folkloru ir pasinertų į viduramžių atmosferą. Tačiau Kernavė išlieka viena vaizdingiausių ir įdomiausių Joninių sutikimo vietų.

    Šis miestelis kadaise buvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė. Remiantis istoriniais duomenimis, žmonės šioje teritorijoje pradėjo apsigyventi dar prieš mūsų erą, o VIII amžiuje čia virė gyvenimas. Čia stovėjo galingos tvirtovės, kurių vietoje dabar likę penki piliakalniai.

    Vaizdinga Kernavės aplinka įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą, o penki piliakalniai yra vienas svarbiausių Lietuvos istorinių paminklų. Miestelis yra įsikūręs 35 kilometrus nuo Vilniaus, o per Jonines svarbiausios linksmybės vyksta šioje srityje. Penki piliakalniai paverčiami muziejais po atviru dangumi, atkuriamas senovės lietuvių gyvenimas, rengiamos mugės, teatro spektakliai, koncertai.

    Trakuose jūsų laukia šviesūs ir nepamirštami Joninių švenčių įspūdžiai — tai nedidelis miestelis, esantis vos 35 km nuo Vilniaus. Čia yra viena iš labiausiai neprieinamų tvirtovių ir vienintelė salos pilis Rytų Europoje, kurią 1409 metais pastatė didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Kęstutis.

    Trakų pilį iš visų pusių supa Galvės ežeras, tad į ją patekti galima tik tiltu. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, buvęs vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrų. Trakai — rami, nuostabi vieta su nuostabia medine architektūra, vaizdinga gamta, puiki vieta pasinerti į Viduramžių atmosferą ir mistines Joninių šventės apeigas.

    Senovės saulėgrįžos Rasos šventės tradicijos bus atgaivintos ir Lietuvos sostinėje. Vilniuje pagrindinės Joninių šventės rengiamos Verkių parke. Čia paprastai pinami vainikai, buriama, geriama žolelių arbata ir giedamos liaudies dainos. Saulėlydžio metu kūrenama ugnis, šokama rateliu ir šokinėjama per ugnį. Čia iki aušros bus švenčiamos trumpiausios nakties šventė.

    Šiais metais dėl koronoviruso epidemijos buvo pakoreguoti masiniai renginiai. Karantino režimas Lietuvoje buvo atšauktas birželio 17 dieną, tačiau vis tiek rekomenduojama išlaikyti vieno metro socialinį atstumą. Masiniai renginiai po atviru dangumi nuo birželio 17 dienos šalyje gali vykti dalyvaujant ne daugiau kaip 700 dalyvių, o uždarose patalpose — ne daugiau kaip 150. Nuo liepos 1 iki liepos 16 dienos renginiuose po atviru dangumi gali dalyvauti iki 1 tūkst. žmonių, o patalpose — iki 200 žmonių.

    Dar šia tema

    Koronavirusas nesutrukdė: kur švęsti Jonines 2020 metais
    Tegai:
    Lietuva, joninės

    Svarbiausios temos