10:18 2019 Rugpjūčio 18
Tiesioginis eteris
  • USD1.1076
  • RUB73.3855
    Mariupolio savivaldybės pastatas, archyvinė nuotrauka

    Buvę Mariupolio kaliniai papasakojo apie slapto SBU kalėjimo siaubus

    © Sputnik / Наталья Селиверстова
    Pasaulyje
    Gauti trumpą nuorodą
    25 0 0

    "RIA Novosti" pradeda leidinių ciklą, pagrįstą dokumentais ir liudijimais apie tai, kas vyksta Ukrainos slaptuose kalėjimuose, kur patenka nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos kariai ir tie, kurie kaltinami ryšiais su "separatistais"

    VILNIUS, liepos 17 — Sputnik. Kankinimai elektra ir grandininiu pjūklu, naktis duobėje su tų, kurie jau mirė nuo kankinimo, palaikais — sunku patikėti, kad tai — ne siaubo filmo fantazijos, o tikros priemonės, kuriomis XXI amžiuje vienas kitą kankina vienos valstybės — Ukrainos — piliečiai.

    RIA Novosti pradeda leidinių ciklą, pagrįstą dokumentais ir liudijimais apie tai, kas vyksta Ukrainos slaptuose kalėjimuose.

    Vienas drambliukas — viena diena

    Kovo mėnesį Maskvoje, MIA "Rossija segodnia" spaudos centre, buvęs SBU papulkininkis Vasilijus Prozorovas žurnalistams papasakojo apie slaptą kalėjimą Mariupolio oro uoste — vadinamąją "biblioteką". Tie, kurie išgyveno šį kalėjimą, papildė ir patvirtino Prozorovo informaciją.

    "Kai pamačiau per televizorių šio koridoriaus nuotraukas (kurias parodė Prozorovas — Sputnik), man plaukai piestu stojosi. Šios plastikinės durys... Aš sėdėjau ir šnabždėjau: "Mama, štai mano kamera"", — prisimena Mariupolio gyventoja Tatjana Ganža.

    "Koridorius šviesus, ten daug plastikinių durų. Supratau, kad tai šaldytuvas... baisi vieta", — tęsia ji.

    Ganža praleido Mariupolio oro uoste 10 dienų ir nemanė, kad ji kada nors pamatys savo kalėjimą iš išorės ir net televizoriuje. Ji buvo Ukrainos komunistų partijos, dabar uždraustos šioje šalyje, narė. Ji dalyvavo protestuose Mariupolyje, o vėliau ir gegužės 11 dienos referendume dėl Donecko regiono ateities. 2014 metų spalio mėnesį ją sulaikė "Azov" (specialiųjų pajėgų padalinys — Sputnik) — Tatjana neturėjo jokio supratimo, kad ji buvo įtraukta į juodąjį sąrašą kaip pavojinga separatistė.

    "Aš praleidau oro uoste lygiai dešimt dienų — nuo spalio 30-osios iki lapkričio 8 dienos vakaro. Ten net vienoje kameroje mačiau žymes", — prisimena ji.

    Kaliniai palikdavo žymes ant sienos, nes bijojo išprotėti ir pasimesti laike. Toje pačioje sienoje Tatjana pastebėjo septynis ar aštuonis nupieštus drambliukus — tokiu išskirtiniu būdu kažkas meniškai skaičiavo dienas.

    Jau laisvėje Ganža, aptarinėdama tuos drambliukus su nelaimės broliais, susitiko su tuo, kas juos nupiešė — Natalija Miakota.

    Ganža apibūdina tai, kas vyko oro uoste, kaip "tikrą pragarą, mirties vietą".

    "Neįmanoma perteikti viso siaubo. Sulaužytas tarpuakis, kairioji ausis negirdi. Iš tiesų labai sunku prisiminti. Visko nepasakosiu… Bet tas VSU berniukas, kuris vedžiojo mane tuo koridoriumi į tualetą, man pasakė, kad prieš dvi dienas čia buvo nužudyta mergina, irgi Tatjana", — prisimena ji.

    Kankintojai nuolat grasino Tatjanai duobe ar grioviu, kur jie išmesdavo mirusiųjų kūnus. Jie užsiminė, kad ji netrukus papildys jų skaičių, arba žadėdavo psichiškai nukankinti, įmetę vis dar gyvą kalinį į duobę su mirusiaisiais.

    "Kiek supratau iš jų pokalbių, ten yra griovys, padengtas kalkėmis", — nurodo Tatjana.

    Paklausta, kiek ten palaidota žmonių, ji atsakė: "Labai daug. Žmonės dingdavo be pėdsakų, net prieš mano nelaisvę... Aš girdėjau, kad daug palaidota žemės ūkio bazėje. Skaičiuojama šimtais, bet tai tik mano nuomonė".

    Tik 2014 metų lapkričio 8 dieną ji buvo išvežta iš oro uosto į Ukrainos saugumo tarnybą. Buvo išleista per Ukrainos ir DLR mainus 2014 metais, gruodžio 26 d. Nuo tada ji gyvena Donecke, viename iš Kijevo valdomos teritorijos pabėgėlių bendrabučių. Pasak jos, jos namą Mariupolyje apiplėšė "Azov".

    Prozorovas taip pat minėjo, kad "savanorių batalionų" ("Azov") nariai išsiunčia į savo namus pasisavintą buitinę techniką, net ir mikrobangų krosneles su sudžiūvusiais sumuštiniais.

    "Mėsininkas" ir "daktaras"

    Olga Seletskaja buvo sulaikyta 2014 metų rugpjūčio 29 dieną miesto centre. Ją taip pat sulaikė "Azov". Ji praleido slaptame kalėjime parą. Kitą dieną ji buvo perkelta į SBU. Protokolas buvo užpildytas rugpjūčio 30 dieną, be to, pagal dokumentus Seletskaja tariamai buvo sulaikyta autobuse, Mariupolio priemiestyje.

    "Ten (oro uoste — Sputnik) — be registracijos. Jie grasina, kad gali atvežti šeimą, vyrą, vaikus, kankinti juos tau matant. Jie įbaugina, "laužo" žmones psichiškai ir fiziškai. Bet kai jie atveža tave į Ukrainos saugumo tarnybą, jie jau įformina dokumentus... Tarytum ką tik sulaikė. Pavyzdžiui, mano atveju, jie tariamai sulaikė mane autobuse. O kur aš iki tos dienos praleidau parą — neaišku, nebuvo žinoma. Lyg dingau", — sakė Seletskaja.

    Pasak jos, vienas iš populiariausių kankinimų — skandinti statinėje arba kankinti drėgnu skudurėliu. Ant gulinčio žmogus veido uždedamas skuduras ir iš lėto pilamas vanduo — žmogus pradeda springti.

    Ukrainos kariškiai, archyvinė nuotrauka.
    © AFP 2019 / OLEKSANDR RATUSHNIAK

    "Vanduo patenka į plaučius, prarandate sąmonę. Juos domino informacija apie ginklus, kur yra pinigai", — sakė ji.

    Olga pamena dviejų budelių pravardes — Mėsininkas ir Daktaras.

    "Tai buvo ištobulinti kankinimai. Aš bendravau su kitomis aukomis. Jie mus vadino "knygomis". O mūsų įkalinimo vietą — "biblioteka". Man pasakojo apie žiaurius kankinimus, apie tai, kas ten vyko… SBU rūsiuose mačiau daugelį tų, kurie išgyveno Mariupolio oro uostą… Žmonės buvo žiauriai sumušti, sužaloti. Girdėjau, kai kurie negrįždavo po apklausų", — pasakoja ji.

    Prozorovo spaudos konferencija taip pat padarė jai didelį įspūdį — ji atpažino buvusį SBU pareigūną ir kalinius, kurių nuotraukas jis parodė.

    "Prisimenu žmogų iš šios nuotraukos. Mačiau jį Ukrainos saugumo tarnybos pastate. Kai vyko mūsų apklausos. Esu tikra, kad tai yra jis", — sako Seletskaja, vartydama Prozorovo nuotraukas.

    SBU papulkininkis pasirodė esąs saviškis

    Prozorovą taip pat atpažino žinoma Donecke žurnalistė, "Municipalnaj gazeta" vyriausioji redaktorė Jelena Blocha.

    2014 metų rugpjūčio 2 dieną ji buvo sulaikyta patikros punkte netoli Mangušo kaimo, Mariupolio priemiestyje: žurnalistė su savo sūnumi ir vairuotoju įprastu keliu nuvyko į Krymą, net negalvodama, kad "Azov" kontroliuoja kelią, o pati Blocha jau seniai įtraukta į juodąjį sąrašą už nešališką įvykių Donecke apšvietimą.

    "Sustingau, kai pamačiau Prozorovo spaudos konferenciją — juk jis dalyvavo mano sulaikyme! Labai gerai prisiminiau", — "RIA Novosti" korespondentui pasakojo Jelena.

    Ji apibūdino šiuos įvykius bei savo buvimo oro uosto kalėjime įspūdžius knygoje "90 dienų nelaisvėje", ji vis dar prieinama tik elektronine forma.

    "Vienas iš sulaikytojų — gana stiprus vidutinio amžiaus vyras buldogo veidu — parodė man SBU pažymėjimą, sakė, kad viskas gerai, tiesiog reikia nuvažiuoti su jais... Po pusės valandos atvykome į Mariupolio oro uostą. Į teritoriją nuvažiavome per kelis kontrolės punktus, kurie buvo aptverti ne tik smėlio maišais, bet ir prieštankiniais "ežiais" su spygliuota viela. Postuose stovėjo ginkluoti vyrai su kaukėmis, jie praleisdavo mus tik po to, kai apsaugininkai parodydavo savo "ksivas" (pažymėjimus — Sputnik)", — rašo autorė knygoje.

    "Atvykus, vienas iš viršininkų iš lydinčiųjų grupės ilgai kalbėjo su žmogumi, apsirengusiu kamufliažine kario uniforma, jis atrodė labai įmantriai, bet buvo su pilvu (iškart matyt, kad viršininkas!)... Girdėjau, kad "buldogo snukis" ir pilvotas vyras negalėjo susitarti. Vienas sakė, kad tai režimo objektas, ir mums čia ne vieta, o kitas žadėjo, kad tai neilgam", — rašo Blocha.

    Ji netgi sugebėjo patekti į liūdnai pagarsėjusius šaldytuvus, kuriuose buvo laikomi kaliniai: "3x1,5 m dydžio baltomis plytelėmis išklotoje patalpoje (panašioje į sandėlį) stovėjo tik viena kėdė, ant kurios sėdėjo nubalusi mergina. "Neuždaryk, prašau!'" — maldavo ji. "Kentėk. Turi būti stipri" — pasityčiodamas atsakė pareigūnas ir uždarė duris. Visiška tamsa ir labai tvanku. Matyt, jokios ventiliacijos".

    Kameroje viena moteris papasakojo Blochai, kad ją du karus vedė "sušaudyti", norėjo, kad ji prisipažintų turinti ryšių su DLR diversantais.

    Pakankamai įspūdžių teko ir Blochos sūnui — jis pateko į vyrų kamerą, kurioje sėdėjo dar aštuoni žmonės.

    "Kai kurie iš jų, pasak sūnaus, buvo smarkiai sumušti. Vienam net išsikišo sulaužyti šonkauliai, kitam sulaužytos kojos… Kas jie ir kas jiems atsitiko, aš nežinau, galiu tik spėti. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus: šie vaikinai iš tiesų gali dingti be žinios, kaip ir daugelis, kuriuos į nelaisvę paėmė tokie "savanorių" batalionai. Verta pažymėti, kad Mariupolį ištiko didelės "dešiniojo sektoriaus" ir nacionalistinių batalionų represijos. Juk Mariupolis vienas pirmųjų pripažino Donecko Liaudies Respublikos įkūrimą", — teigia Blocha.

    JT stebėjimo misija dokumentavo 16 atvejų

    Tai, kas vyksta Mariupolio oro uoste bei kituose slaptuose Ukrainos kalėjimuose ir nepripažintose respublikose, nuolat stebėjo JT stebėjimo misija žmogaus teisių laikymosi klausimais Ukrainoje ir buvo fiksuojama misijos ataskaitose.

    Misijos vadovė Fiona Frazer sakė "RIA Novosti", kad per penkerius metus užregistruoti keli šimtai savavališko sulaikymo ir (arba) netinkamo sulaikymo bei ryšių su išore atvejų. Šie atvejai susiję su Ukrainos vyriausybės ir DLR ir LLR ginkluotų grupuočių žmogaus teisių pažeidimais.

    Stebėjimo misija užfiksavo 16 atvejų, kai Mariupolio oro uoste buvo sulaikyti ir (arba) apklausti asmenys.

    Pasak Frazer, visi atvejai datuojami 2014, 2015 metais ir pirmąjį 2016 metų pusmetį. Jos duomenimis, po 2016 metų misija neturi jokios informacijos apie "biblioteką".

    "RIA Novosti" žada kituose straipsniuose atskleisti dokumentus, kurie įrodys, jog kalėjimas egzistavo ir po 2016 metų.

    DLR generalinė prokuratūra tiria devynias baudžiamąsias bylas

    DLR Generalinė prokuratūra patvirtino "RIA Novosti", jog Ikiteisminio tyrimo skyrius tiria devynias baudžiamąsias bylas pagal DLR Baudžiamąjį kodekso straipsnį "Dėl draudžiamų karo priemonių ir metodų naudojimo".

    Civiliniai gyventojai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Ukrainos teisėsaugos institucijų žiauraus elgesio su civiliais gyventojais. Visi devyni pareiškėjai nukentėjo nuo neteisėtų SBU pareigūnų veiksmų: kankinimo, smaugimo plastikiniu maišeliu, kvėpavimo funkcijos pažeidimo vandeniu.

    Pasak DLR Generalinės prokuratūros nusikaltimų, nukreiptų prieš taiką ir žmonijos saugumą, skyriaus vyresniojo patarėjo Aleksandro Potapenkos, šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, nustatomi SBU darbuotojai, susiję su civilių gyventojų kankinimais.

    Šaldytuvai "bibliotekoje"

    Vasilijus Prozorovas spaudos konferencijoje pranešė, kad Mariupolio oro uoste ilgą laiką egzistavo slaptas kalėjimas — "biblioteka", kurioje buvo laikomos "knygos" — šis ciniškas pavadinimas buvo suteiktas įkalintiems DLR sukilėliams ir separatizmu įtariamiems paprastiems piliečiams.

    Spaudos konferencijoje Prozorovas parodė devynių "bibliotekos" kalinių nuotraukas — skirtingo amžiaus žmones, nuo paauglio, apsirengusio rusvai žalsvos spalvos marškinėliais, už kuriuos jis, matyt, ir buvo sulaikytas, iki dviejų pagyvenusių vyrų.

    Pasak Prozorovo, kažkur oro uosto teritorijoje yra slaptos laidojimo vietos, ten laidojo tuos, kurie neištvėrė kankinimų ar buvo nužudyti sadistiškų prižiūrėtojų.

    Pabrėžiama, kad Ukraina dar nėra subrendusi, kad pati ištirtų savo karo nusikaltimus, nors naujasis prezidentas teikia vilčių.

    JT stebėjimo misijos žmogaus teisių klausimais ataskaitose yra daug informacijos apie tai, kas vyksta slaptuose kalėjimuose. Be to, "RIA Novosti" rado dar du buvusius Ukrainos teisėsaugos institucijų pareigūnus, kurių liudijimai apie slaptus kalėjimus anksčiau nebuvo paskelbti.

    Galiausiai yra dar vienas įdomus įrodymas, jog oro uoste egzistavo slaptas kalėjimas, o SBU bandė tai nuslėpti — SBU dokumentas. Kitame straipsnyje "RIA Novosti" paskelbs išsamesnius duomenis ir dokumentą.

    Tegai:
    Donecko liaudies respublika, Ukraina, Ukrainos saugumo tarnyba (SBU)

    Svarbiausios temos