21:16 2019 Lapkričio 12
Tiesioginis eteris
  • USD1.1015
  • RUB70.4859
    Julija su tėvais ir broliu, archyvinė nuotrauka

    Prieš 20 metų Baltarusijoje dingusi mergaitė atsirado Rusijoje

    © Photo : МВД Беларуси
    Pasaulyje
    Gauti trumpą nuorodą
    8740

    Prieš dvidešimt metų dingusios ketverių metų mergaitės Julijos buvo ieškoma visoje šalyje, ir tik šių metų rugpjūtį ji galėjo iš naujo susipažinti su tėvais

    VILNIUS, rugsėjo 4 — Sputnik. Dvidešimt metų Baltarusijos piliečiai Liudmila ir Viktoras laukė, kol dukra Julija grįš namo. Dukra dingo traukinyje Minskas – Osipovičiai, kai jai buvo ketveri metai. Apie stebuklingą 24-erių Julijos sugrįžimą pasakoja Sputnik Baltarusija.

    Dvidešimt metų jos tėvai žiūrėjo "Ždi menia" (Rusijos televizijoje transliuojama artimųjų paieškos laida "Lauk manęs" — Sputnik), tikėdamiesi, kad vieną dieną jie pamatys subrendusią Juliją, kuri ieškojo savo tėvų. Liudmila prisipažino: ji laukė, kad vieną dieną pamatys dukrą ant slenksčio su čigonais — o kas, jei čigonai pasiųstų Juliją ką nors pardavinėti?

    "Laukėme ir nepasidavėme. Gyvenome su viltimi. Laukėme, laukėme ir laukėme", — pasakoja mergaitės motina.

    Po dvidešimties metų jos dukra buvo rasta Riazanėje. Kaip ji ten pateko, kaip pateko į vaikų namus? Į šiuos klausimus iki šiol nėra atsakymų.

    После исчезновения Юли ориентировки были разосланы по всей стране, но результата не дали
    © Photo : МВД Беларуси
    Dingus Julijai, jos buvo ieškoma visoje šalyje, tačiau tai nedavė rezultato

    "Juoda moteris bandė su jais pasikalbėti"

    Prieš dvidešimt metų Liudmilos vyras Viktoras išvyko parduoti bulvių maišo. Kartu su juo išvyko ir ketverių metų dukra Julija.

    "Tai buvo vakare. 17:20 valandą atvažiavo elektrinis traukinys Minskas-Osipovičiai. Tuomet mūsų finansinė padėtis buvo sunki, mano vyras išvyko parduoti bulvių, kad nupirktų mišinių jauniausiam sūnui. Puchavičių rajone jie išlipo, pardavė šias bulves, jis dar nupirko jai saulėgrąžų", — prisimena Liudmila Ivanovna.

    Viktorą Osipovičiuose pažadino mašinistai. Liudmila Ivanovna sako, kad jos vyras buvo visas kraujuotas. Policija konfiskavo jo kostiumą ir marškinius. Kas nutiko traukinyje, jis neprisiminė.

    "Jis net pabijojo man iškart pasakyti, kad neprisimena. Jis pasakė mano broliui: "Saša, aš neatsimenu, kur Julija". Jis prisimena tik juodą moterį. Sakė: "Sėdėjo juoda moteris, vis bandė su manimi pasikalbėti", — pasakojo Liudmila Ivanovna.

    Pati Julija taip pat nieko neprisimena apie tą vakarą. Kai buvo maža, ji vaikų namuose pasakojo, kad ji su kažkuo "labai ilgai vaikščiojo, jai šalo kojos, prašė pinigų ir slėpėsi nuo policijos". Visa tai jai pasakojo jos įtėviai, pas kuriuos ji netrukus pateko iš vaikų namų. Suaugusi Julija visiškai neprisimena tų dienų.

    Neprisimena ji ir savo vaikystės iki Riazanės.

    "Aš parodžiau jai namą, kuriame mes gyvenome. Ji nieko neprisimena, prisimena tik tai, kad karvių buvo daug", — pasakojo Liudmila Ivanovna.

    Iš tiesų Julijos vaikystėje buvo karvių. Liudmila Ivanovna dirbo ūkyje, šeima gyveno gyvulininkystės name, Julijos tėvas ganė karves ir beveik kiekvieną dieną ganė jas šalia namų, ir šis epizodas liko mergaites atmintyje.

    "O takelio, kaip eiti iki traukinio — neprisimena. Gal Dievas padės, ir ji visa tai prisimins", — sako Liudmila Ivanovna.

    "Sveiki, tai Julija"

    Julijai dingus, jos tėvai išsikraustė toliau nuo traukinių stoties. Gyventi ten ir matyti kasdien važiuojančius traukinius buvo nepakeliama.

    Юля ничего не помнит о своей жизни в Беларуси
    © Photo : Instagram / iuliia_gorina
    Julija nieko neprisimena apie savo gyvenimą Baltarusijoje

    "Eini į traukinį ir žiūri į kiekvieno vaiko veidą. Mes ten ir dirbome, tačiau šokas buvo toks, kad nebegalėjome ten gyventi. Net daiktų nepasiėmėm, tik drabužius", — sako Liudmila Ivanovna.

    Bet ir naujoje vietoje visiems sakėme, kad yra dukra — ir pase ji įrašyta.

    Po dvidešimties metų tėvai gavo pranešimą: "Sveiki, tai Julija, kaip galiu su jumis susisiekti?"

    Liudmila Ivanovna paskambino vyriausiai dukrai, prisijungė prie interneto. Ir tada jau susitiko Puchavičių rajono vidaus reikalų departamento Kriminalinių tyrimų įstaigoje.

    "Susitikimas — daugiau džiaugsmo ašarų nei pokalbio", — prisimena Liudmila Ivanovna.

    Julija pasakojo, kad ilgai negyveno vaikų namuose — netrukus ją įsivaikino. Vaikų namuose mergaitė negalėjo nieko pasakyti apie save, išskyrus vardą — Julija. Prisiminė ir savo tėvų vardus — tėtis Vitia, mama Liuda. O savo tikrosios pavardės Julija neprisiminė — Moisejenko, todėl užrašė Ivanovna, štai todėl Julijos Moisejenko negalėjo surasti dvidešimt metų.

    Julija neprisimena vaikystės, bet, kaip ir vaikystėje, vis dar myli arklius ir svajoja kada nors pajodinėti. Nuo arklio liko mažas randas ant kaktos — arklys trinktelėjo į vaiko veidą. Šis randas padėjo Julijos vaikinui palyginti faktus ir susisiekti su policija — ar tai ne ta mergaitė, kurios dvidešimt metų ieškojo Baltarusijoje?

    Юля жила в далекой Рязани и даже не догадывалась, что 20 лет ее в Беларуси ждет семья
    © Photo : Instagram / iuliia_gorina
    Julija gyveno Riazanėje ir net nenutuokė, kad 20 metų jos laukė šeima Baltarusijoje

    Julijos mamai net neprireikė DNR tyrimo. Sako, kad Julija panaši į ją. Tačiau vėliau ir testas parodė 99,9 proc. motinystės tikimybę.

    "Mes ją atpažinome iš karto. Net DNR testo nereikėjo atlikti. Mūsų, mūsų. Ji į mane panaši, viską paveldėjo iš manęs", — sako Liudmila Ivanovna.

    Jau suaugusi Julija, susitikusi su tėvais, pasakojo jiems, kaip daugelį metų vaikščiojo po Riazanę, žvalgydamasi į praeivių veidus, bandydama rasti panašumų su savo veidu.

    "Ir ji laukė. Ji sako: "Mama, aš vaikštau po Riazanę ir žiūriu į veidus. Kad tik panašumų rasčiau, pažiūrėčiau tėvams į akis ir paklausčiau: kodėl jūs mane palikote?" Aš sakau: "Dukrele, brangioji, tu baltarusė, Riazanėje veltui ieškojai savo tėvų", — pasakojo Liudmila Ivanovna.

    Naujiesiems metams papjauti šerną — ir į Riazanę

    Liudmila ir Viktoras jau turi ne tik dukrą — taip pat ir penkerių metų anūkę. Kol kas susipažinti su anūke nepavyko, tačiau mama jau ruošia ją susitikimui su nuostabiais seneliais.

    Kitoje šeimoje Julija turėjo du brolius, kurie visada ją gindavo. O biologinėje šeimoje yra ir brolis, ir sesuo.

    Su vyresniąja seserimi Julija dažnai bendrauja internetu. Prasidėjo nauji mokslo metai, todėl jai teko grįžti į Riazanę. Pagal pirmąjį išsilavinimą ji prekių žinovė, šiuo metu studijuoja farmaciją.

    Сейчас Юля учится на фармацевта
    © Photo : Instagram / iuliia_gorina
    Šiuo metu Julija studijuoja farmaciją

    Julijos brolis dirba Maskvoje ir netrukus planuoja aplankyti Riazanę. O atšvęsti Naujųjų metų atvyks jos tikrieji tėvai.

    "Aš jai sakau: "Dukrele, gal čia?" Bet ji kol kas studijuoja. Naujiesiems metams planuojame papjauti šerną ir atvykti pas ją", — sako Liudmila Ivanovna.

    O kol kas tėvai su dukra susirašinėja: "Aš rašau jai: "Labos nakties, dukryte ir anūke".

    Liudmila Ivanovna pataria tiems, kurie dabar laukia dingusių artimųjų, neprarasti vilties.

    "Ačiū Dievui, kad mums padėjo, kad nepraradome vilties. Mes gyvenome su viltimi. Ir širdis mums sakė. Mes nenuleidome rankų. Automobilis sustos — o aš galvoju: štai dabar mūsų Julija užeis, pradės pardavinėti ką nors. Gerai kad ji pateko į gerą šeimą — ir išsilavinimą jai suteikė, ir anūkę augina. Geri tėvai, kad ją taip užaugino. Mes suteikėme gyvybę, tačiau taip atsitiko, kad užaugino kiti. Aš jai sakiau: "Dukrele, dabar mes atsiimsime tai, kas prarasta", — sako mama, kuri dvidešimt metų laukė dingusios dukters.

    Dar šia tema

    Per potvynį Šveicarijoje dingo du žmonės
    Kalėdų stebuklas: prieš dvejus metus dingęs šuo grįžo pas šeimininkę
    JAV darbo vietoje rastas seniai dingusio parduotuvės darbuotojo kūnas
    Tegai:
    vaikas, Rusija, Baltarusija

    Svarbiausios temos