23:58 2020 Gegužės 25
Tiesioginis eteris
  • USD1.0910
  • RUB78.2874
    Pasaulyje
    Gauti trumpą nuorodą

    Jei Lenkijos pergalės prieš bolševikus šventė taps dar vienu rusofobijos priepuoliu, tai tik padarys visiems dar daugiau problemų

    Lenkijoje karaliauja šventinė atmosfera, šalis ruošiasi iškilmingai ir garsiai švęsti pergalę, rašo Piotras Romanovas RIA Novosti medžiagoje. Kiekvienam piliečiui išleidžiami atminimo medaliai. Sukurtas atitinkamas parengiamasis komitetas, kurį globos pats prezidentas, Gynybos ministerijos tinklalapyje jau yra vaizdo įrašų, skirtų šiai datai, ir panašiai.

    Ne, tai ne Didžiojo Tėvynės karo 75-metis, o jų 100-osios pergalės 1920-ųjų kare metinės. Mūsų terminijoje — "sovietų ir lenkų karas", jų — "lenkų ir bolševikų karas". Skirtumas nedidelis. Tačiau prisiminimai ir vertinimai skirtingi. Esu įsitikinęs, kad daugelis dabartinėje Rusijoje, kuri praeityje paliko bolševizmą, kažkuo sutiks su lenkais. Juk kai žlugo raudonųjų vykdomas Varšuvos puolimas, tai pažymėjo pasaulio revoliucijos idėjos žlugimo pradžią. O su kažkuo, be abejo, ne: per stipriai lenkų propaguojamas antisovietizmas susijęs su samanota rusofobija.

    Šventės apoteozė Lenkijoje planuojama rugpjūčio 14–15 dienomis, kai 1920 metais fronte įvyko lūžis ir Raudonoji armija, neįveikusi maždaug 25 kilometrų iki Varšuvos, nuriedėjo atgal. Tačiau surasti tos konfrontacijos atskaitos tašką yra daug sunkiau, ypač atsižvelgiant į šimtmečių senumo ir, kaip žinoma, sudėtingą dviejų šalių santykių istoriją. Taip nutiko, kad Lenkija ilgą laiką buvo buferinė zona tarp Rusijos ir Vakarų, kurioje susipynė įvairūs geopolitiniai interesai. Lenkija arba stiprėjo, arba silpnėjo dėl savo šlėktos atstovų santykių aiškinimosi, arba iš viso išnykdavo iš politinio žemėlapio ir, būdama skirtingų imperijų sudėtyje, maištaudavo.

    Jei nesigilintume į pačias senovės painiavas, tada to karo prielaida gali būti laikomos Kompjeno paliaubos, pasirašytos 1918 metų lapkričio 11 dieną kaip Pirmojo pasaulinio karo rezultatas. Vokiečių kariuomenės išvedimas iš okupuotų buvusios Rusijos imperijos teritorijų ten sukūrė politinį vakuumą, kurį ir pabandė nedelsiant užpildyti įvairios jėgos. Ir pirmiausia — Juzefo Pilsudskio (beje, buvusio socialisto) Lenkija ir bolševikų Rusija. Tarp jų blaškėsi, nežinodami, prie ko jungtis naudingiau, Ukrainos veikėjai. Iš pradžių jie kovojo su lenkais, paskui perėjo į jų pusę.

    Trumpiausią to istorijos laikotarpio sovietinę apžvalgą randame kadaise populiariame pas mus "Budiono marše". Ten buvo tokie žodžiai: "Duok Varšuvą, duok Berlyną ir rėžkimės į Krymą". Reikia pripažinti, kiekvienas žodis yra savo vietoje. Ir Varšuva, ir Berlynas, ir Krymas, nes vienu metu su Lenkijos karu tęsėsi Pilietinis karas.

    Dviejų žaidėjų — Lenino ir Pilsudskio — tikslai, be abejo, buvo skirtingi, koziriai — taip pat. Leninas domėjosi ne tiek pačia Lenkija, kiek Lenkijos placdarmu, iš kurio patogu daryti įtaką revoliuciniam judėjimui Europoje ir, pirmiausia, Vokietijoje. Iš čia ir žodžiai "Duok Varšuvą, duok Berlyną". Kremlius tikėjo, kad vokiečių deglas padegs visą likusią Europą. O svarbiausiu koziriu šiame pasaulio revoliucijos etape buvo laikomas Lenkijos proletariatas.

    Karinio parado, skirto 72-osioms pergalės Antrojo pasaulinio karo metinėms, repeticija
    © Sputnik / Наталья Селиверстова

    Kalbant apie Lenkiją, kai tik ji įgijo nepriklausomybę, joje iškart atgijo svajonės grąžinti buvusios Žečpospolitos rytines teritorijas. Atsižvelgiant į Pilietinio karo apimtą ir dėl to susilpnėjusią Rusiją, užduotis atrodė įgyvendinama. O pagrindiniais propagandos argumentais tapo lenkų nacionalizmas, rusofobija ir antisemitizmas.

    Dar vienu Pilsudskio koziriu buvo Antantės pagalba. Nors buvo svarbus niuansas. Antantai pagrindinė užduotis buvo sutriuškinti bolševizmą, todėl buvę Rusijos sąjungininkai rėmė ir Baltąją armiją. Tačiau Pilsudskiui raudonieji ar baltieji buvo antraeilis dalykas, todėl jis intrigavo ir prieš Denikiną. Ypač tada, kai baltieji turėjo šansus pasiekti sėkmę. To karo istorijoje galima pastebėti nuostabių epizodų. Net buvo paliaubos, kai lenkai suteikė raudoniesiems galimybę pašalinti iš Lenkijos fronto dalį pajėgų, kad pultų savanorių armiją. Kaip teigė lenkai derybose su bolševikais, "pagalba Denikinui negali tarnauti Lenkijos valstybės interesams". Tai suprantama, jis taip pat buvo rusas, todėl, net pripažindamas Lenkijos nepriklausomybę, pasisakė prieš lenkų pretenzijas į žemes į rytus nuo Bugo.

    Nors šiandieninė Lenkija mėgsta prisiminti savo nuopelnus kovoje būtent su "bolševizmu", iš tikrųjų tame kare pirmiausia lenkams rūpėjo ne tai: svarbiausia buvo atimti žemes iš rusų, nesvarbu, su kokia vėliava jie buvo.

    Pilsudskis neslėpė savo planų. Jis pareiškė: "Uždaryta XVI amžiaus laikų sienų ribose, atskirta nuo Juodosios ir Baltijos jūrų, neturinti Pietų ir Pietryčių žemės ir iškastinių turtų, Rusija gali lengvai tapti antrarūše valstybe, nesugebančia rimtai grasinti naujai įgytai Lenkijos nepriklausomybei. Lenkija, kaip didžiausia ir galingiausia iš naujųjų valstybių, galėtų lengvai užsitikrinti įtakos sferą, kuri driektųsi nuo Suomijos iki Kaukazo kalnų".

    Ar "sovietų ir lenkų", ar "lenkų ir bolševikų" karas, kad ir kaip pavadintume, buvo abipusiškai agresyvaus ir puolamojo pobūdžio. Ir 1919 metais, ir 1920 metais pirmyn žygiavo, užimdami miestus, tai lenkų padaliniai, tai Raudonoji armija. Svarstyklės nuolat svyravo.

    Pergalė, kaip žinoma, turi daug tėvų, o pralaimėtojas yra našlaitis. Rusijoje dėl nesėkmės netoli Varšuvos paprastai kaltina Tuchačevskį — tuo metu Vakarų fronto vadą. Chruščiovo laikais kaltininku buvo vadinamas ir Stalinas.

    Kad ir kaip būtų, rugpjūčio 2 dieną Tuchačevskio Vakarų fronto padaliniai pradėjo puolimą. Bendras personalo skaičius šaltiniuose skiriasi, tačiau dauguma sutinka, kad pajėgos buvo maždaug lygios ir neviršijo 200 tūkstančių žmonių iš kiekvienos pusės.

    Jau įprastas teiginys, kad Raudonosios armijos vadovybė lemiame to karo etape padarė daugybę klaidingų skaičiavimų. Iš tikrųjų ankstesniuose mūšiuose išsekusios pajėgos iš paskutiniųjų veržėsi į Varšuvą su neapsaugotais flangais ir labai išdrikusiomis komunikacijomis, kuo galiausiai ir pasinaudojo lenkai. Tačiau nedaugelis žmonių atsižvelgia į tai, kad Raudonosios armijos vadovybei visos šios rizikos buvo akivaizdžios ir ji sąmoningai ėmėsi jų. Ji atsižvelgė į tai, kiek išsekusios buvo ir Lenkijos pajėgos. Ir, kas dar svarbiau, žinojo apie skubią pagalbą, kurią Prancūzija išsiuntė lenkams. Tuo tarpu Raudonoji armija neturėjo jokių galimybių greitai papildyti pajėgas ir šaudmenis. Tai ir lėmė sprendimą "nedelsiant pribaigti priešą". Beje, situacija karo reikale ne tokia reta. Kaip rašė garsus karo teoretikas Moltkė, "didžiulė sėkmė kare neįmanoma be didžiulės rizikos". O rizika yra rizika.

    Pagrindinę skaičiavimo klaidą padarė ne kariuomenės, o politinė Sovietų Rusijos vadovybė, kuri pervertino Lenkijos proletariato revoliucinį potencialą. Kaip rašė vyriausiasis vadas Sergejus Kamenevas, "Lenkijos darbininkų klasė galėjo padėti Raudonajai armijai, bet proletariatas neištiesė rankos. Galingesnės lenkų buržuazijos rankos šią ranką kažkur paslėpė". Vorošilovas kalbėjo apie tą patį dalyką: "Mes tikėjomės iš lenkų darbininkų ir valstiečių sukilimų ir revoliucijų, bet sulaukėme šovinizmo ir neapykantos rusams". Kitaip tariant, "proletarinis internacionalizmas" Lenkijoje pralaimėjo užkietėjusiam nacionalizmui. Leninas nepakankamai įvertino neigiamą praeities šleifą Lenkijos ir Rusijos santykiuose.

    Tą patį šleifą lengva pastebėti ir šiandien. Jei Lenkijos pergalės prieš bolševikus šventė taps dar vienu rusofobijos priepuoliu, tai tik padarys visiems dar daugiau problemų. Išminuoti praeitį yra daug sunkiau, nei dėti naujas minas kelyje į ateitį.

    Tegai:
    Rusija, Lenkija

    Svarbiausios temos