07:45 2021 Balandžio 11
Tiesioginis eteris
  • USD1.1888
  • RUB91.8152
    Pasaulyje
    Gauti trumpą nuorodą

    Šimtai bombų ir raketų, tūkstančiai aukų, visiškas Vakarų karinės mašinos pranašumas — lygiai prieš dešimt metų, 2011 metų kovo 19 dieną, NATO šalių armijos įsikišo į pilietinį karą Libijoje

    VILNIUS, kovo 19 — Sputnik. Muamaro Kadafio kontroliuojami kariai negalėjo jiems pasipriešinti — aljanso aviacija akimirksniu numalšino bet kokį pasipriešinimą. Operacija baigėsi spalio 31 dieną. Todėl Libija, kadaise klestėjusi valstybė, nustojo egzistuoti kaip visuma. Kovos ten vis dar vyksta. Apie Vakarų intervenciją skaitykite RIA Novosti autoriaus Andrejaus Koco medžiagoje.

    Senos sąskaitos

    2011 metų vasario mėnesį žmonės išėjo į antro pagal gyventojų skaičių Libijos miesto Bengazi gatves reikalaudami paleisti valdžios sulaikytą advokatą ir žmogaus teisių aktyvistą Fathi Terbilį. Po poros dienų visoje šalyje prasidėjo plataus masto antivyriausybinės demonstracijos. Šiandien daugelis ekspertų mano, kad tikroji pilietinio karo priežastis šioje Šiaurės Afrikos valstybėje yra Kirenaikos ir Tripolitanijos genčių konfliktas. Iš paskutiniųjų kilęs Muamaras Kadafis valdė daugiau nei 40 metų, ir tai netenkino varžovų klano.

    Kadafio saugumo pajėgos panaudojo ginklus. Riaušės peraugo į gatvės kovas. Žuvusiųjų skaičius siekė dešimtis. Opozicija užgrobė keletą ginklų sandėlių ir užėmė Bengazį.

    Боец сил самообороны Бенгази с переносной зенитной установкой стоит на набережной Средиземного моря
    © Sputnik / Андрей Стенин
    Situacija Libijoje 2011 metų rudenį

    Kovo pradžioje Kadafio oponentai paskelbė "žygį į Tripolį". Sostinę užpuolė maždaug penki tūkstančiai pašauktinių pajėgų, tačiau jie buvo nugalėti. Tuo metu Kadafio armijoje buvo tankai, artilerija, gana galingi lėktuvai, o opozicijos geriausiu atveju — pikapai su kulkosvaidžiais. Iki kovo 18 dienos vyriausybės pajėgos ruošėsi patekti į Bengazį ir užbaigti maištą. Tačiau JT Saugumo Taryba, bijodama žudynių, leido tarptautinei bendruomenei panaudoti jėgą Libijoje. Vienintelis įspėjimas — be išpuolių žemėje.

    Vakarų vyriausybės ilgą laiką galando dantį prieš Kadafį ir suskubo pasinaudoti atkeršyti už senas nuoskaudas. Libija po 1969 metų valstybės perversmo dažnai stojo į akistatą su Europa ir JAV. Vašingtonas apkaltino Kadafį remiant tarptautinį terorizmą, Paryžius niekada neatleido Tripoliui už įsiveržimą į buvusią Prancūzijos koloniją Čadą 1970-aisiais ir 1980-aisiais Londonas — už pagalbą airių separatistams. Po JT rezoliucijos intervencija buvo nuspręstas klausimas.

    Мужчина стреляет из автомата в истребитель в городе Рас-Лануф.
    © Sputnik / Андрей Стенин
    Ras Lanufo mieste vyras iš kulkosvaidžio apšaudo naikintuvą

    Tačiau Kadafis neatsistatydino. "Aš niekada nepaliksiu Libijos žemės, kovosiu iki paskutinio kraujo lašo ir mirsiu čia su savo protėviais kaip kankinys", — kreipėsi jis į žmones. — Aš nesu prezidentas, kad palikčiau, aš esu revoliucijos lyderis ir beduinų karys, atnešęs šlovę libiečiams".

    Skrydžio draudimo zona

    Vyriausiasis operacijos kuratorius ir organizatorius Pentagonas į Libijos krantus atvežė įspūdingas pajėgas: keturis tūkstančius jūrų pėstininkų, kurie buvo nuolatinės parengties amfibijos šturmo grupės dalis, 22-ąjį jūrų ekspedicijos korpusą, du "Arleigh Burke" klasės eskadrinius minininkus, du daugiafunkcinius branduolinius povandeninius laivus " Los Angeles", strateginius atominiu varikliu veikiančius laivus "Ohajo". Be to, amerikiečiai paruošė smogiamuosius lėktuvus ir bombonešius. Aktyviausi intervencijos dalyviai prancūzai dislokavo keturias fregatas ir "Charles de Gaulle" lėktuvnešį. Kiti NATO nariai taip pat kažkuo prisidėjo. Iš viso viename ar kitame laipsnyje operacijoje dalyvavo kariškiai iš 18 šalių.

    Эсминец с УРО типа Арли Бёрк
    "Arleigh Burke" klasės eskadrinisu mininkus

    Nors JT rezoliucijoje buvo numatytas tik skrydžio draudimas virš Libijos, NATO orlaiviai pirmiausia smogė prieš žemės taikinius. Kovo 19 dieną maždaug 20 Prancūzijos oro pajėgų lėktuvų užpuolė vyriausybės armijos šarvuotų transporto priemonių masę netoli Bengazio. Tą pačią dieną Amerikos ir Didžiosios Britanijos laivynai prieš taikinius Libijoje paleido 114 sparnuotųjų raketų. Pasak Tripolio, dėl šių išpuolių žuvo 64 ir 150 buvo sužeista. NATO orlaiviai sunaikino dešimtis tiltų, apgadino kelius ir sunaikino daug civilinės infrastruktūros.

    Kitomis dienomis bombardavimas tęsėsi. Šalį užklupo tūkstančiai įvairaus kalibro sprogmenų. Kovo 23 dieną Didžiosios Britanijos oro pajėgų vadas Gregas Bagvilas paskelbė, kad Libijos oro pajėgų daugiau nebeegzistuoja. Pagal JT rezoliuciją intervencija tuo turėjo ir pasibaigti. Tačiau Vakarai neketino sustoti.

    Lyderio mirtis

    Laimėję oro pranašumą ir sukūrę virš Libijos neskraidymo zoną, NATO atakos lėktuvai pradėjo metodiškai naikinti Kadafio armijos įrangą, darbo jėgą ir infrastruktūrą. Tai buvo sumušimas. Amerikiečiai operacijoje net naudojo "sunkiąją kavaleriją" — strateginius bombonešius B-1B ir B-2, taip pat "skraidančią bateriją" AC-130. NATO aviacija veikė beveik nebaudžiama — pasenusi Libijos oro gynybos sistema neatlaikė šiuolaikinių orlaivių atakų.

    Лидер ливийской революции Муамар Каддафи
    © Sputnik / Владимир Федоренко
    Muamaras Kadafis

    Praradę savo naikintuvus ir sraigtasparnius, praradę beveik visas oro gynybos sistemas po dronų atakų, Libijos sausumos pajėgos praktiškai buvo bajėgės prieš agresorių. Taigi balandžio 10 dieną Šiaurės Atlanto aljanso orlaivis sunaikino 25 Libijos tankus vienu metu. Gegužę NATO lėktuvai pradėjo bombarduoti Tripolį. Jie ne kartą smogė Muamaro Kadafio rezidenciją, tačiau kiekvieną kartą jam pavykdavo pabėgti.

    Viena jo slėptuvių buvo Sirto miestas, šalies šiaurėje. Iki 2011 metų rudens ši gyvenvietė išliko viena iš nedaugelio, kurias vis dar kontroliuoja oficialus Tripolis. Spalio pradžioje ginkluoti opozicijos padaliniai pradėjo puolimą. Vadinamosios PNT — Pereinamojo laikotarpio nacionalinės tarybos — šalininkai žinojo, kad Kadafis slepiasi Sirte, ir bandė jį bet kokia kaina sugauti.

    Jie paėmė į nelaisvę Libijos lyderį spalio 20 dieną, kai buvo užimtas miestas. Aplink Kadafį susikūrė minia. Visi bandė jam smogti, įžeisti, užmesti ką nors sunkaus. Jis patyrė patyčias daugiau nei tris valandas, o po įsodino į automobilį ir išvežė į ligoninę. Bet tuo metu jis jau buvo miręs. O NATO blokas, atlikęs savo darbą, operaciją užbaigė spalio 31 dieną.

    Tegai:
    NATO, Libija

    Svarbiausios temos